Lietuvos istorijos institutas. Miestų praeitis, 2

 

Irma Kaplūnaitė, Fumito Tomoi

Lietuvos istorijos institutas

 

Bokštiniai namai Vilniuje

 

Įvadas

 

Bokštiniai namai – tai vietovėje dominuojantys aukštuminiai bokšto proporcijų pastatai, turintys gynybinę ir gyvenamąją paskirtį. Lietuviškas bokštinio namo terminas yra verstinis angliškojo tower house ir vokiškojo turmhaus, arba wohnturm, atitikmuo. Europoje, ypač Anglijoje, Airijoje, tokie bokšto proporcijų pastatai, kurie buvo skirti gynybai ir gyvenimui, naudoti labai ilgą laiką, stebima didelė jų įvairovė. Bokštinio namo apibrėžimą atitinka tiek akmeniniai bronzos amžiaus statiniai Sardinijoje, tiek mediniai XIII a. Lenkijos bokštai, tiek XVII a. mūrai Airijoje. Vilniaus senamiestyje aptikta mūro statinių, kurių konstrukcija bei forma atitinka šio tipo pastatų charakteristikas. Be to, logiškai pateisinama jų, kaip gynybinio pobūdžio objektų, vieta.

 

Pirmasis Vilniuje tokio tipo pastatą nustatė architektas S. Lasavickas 1979 m. Augustijonų g. jis identifikavo bokštinį namą, kurį tuomet pavadino „turmhauzu“, įvesdamas šį terminą į Lietuvos mokslinę „apyvartą“[1]. Tiesa, savo teiginių architektas neišplėtojo ir ilgą laiką bokštinių namų egzistavimo Vilniuje problema nebuvo nagrinėjama.

 

Šiuo metu sukauptas didesnis faktinės medžiagos kiekis, kuris koreguoja nuomonę apie Vilniaus gynybinę sistemą ir jos organizaciją, buvusią iki miesto gynybinės sienos pastatymo, paskatino atkreipti dėmesį į šią pastatų rūšį ir po trijų dešimtmečių vėlei grįžti prie bokštinių namų Vilniaus mieste problemos.

 

 

Bokštiniai namai Europoje

 

Bokštinių namų idėja atsekama dar iš bronzos amžiaus. Sardinijoje nuo maždaug XV a. pr. Kr. pasirodė vadinamieji nuraghes (1 pav.). Tai akmeniniai apie 8 m aukščio, 10 m skersmens (apatinėje dalyje) nupjauto kūgio formos statiniai[2], kuriuos derėtų laikyti bokštinių namų prototipais. Nuraghes žinoma daugiau nei 7000, jie naudoti iki 400 m. e. metų[3]. Tai daugiafunkciniai pastatai – istoriniai šaltiniai juos apibūdina kaip gynybinius statinius, kuriuose slėpdavosi ir gindavosi vietos gyventojai; be to, jiems priskiriama kulto funkcija, o archeologiniai radiniai rodo nuraghes turėjus gyvenamą paskirtį, pvz., randama importinės keramikos[4], tai liudija čia gyvenus vietovės elitą.

 

 

Kitas viduramžių bokštinių namų prototipas – išimtinai Škotijoje paplitę brochs (2 pav.). Tai akmeniniai bokštai, turintys nedidelius įėjimus, kuriuos lengviau apginti, ir talpias sandėliavimo patalpas, statyti vietovės dominuojančioje vietoje, dažnai vandens telkinių pakrantėse. Jų statybos epocha – nuo III a. pr. Kr. iki II–III m. e. amžiaus, o pavieniai naudoti net iki X a.[5] Nors brochs aukštis siekė 15 m, sienų storis 3–4,5 m[6] ir jos sudarė net iki 64 proc. pastato ploto, jie buvo per silpni atlaikyti galingą puolimą: neturėjo papildomos fortifikacijos (palyginti menkai teginamas įėjimas), netobuli jų gynybiniai architektūros elementai, priešai lengvai galėjo užlipti grubaus paviršiaus akmeninėmis pastato sienomis. Tačiau tokios konstrukcijos pastatai, kaip kontrolės ir stebėjimo postai, tiko apsisaugoti nuo plėšikiško pobūdžio antpuolių bei demonstravo jų savininkų galią ir išskirtinumą[7]. Brochs parametrai (savikainos prasme), dominuojanti padėtis vietovėje ir esanti juose turtingesnė negu gyvenviečių medžiaga rodo, kad šiuose pastatuose gyveno elito atstovai. Todėl jie gali būti laikomi pradininkais vėlesnės rūmų / pilies idėjos. Iš esmės, brochs idėjos išplėtota versija laikytinas X a. Londono Taueris.

 

 

Trečias ir bene didžiausią įtaką viduramžių bokštiniams namams turėjęs prototipas – tai romėnų stebėjimo bokštai ir vadinamieji burgus (arba turret) – bokštai, apsupti grioviu, pylimu arba siena (3 pav.). Romėnų gynybinėje sistemoje tai buvo mažiausi pastovūs savarankiški gynybiniai vienetai. Siekiant išlaikyti užkariautas naujas teritorijas Vakarų Europoje mūsų eros pradžioje jie atlikdavo teritorijų gynybos ir kontrolės funkcijas, todėl buvo statomi palei kelius. Garsiausia jų linija saugojo šiaurinę išsiplėtusios Romos imperijos sieną nuo barbarų.

 

 

Pagrindinė jų paskirtis buvo gynybinė[8]. Čia buvo įsikūrusi nuolatinė nedidelė įgula, kuri pati prižiūrėdavo savo ginkluotę ir amuniciją, todėl šalia burgus dažnai randama kalvystės pėdsakų. Dalis romėniškųjų burgus, apjungusių gynybos, gyvenamojo būsto bei ūkines funkcijas, tapo vietovės dominantėmis, šalia kurių pradėjo funkcionuoti turgūs ir kurtis miesto tipo gyvenvietės. Kai kuriais atvejais burgus yra sietini su miesto atsiradimu.

 

Poreikis Europoje vėl atsirasti bokštiniams namams susidarė vėlyvaisiais viduramžiais. Šio tipo pastatai naudoti kaip plačios, dažniausiai menkai apgyvendintos, teritorijos gynybos dalis. Čia jie atliko gynybos, sargybos, kontrolės, išankstinio įspėjimo, atramos, sandėliavimo funkcijas.

 

Bokštiniai namai, kaip didelės teritorijos gynybinės sistemos grandis, plačiausiai buvo naudojami Anglijoje, Airijoje ir Škotijoje. Neintensyviai apgyvendinti šių šalių paribiai ir besitęsiančios klanų tarpusavio kovos lėmė ilgą šių namų egzistavimą. Saugantys ne nuo kariuomenės, o nuo nedidelių antpuolių, maištų ar pavienių plėšikų, periferinėje gynyboje, kurią vykdė žemesnių rangų bajorai – riteriai, šie pastatai Škotijoje naudoti 1350–1600 metais[9]. Be to, jie atliko svarbią simbolinę funkciją – žymėjo ribas ar tam tikros vietovės / bendruomenės statusą. Bokštiniai namai, patogiai įrengti ir kartu pasižymintys bent imitaciniais gynybiniais bruožais, vietinei aristokratijai ir kilmingiems žemvaldžiams leido patenkinti tiek prabangos, tiek saugumo poreikius.

 

Lenkijoje bokštiniai namai (vadinamosios „kūginės pilaitės“ – lenk. gródki stoźkowate) naudoti XIII–XIV a. (4 pav.). Jie dažniausiai buvo mediniai, statomi ties komunikacijų mazgais[10], pasienio vietovėse[11]. Lenkijos istoriografijoje šie bokštiniai namai sietini su riterystės institucijos galios augimu ir yra įvardijami kaip riterių buveinės[12]. Tai, kad tokie pastatai galėjo funkcionuoti autonomiškai, rodo amatininkystės, šiuo atveju kalvystės, pėdsakai aplink juos[13] bei sandėliavimo funkcija. Tokie gana savarankiškai galintys egzistuoti pastatai skatino intensyvesnį gyvenimą aplinkui juos ir kai kuriais atvejais tapdavo palivarkų centrais.

 

 

Vokietijoje pastebimas reiškinys bokštinius namus panaudoti miesto gynyboje. Kai kuriais atvejais, dar prieš pastatant ištisinę miesto gynybos sieną, jie buvo statomi strategiškai svarbiose vietose. Vėliau daugumas bokštinių namų buvo įjungiami į gynybinę sieną kaip gynybiniai bokštai arba miesto vartai (pvz., Altštate, Tiuringijoje). Ilgainiui, miestui plečiantis, daugelis jų atsidūrė miesto vidinėje dalyje. Tokie bokštiniai namai dažniausiai „apaugdavo“ priestatais ar būdavo įterpiami tarp naujai statomų namų. Pamažu pradėjo vyrauti šių namų gyvenamoji paskirtis, pvz., Airijoje XVI a. Tam reikėjo didesnio kaminų skaičiaus, padidinti langų angas ir pan. Kai kurie bokštiniai namai mieste buvo panaudojami kaip didiko pilies atmaina, atlikdami gyvenimo, sandėliavimo, apsaugos, reprezentavimo funkcijas[14]. Būdami gynybinės atramos taškais, šie pastatai dažnai tapdavo miesto urbanistinės ir bendruomeninės – socialinės struktūros bei gynybinės sistemos dominantėmis. Pastaroji funkcija kartais buvo ribojama. Pvz., Saksų teisė nurodė leistiną mūro storį iki 1–1,4 m (išimtinai iki 1,8 m), slenksčio maksimalų aukštį iki kelių[15].

 

Tokių statinių paplitimas ir ilgalaikiškumas demonstruoja jų funkcionalumą ir optimalumą. Jie buvo statomi kaip žemių, kelių, miestų gynybos elementai didelėje teritorijoje nuo Prancūzijos iki vakarinės Ukrainos, apibrėždami dėsningą kultūros arealą[16].

 

 

Vilniaus bokštiniai namai

 

Vilniuje šiuo metu yra identifikuoti 6 bokštiniai namai (5 pav.): Latako g., Augustijonų g. 6, Antakalnio g. 4, Didžiojoje g. 31, J. Basanavičiaus g. 4 ir Šv. Ignoto g. 4/3.

 

 

Latako g. bokštinis namas

 

Latako gatvėje, senųjų Medininkų, Rūdninkų, Alšėnų ir Polocko kelių (ties dab. Pilies, Bokšto ir Latako g. sankryža) susibėgimo rajone, kasant naujam pastatui pamatų duobę, buvo aptiktos gotikinio mūro liekanos (6 pav.), kurios tyrėjams iš karto sukėlė įtarimų, jog tai gali būti vienos iš seniausių Vilniaus mieste Algirdo žmonos Julijonos XIV a. vid. statytos Šv. Nikolajaus cerkvės varpinė[17]. Vėlesni 1981 m. architektūriniai-archeologiniai tyrimai suteikė išsamesnių duomenų, leidusių išplėsti ir pakoreguoti pirminę nuomonę.

 

Atkastas gotikinis pastatas pagal viduramžių pabaigos sampratą buvo vidutinio dydžio, taisyklingo stačiakampio formos, jo išoriniai matmenys 8,8 × 5 m[18]. Sienų storiai 1, 1–1,2 m, rūsio matmenys 6,6 × 3,6 m, rūsio plotas 24 metrų[19].

 

Vertikalūs pastato parametrai pasirodė esą kiek neįprasti (7 pav.). Jo pamato apačia 103,0–103,1 m NN. Rūsio grindų (grunto) lygis – 103,2 m NN. Rūsio skliauto pado, aptikto šiaurinėje ir pietinėje sienose, lygis 104,2 m NN[20]. Lubų viršus neišliko, tačiau pagal skliauto pado vietą ir kampą buvo galima rekonstruoti rūsio skliauto aukščiausią tašką – 105,25 m NN[21]. Taigi pirmo aukšto grindų lygis, sudėjus skliauto storį (30 cm), sijų aukštį (būdingas 20 cm) ir grindlenčių storį (būdingas 5 cm), nepaliekant tuščių erdvių, turėjo būti ne žemiau kaip 105,8 m NN. Tą pačią vertikalę gausime keraminių grindų plytelių klojimo atveju naudojant užpildą, skiedinio ar molio sluoksnį bei įskaičiuojant plytelių storį. Tokiu atveju slenkstis buvo ne žemiau 106,0 m NN. Šių vertikalių pastato parametrų funkcinė reikšmė tampa suprantama išsiaiškinus statybos laikotarpio žemės paviršiaus lygį.

 

Tyrimų metu archeologinio sluoksnio ir mūro (arba pamatų duobės ir tuometinio žemės paviršiaus) kontaktas dėl vėlesnių suardymų nebuvo aptiktas. Tokiais atvejais žemės paviršiaus lygį galima atsekti pagal mūrijimo būdą, pagal statybos pėdsakus sluoksnyje pastato aplinkoje, taip pat pagal pokyčius, susidarančius kultūrinio sluoksnio stratigrafijoje, atsiradus pastatui. Šiuo konkrečiu atveju matomi skirtumai pamatinės ir antžeminės mūro dalių morfologijoje ir statybos pėdsakai pastato aplinkoje.

 

Mūras žemiau 104,25 m NN buvo statytas iš stambių riedulių[22], o tarp jų netvarkingai, kaip mūro užpildas buvo įmūrijamos gotikinių plytų nuolaužos ir plytgaliai. Virš šios linijos (virš 104,25 m NN) mūrui būdingi mažesnių dydžių akmenys[23], tarp akmenų mūrytos raudonų ir rusvų atspalvių gotikinės plytos[24], kurios dėtos stengiantis laikytis tam tikros tvarkos[25]. Kad tiek žemesnė, tiek viršutinė mūro dalis yra statytos tuo pat metu, rodo vienodas abiejose aprašomo mūro dalyse plytų rišimui naudotas pilkšvai rusvos spalvos kalkių skiedinys. Mūro morfologijos skirtumas siejasi su tuometiniu žemės paviršiumi. Šį žemės paviršiaus lygį patvirtina pamato gylis. Mūro skirtumas išryškėja 1,1–1,25 m aukščiau pamato apačios (104,25 m NN), tai minimalus gylis, viršijantis mūsų klimate siekiamą įšalą[26].

 

Pastato aplinkoje kultūriniame sluoksnyje buvo rastas teritorijos lyginimo (niveliacinis) sluoksnis, susidaręs paskleidus pamatų duobei iškastą smėlį[27]. Jo paviršius, taip pat kaip ir mūro technikos skirtumas, buvo apie HA 104,2 m aukščio[28]. Tai ir leidžia šiuos tris skirtingus bruožus (mūro morfologiją, pamatų įgilinimą ir niveliacinį sluoksnį) susieti su žemės paviršiumi, buvusiu pastato statybos metu.

 

Išsiaiškinus statybos laikotarpio žemės paviršiaus lygį, galima teigti, kad aprašomo pastato lauko durų slenkstis buvo ne žemiau 1,8–2,1 m virš anuometinio grunto lygio. Toks lauko durų ar kitokios patekimo į pastatą angos pakėlimas į 1,5–2 m aukštį naudotas gynybinio pobūdžio statiniuose. Tai suteikia pastatui savybę, kad silpniausia pastato vieta – durys – taranui buvo nepasiekiamos. Tokia apsaugos detalė Vokietijoje, jei to neribodavo jų teisės aktai[29], buvo praktikuojama bokštinių namų statyboje[30]. Gyventojams patekimas į pastatą buvo užtikrintas mediniais laiptais, kurie pavojaus atveju būdavo greitai išardomi[31].

 

Atkreiptinas dėmesys į tokio tipo pastatų patekimą į rūsio patalpas: patenkama per viršų, o ne iš lauko. Tai nėra patogu, tačiau saugu. Kai kuriuose bokštiniuose namuose, XVI–XVII a. rekonstrukcijose, pritaikant juos grynai gyvenamai paskirčiai, buvo prakirsti tiesioginiai įėjimai iš lauko. Tas pats matoma ir mūsų aptariamame pastate – XVI a., pakitus pastato paskirčiai, buvo padarytas tiesioginis įėjimas į rūsį iš lauko ir primūrytas priestatas.

 

Aptariamasis bokštinis namas archeologiškai gali būti datuojamas XV a. II puse ar net pabaiga. Žemiau niveliacinio sluoksnio, kuris yra sietinas su šio pastato statyba, yra susiformavęs vidutiniškai 30 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuris datuojamas XV a. viduriu. Palyginti vėlyvą pastato datavimą liudija ir tai, kad kasant pamatų duobę buvo perkasti kapai. Todėl sieti šį pastatą su Julijonos laikų cerkvės mūrine varpine vargu ar galima. G. Gendrėno vertinimu, atsižvelgus į medžiagos visumą, tiek bokštinis namas, tiek aptvarinis mūras, datuotini XV a. II puse ar šimtmečio pabaiga, nes pats senkapis gyvavo dar XV a. viduryje[32].

 

Gretimi statiniai leidžia iškelti hipotezę apie šią vietą kaip įtvirtintą teritoriją, nes 40 m spinduliu į šiaurės rytus ir šiaurę rasti dar dviejų gotikinių namų rūsiai. S. Lasavicko vertinimu: „Vienas jų pagal 1808 m. planą buvęs 105-oje posesijoje. Jis mūrytas iš lauko akmenų ir didžiojo lietuviško formato plytų 32 × 16,0 (15,5) × 10,0 (9,5) cm ir atspindi ankstyvosios gotikos statybą. 3 skliautams naudotos jau kiek kitokio formato plytos 29,8 × 9,0; 28,0 × 8,3; 27,2 × 8,5 ir pan. Skiedinys identiškas XIV a. statiniuose naudotiems skiediniams. Todėl atrodo, kad šis statinys yra mūrytas XIV a. Dėl savo pasikeitimo, matyt, gyvenamasis namas, priklausęs kažkokiam kilmingam savininkui“[33]. Nors visi šie pastatai, gana vėlyvų rašytinių šaltinių duomenimis, priklausė skirtingoms posesijoms, tačiau, galimas dalykas, kad XV a. jie visi galėjo priklausyti vienai posesijai. Tuo atveju galėtume kalbėti apie perimetrinį užstatymą, būdingą įtvirtintoms vietovėms ir turtingų savininkų valdoms[34].

 

Bokštinis namas pastatytas šalia šiaurinėje Latako gatvės pusėje išsigraužusios griovos galo[35]. Tokių griovų dugnai, pasak inžinieriaus geologo V. Vaitiekūno, sudaro optimalų šlaito nuolydį, kuris galėjo būti išnaudojamas kelių trasoms. Bokšto padėtis buvo labai tinkama judėjimui šia gamtine trasa kontroliuoti.

 

 

Augustijonų g. 6 bokštinis namas

 

Augustijonų gatvė yra senoji Medininkų kelio atšaka, besidriekusi dab. Šv. Kazimiero ir Augustijonų gatvėmis į „Civitas Ruthenica“. Kelio, t. y. dab. Augustijonų gatvės, dešinėje pusėje (einant į miestą) 1979 m., kasant statomam mokyklos pastatui pamatų duobę, buvo aptikti L raidės formos gotikinio pastato rūsiai ir aptvarinės mūro sienos liekanos (8 pav.). Tai buvo trys skirtingų laikotarpių gotikiniai rūsiai (A, B, C pav.). Pagal atkastų mūrų architektūrinę stratigrafiją, A ir B rūsiai priklauso seniausiam pastatui, prie kurio buvo aptvarinė siena. Vėliau buvo primūrytas priestatas (C rūsys)[36]. Architektūrinių tyrimų autorius S. Lasavickas apie aptikto statinio seniausiąją dalį iš pradžių pateikė prielaidą, kad tai gali būti „nežinomų rūmų likučiai, kurie galėjo priklausyti vienam kuriam asmeniui iš kunigaikščio tarybos“[37], o jų pastatymo laiko „reikia ieškoti XIV a. pr., ar I pusėje“[38]. Aptvarinę sieną S. Lasavickas manė esant dar ankstyvesnio laikotarpio, galbūt XIII a.[39] Vėliau iš esmės papildančių duomenų apie pastato ir aptvarinės sienos chronologiją bei juos supusią aplinką davė 1980 ir 1987 m. archeologiniai kasinėjimai[40].

 

Seniausias pastatas (A ir B rūsiai) buvo taisyklingo stačiakampio formos, jo išorės matmenys 9 × 14,5 m. Pagal vidinius pastato dydžius kiekvieno aukšto patalpų plotas buvo apie 63 kv. m. Taigi pusę ploto (61 kv. m) sudarė pastato išorinės sienos. Pastarosios buvo nevienodo storio – skyrėsi išorės ir kiemo pusių sienų storiai. Kiemo pusės (pietų ir vakarų) sienų storis buvo 1,2 m[41], o išorinių (šiaurės ir rytų) sienų storis buvo 2,0 m[42]. Tokia išorės ir vidinių sienų storių diferenciacija gali būti paaiškinama skirtinga numatyta gynybine apkrova: išorės sienos buvo apskaičiuotos atlaikyti didesnę gynybinę apkrovą, apšaudymą, taranavimą ir kitokį destruktyvinį poveikį; iš kiemo pusės galimybės įveikti sieną (panaudojant šaunamuosius, svaidomuosius ginklus ir taraną) buvo labiau ribotos. Sienų storio skirtumas pastebimas ir kituose su miesto gynyba susijusiuose pastatuose – vartų bokštuose. Pvz., Medininkų (Aušros) vartų bokšto pastato sienų storis skyrėsi 0,6 m (2 ir 2,6 m)[43].

 

Vertikalūs žemutinės dalies (rūsio ir cokolio) parametrai, kuriuos dar pavyko nustatyti, liudija, kad pastatas buvo orientuotas į padidintą, ištęstą, aukštingumą. Pastato pamatų apačia buvo įleista į įžemį 107,7 m NN (rūsio apačia – 108 m NN). Skliauto, išlikusio šiauriniame rūsyje, viršus buvo 111,8 m NN[44]. Taigi rūsio patalpos aukštis siekė 3,8 m. Toks aukštis didino sandėliavimo patalpos tūrį, galimybę pastatyti įvairią papildomą įrangą (kaip pavyzdžiui, šiuo atveju šildymo įrangą) ir pastato proporcijas „tempė“ į viršų. Tendencija didinti pastato aukštingumą matoma pagal rūsio skliautų aukščio su buvusiu žemės paviršiumi santykį.

 

Namo statybos laikotarpio žemės paviršiaus lygis atspindi aptvarinės sienos mūro technikos skirtumus (9 pav.)[45]. Pamatinė dalis statyta iš akmenų, surištų kalkių skiediniu, apvalias akmenų puses išstatant į sienos išorę. Antžeminėje dalyje dominuoja gana tvarkingai mūrytos plytų eilės ir akmenys, tačiau, skirtingai nuo pamatinės sienos dalies, čia sienos išorėn išstatytos akmenų plokštumos. Rytinės sienos atkarpoje šį lygį žymi plytų eilė.

 

Tokiu būdu rūsio skliauto viršus (lubos) buvo 1,3 m virš tuometinio žemės paviršiaus, tai labiau primena cokolio parametrus. Cokolio (rūsio aukštingumo) ištęstumas lėmė (to buvo siekiama sąmoningai) pirmojo aukšto grindų lygio pakėlimą. Aprašomo pastato atveju pirmo aukšto grindų lygis buvo ne žemiau HA 112,4–112,5 m aukščio. Jis rekonstruotas perdangai minimaliai skaičiuojant 0,6–0,7 m storį, kurį sudaro skliauto storis (plytos ilgis), užpildo sluoksnis, kalkių skiedinio sluoksnis ir plytelių storis (šiuo atveju kalbama apie keramines glazūruotas grindų plyteles, nes būtent tokios buvo rastos pastato rekonstrukcijos metu susiformavusiame kultūriniame sluoksnyje)[46]. Šį skaičiavimą patvirtino XVI a. įrengtos grindų banketės ir vienalaikio skliauto aukščių skirtumas, užfiksuotas pietinėje pirmo aukšto patalpoje (10 pav.).

 

Turimi buvusio žemės paviršiaus ir pirmo aukšto grindų lygio parametrai rodo, kad durų apačia šiame pastate buvo iškelta 2 m aukščiau virš tuometinio žemės lygio. Nors taip pakeltas patekimas į pastatą praktiniu požiūriu yra nepatogus (į viršų tekdavo lipti daugiau nei 2 m, o paskui 4–5 m leistis į rūsį), tačiau toks slenksčio aukštis apsunkina durų puolimą ir panaikina tarano panaudojimo galimybę.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad į aptariamo namo rūsį, kaip ir Latako gatvės bokštinio namo atveju, buvo patenkama tik iš pastato vidaus, – pastato šiaurinėje sienoje buvo 0,8 m pločio laiptų koridorius[47], būdingas tvirtovių bokštams[48].

 

S. Lasavickas aptiktus mūrus datavo XIV a. pr. ar I puse, pabrėždamas, kad statybai naudotų plytų formatai daugiausia tokie patys kaip Gedimino kalno pilies rūmų[49]. Naudotų plytų formatas ir vienos skiedinio rūšies atitikimas su Gedimino kalno pilies rūmų skiediniu leido S. Lasavickui iškelti hipotezę, kad aptiktieji mūrai statyti net tuo pačiu metu, kaip pilies rūmai arba greitai po pastarųjų statybos[50]. Pastaraisiais metais patikslinus pilies rūmų datavimą ir jų pastatymą nukėlus maždaug šimtmečiu vėliau nei manė S. Lasavickas, vienalaikį ar nežymiai vėlesnį turmhauzą logiška datuoti XV a. Aptikto pastato ir aptvaro datavimas gali būti pagrįstas ir kultūrinio sluoksnio stratigrafija bei aptvarinės sienos pamate, skiedinio masėje, aptikta puodo šuke, datuotina ne anksčiau kaip XV a. II ketvirčiu[51]. Pagal tipologiją šukė patenka į plačius chronologinius rėmus, siekiančius net XVI a., tačiau šiuo konkrečiu atveju ji susiaurina pastato datavimą (ne anksčiau XV a. II ketv.).

 

Datavimą tikslina šiai vietovei būdingas sąnašinio smėlio sluoksnis. 1979 m. kasinėjimų ataskaitoje rašoma, kad „perkasose II, III ir dalyje IV virš apatinio sluoksnio buvo užfiksuotas supiltinio smėlio sluoksnis, susidaręs, greičiausiai, tuometinių statybų metu“[52]. Tačiau II ir IV perkasos buvo toli, mažiausia 22–25 m nuo aptariamo pastato, o sluoksnio storis, apie 20 cm, yra per storas lyginamajam sluoksniui, suformuotam paskleidžiant iškastą pamatų ir rūsio duobės gruntą. Todėl sieti šį smėlio sluoksnį su bokštinio namo statyba ir juo remti datavimą būtų netikslinga. 1980 m. kasinėjimų plotuose prie turmhauzo buvo užfiksuoti du smėlio sluoksniai, skiriami siauro juodos žemės tarpsluoksnio[53].

 

Tuo metu dar niekas nebuvo atkreipęs dėmesio į galimus stichinių veiksnių pėdsakus ir tik vėliau, daugelyje senamiesčio vietų užfiksavus XV a. I pusės kultūrinio sluoksnio horizontuose būdingą smėlio tarpsluoksnį, kilo mintis, kad tai kokio nors „tvano“ pėdsakas. Klimatologai nustatė, kad 1437 m. Vilniuje buvo didelės liūtys ir nuoplovos[54]. Archeologų ir klimatologų duomenys buvo susieti 2005 m., Rotušės aikštės ir jos prieigų kasinėjimų metu, kai buvo aptiktas analogiškas smėlio sluoksnis, kuris pagal daugumą požymių pasirodė esąs fliuvialinis, t. y. suplautinis[55]. Tokiu būdu šį sluoksnį, susidariusį dėl 1437 m. liūčių, dabar galima panaudoti kaip reperį archeologinei stratigrafijai datuoti.

 

Dab. Augustijonų gatvės teritorijoje esančioje smėlėto šlaito apačioje ir nežymiai nuožulnėjančioje šiaurės kryptimi toliau buvo palankios sąlygos susidaryti suplautiniam sluoksniui. Tai reiškia, kad iš dviejų užfiksuotų smėlio sluoksnių, skiriamų siauro juodos žemės tarpsluoksnio, vienas yra suplautinis (žemesnysis), kitas – niveliacinis (viršutinis). Chronologinis tarpas tarp jų yra mažas. Toks sluoksnių eiliškumas yra nustatomas pagal tai, kad viršutinis smėlio sluoksnis aptiktas tik apie bokštinį namą, o apatinis plačiai užfiksuotas; antra – kieme užfiksuoti abu sluoksniai rodo, kad aptvaro 1437 m. dar nebuvo (suneštiniai sluoksniai į mūru aptvertą teritoriją nebūtų patekę). Vadinasi, pastatas statytas greitai po 1437 metų.

 

Aptariamasis bokštinis namas yra vienintelis Vilniuje, kurio aplinka žinoma, t. y. ištyrinėti vienalaikiai aplinkiniai pastatai ir erdvės. Pagal išlikusius Augustijonų g. 6 mūrinio aptvaro fragmentus galima rekonstruoti bokštinio namo kiemo dydį. Jo rytinė kraštinė buvo 36 m ilgio, pietinė – 26 m, vakarinė – 44 m, šiaurinė – 26 m. Aptvertas sklypo plotas siekė 1040 kv. metrų. Kiemo ir pastato jame išplanavimas primena sumažintą aptvarinės pilies modelį: šiaurės rytų kampe stovi bokštinis namas, o likusioje kiemo dalyje aptikti tik lengvų konstrukcijų – pašiūrių pėdsakai ir pamazgų duobės[56].

 

Ankstyvasis kultūrinio sluoksnio horizontas turmhauzo aplinkoje datuojamas XIV a. pab. – XV a. pradžia[57]. Jam priskirtini medinių vainikinės konstrukcijos pastatų bei aptvarų, kuolaviečių ir stulpaviečių pėdsakai[58]. Tai rodo, kad šią teritoriją imta naudoti nuo šimtmečių ribos, t. y. aprašomasis pastatas neatsirado tuščioje vietoje. Paties pastato vieta nebuvo parinkta laisvoje aikštelėje, o nuverčiant arba sudeginant čia jau buvusius bent du medinius namus[59]. Vadinasi, konkreti vieta buvo parinkta ne atsitiktinai.

 

Pastebėtina, kad į rytus nuo bokštinio namo didelėje teritorijoje rasta metalurgijos pėdsakų: susidėvėjusių ir sugadintų tiglių, perdegusių keraminių latakų, gamybos atliekų ir pan. Nors tiesioginių sąsajų su amunicijos gamyba nerasta, bet metalų apdorojimas yra būdingas bokštinių namų aplinkos bruožas. Be to, šio turmhauzo aplinkoje, pamazgų duobėje, rasta prabangios to meto indų rūšies – juodosios keramikos[60], vyravo prabangaus inventoriaus liekanos.

 

 

Antakalnio g. 4 bokštinis namas

 

Senojo kelio į rytų Lietuvą ir sėlių žemes, dab. Antakalnio g. dešinėje pusėje (vykstant miesto kryptimi), XVIII a. buvusios špitolės[61] pastate, vykdant priešprojektinius architektūrinius tyrimus, rūsyje ir pirmo aukšto sienose buvo rastas ankstesnis, iki tol nežinotas, gotikinius laikus siekiantis pastatas[62]. Jis stovėjo vakarinėje špitolės pastato pusėje[63].

 

Gotikinis namas buvo taisyklingo stačiakampio formos (11 pav.). Jo išoriniai matmenys 7,5 × 11,5 m, o išorinių sienų storis 1,2 m. Atkreiptinas dėmesys, kad įprastų viduramžių pabaigos gyvenamųjų mūro namų sienų storis buvo apie 90 cm (skyrėsi atsižvelgiant į plytų storį) ir tik retais atvejais viršydavo 1 m storį (tačiau tik keliaaukščiuose namuose, kurių perimetras daug didesnis)[64]. Gynybiniuose pastatuose sienų storis pagal tradiciją nebuvo mažesnis nei 1,2 m ir galėjo siekti net 6 metrus. Miesto gynybiniuose mūruose, pavyzdžiui, vartų bokštuose, šis dydis buvo 1,1–1,5 m[65], o Vilniaus gynybinės sienos apatinėje dalyje fiksuotas 0,9–1,4 m storis[66]. Taigi pagal horizontalius parametrus (visų pirma sienos storius) aptariamasis gotikinis pastatas artimas ne gyvenamiesiems, o su gynyba susijusiems mūriniams miesto statiniams.

 

Pastebėtina, kad ir šio mūro sienos ilgis atitinka vyraujantį vartų bokštų ilgį – 11–12 metrų[67]. Gynybinę jo paskirtį liudija ir tai, kad išorinės sienos sudarė beveik pusę pastato ploto, t. y. išorinio 86,25 kv. m ploto namo vidaus patalpos plotas tik 46 kv. metrai.

 

Gotikinio pastato vertikales atsekti padėjo architektūrinių tyrimų duomenys. Viename iš mūro zondų (7 zondas) aptikta XV a. namo palangė. Jos HA buvo 111,44 metrų[68]. Taigi grindų lygis buvo apie 110,6 m NN, tokiu būdu slenksčio apačia buvo apie 110,8 m NN. Tuometinio žemės paviršiaus lygis siekė HA 108,5–108,7 m[69]. Taigi, kaip ir kituose bokštiniuose namuose, čia durų apačia buvo aukštai, 1,9–2,1 m iškelta virš žemės lygio.

 

XV a. pagal pirminį sumanymą, kaip ir būdinga tokio tipo pastatams, į rūsį buvo patenkama vidiniais laiptais, kurie šiuo atveju įrengti pastato vidurinėje dalyje[70]. Dabar funkcionuojantys laiptai įrengti ankstyvojo pastato išorėje tik XVII a., vienos iš rekonstrukcijų metu, prakirtus rytinėje rūsio sienoje angą. Aptikto gotikinio pastato lauko durys (jų angos fragmentas užfiksuotas 7 zonde) buvo šiaurinėje pusėje, t. y. priešingoje nuo kelio namo dalyje.

 

Nustatytas pradinis pirmo aukšto lango angos vidinis plotis, 86 cm, atrodo, per didelis gynybinę funkciją turinčiam namui, bet atsižvelgus į tai, kad į išorę lango anga siaurėjo, čia lango matmenys galėjo būti šaudymo angos dydžio. Toks mažas pirminio pastato langų dydis tikriausiai netenkino vėlesnių gyventojų, ar pastato paskirtis vos po kelių ar keliolikos dešimtmečių pasikeitė, nes jau pirmosios (gotikos laikotarpiu) rekonstrukcijos metu ankstesnė lango anga buvo užmūryta ir greta iškirsta 180 cm pločio (vidinėje pusėje) lango anga[71].

 

Aptiktasis pastatas pagal mūrijimo technika ir medžiagas, architektų datuotas XV a., yra analogiškos kaip ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonijos pastato[72]. Archeologinė medžiaga duomenų namo datavimui nesuteikė. Pastato kieme rastas tik suardytas kultūrinis sluoksnis[73]. Tačiau Antakalnio g., 40–90 m atstumu į pietvakarius ir pietus nuo pastato Antakalnio g. 4 aptiktas 20–40 cm storio XV a. kultūrinis sluoksnis su gausiais buitinės keramikos radiniais (vad. S. Sarcevičius, ataskaita ruošiama).

 

P. Smuglevičiaus ir K. Rusecko piešiniuose[74] šioje vietovėje vaizduojamas kalvotas vietovaizdis, o aprašomasis pastatas stovėjęs ant vienos iš kalvų. Tarp namo ir kalvos, ant kurios stovi Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, buvo gana gili tarpukalvė[75], pro kurią driekėsi kelias į sėlių žemes. 1629 m. aprašyme pažymėta, kad šis pastatas stovi prie kelio ir griovos, kuri buvo kelias į Nerį: „Wielka droga ktore z Wilno do Wirszup idze mimo plebanje kosciola sw. Pietra szliemy rowem i droga do Wilji.“[76]

 

 

Didžiosios g. 31 bokštinis namas

 

XVIII a. pab. L. Gucevičiaus suprojektuotas rotušės pastatas iš dalies apima ankstesnių rotušės pastatų (XV ir XVII a. vid.) rūsius ir pamatus. 1995 m. žvalgomųjų architektūrinių tyrimų metu rotušės rūsių pietrytinėje dalyje buvo identifikuotas pirminis čia stovėjęs pastatas (12 pav.). Šis ankstyviausias mūras architektų yra interpretuojamas kaip pirmosios Vilniaus rotušės, statytos apie 1387 m., liekanos[77].

 

Po rotuše aptiktas beveik taisyklingo kvadrato formos mūrinis pastatas pagal viduramžių pabaigos standartus yra didelis. Jo išorės matmenys 13,5 × 12,45 m, o rūsio plotas 97 kv. metrai[78]. Išorinių sienų storis – 1,6 m, tai sudaro tik šiek tiek mažiau nei pusę (71 kv. m) pastato ploto.

 

Esminės šio pirminio statinio vertikalės nustatytos pagal architektūrinių tyrimų duomenis. Rūsio apačios HA 112,0 m aukščio. Šiandieninio skliauto viršaus HA 115,4 m[79]. Iki šio aukščio, per visą ankstyvojo pastato sienų perimetrą nepastebėta perdangų pėdsakų, vadinasi, pirminio pastato rūsio aukštis nebuvo žemesnis negu yra dabar. Prie turimo aukščio pridėjus perdangos storį galima sakyti, kad pastato cokolio HA 116,1 m.

 

Išsamūs archeologiniai tyrimai aptariamo pastato viduje nevyko, todėl statybos metu buvęs žemės paviršaus lygis, HA 113,8 m aukščio, nustatytas remiantis Didžiosios g. 31 aplinkos tyrimais[80]. Matome, kad pirminio pastato cokolis virš tuometinio žemės paviršiaus buvo iškeltas ne mažiau 2,3 m, o slenkstis buvo daugiau nei 2,5 m aukštyje.

 

Visos 7 dabar esančios rotušės praėjimų angos išorinėse ankstyvojo pastato sienose buvo prakirstos vėlesnių rekonstrukcijų metu. Vėliau buvo įrengti ir laiptai, esantys šiaurės vakariniame kampe. Zonduojant rūsius aptiktas pirminio pastato laiptinės sienos kampas ir laiptinės skliautas[81]. Tai paliudijo faktą, kad į rūsį buvo patenkama iš vidinės pusės pietryčių kampe (13 pav.).

 

Architektai šį ankstyviausią pastatą sieja su pirma Vilniaus rotuše ir jį datuoja 1387 m. – tais metais Vilniui suteiktos magdeburginės teisės, taigi tuo laiku turėjo atsirasti ir rotušė. Kadangi apie jos vietą duomenų nėra, laikoma, kad pirmoji rotušė pastatyta ten, kur yra ir dabartinis pastatas. Taigi datavimas remiasi ne medžiagos tyrimo išvadomis, o žinomos istorinės datos pritaikymu.

 

Archeologija šia tema suteikia netiesioginių, bet svarbių duomenų.

 

Pagal kultūrinio sluoksnio ir mūro santykį betarpiškai pastato datuoti negalima, nes šiaurinėje ir vakarinėje pusėje archeologiniai sluoksniai yra suardyti XV–XVI a. statant rūsius, o pietinėje ir rytinėje pusėje bokštinio namo ir sluoksnio sandūra suardyta XVIII a. pab. rekonstruojant rotušės pastatą pagal L. Gucevičiaus projektą.

 

Pirminį, virš įžemio, Rotušės aikštėje susiformavusį horizontą sudaro pilka žemė[82]. Tai velėnos ar dirvožemio sluoksnis. Jame nėra jokių užstatymo ir apgyvendinimo požymių ar apskritai kokių nors radinių. Tik į pietryčius nuo pastato 2005 m. ištirtame 40 kv. m plote[83] rasta viena nedatuotina keramikos šukė ir 8 labai geros kokybės geležies lydalai ir jos apdirbimo atliekos. Tokio kokybiško metalo pasklidimas sietinas su aukšto meistriškumo kalvyste, tai būdinga ginkluotės priežiūrai. Tai bokštinių namų aplinkai būdingas bruožas. Tačiau radiniai nedatuotini ir pastato chronologija lieka neaiški. Analogiškas vaizdas ir vidurinėje dabartinės Rotušės aikštės vietoje, kur užstatymas ir vėlesnės veiklos pėdsakai pastebimi tik nuo XV a. vidurio[84]. Tai leidžia suabejoti, kad iki XV a. 4 deš. čia būta ūkinės ar įprastos gyventojų buitinės veikos. Taip pat čia nebuvo viešosios erdvės – aikštės, turgaus ar pan., nes apatinis sluoksnis yra vientisas, nesuplūktas, be intarpų ir nėra mikrosluoksniuotas, kas būdinga viešųjų erdvių kultūriniams sluoksniams.

 

Aukščiau pilkos žemės horizonto visoje teritorijoje į rytus ir pietus aplink rotušę ir pačioje Rotušės aikštėje yra susiformavęs sąnašinis sluoksnis[85], sietinas su 1437 m. klimatiniais reiškiniais.

 

Situacija statinio aplinkoje, kaip rodo stratigrafija, pakito tik apie XV a. II pusę Teritorijoje intensyvėjo prekyba, kurią atspindi monetų, švininių tekstilės antspaudų radiniai, įsikūrė pirmosios „klėtkos“. XV a. pab. šiaurinėje aikštės dalyje pastatytas druskos pirklių namas (2005–2007 m. archeologijos tyrimų duomenys). Aptariamasis bokštinis namas yra vienas iš pavyzdžių, kaip toks pastatas tampa miesto dominante – čia buvo įsteigta miesto rotušė. Toks pavyzdys yra ir Krokuvoje, kada analogiškų vertikalių ir horizontalių parametrų, išardomus laiptus turėjęs bokštinis namas buvo rekonstruotas, išplėstas ir pritaikytas miesto rotušei (14 pav.).

 

   

 

 

 

 

J. Basanavičiaus g. 4 bokštinis namas

 

Senamiesčio vakarinėse prieigose, prie buvusio kelio į Trakus–Kauną–Prūsiją (dab. J. Basanavičiaus g.), rekonstruojant XIX a. namo rūsius, antrame jų aukšte buvo rastos iki tol nežinoto gotikinio pastato sienos.

 

Aptiktas mūras taisyklingo stačiakampio formos, jo vidiniai matmenys 4,05 × 6,8 m, plotas 27 kv. m (15 pav.). Klasicizmo laikotarpiu, įstrižai gotikinio namo krypčiai, pastačius pastatą, didesnė dalis gotikinio namo išorinio perimetro buvo užmūryta arba nugriauta (dalis rytų sienos). Todėl šiandien negalima pasakyti, ar šis pastatas buvo vienos rūsio patalpos, ar turėjo dar vieną patalpą rytinėje pusėje (Pylimo g.). Pirmuoju atveju aprašomasis pastatas pagal plotą ir išmatavimus būtų artimas Latako gatvėje buvusiam bokštiniam namui. Antru atveju – artimas Augustijonų gatvėje buvusiam bokštiniam namui. Kol kas, be mūrų zondavimo, neįmanoma nustatyti, kokie buvo visų sienų storiai. Nustatyti tik šiaurinės ir rytinės sienų storiai – atitinkamai 1,2 ir 1,15 m.

 

Šiandien funkcionuojančioje patalpoje matoma gotikinio rūsio sienų dalis buvo HA nuo 109,54 iki 111,9 m aukščio. Pamatų apačios gylis, šeimininkų liudijimu, yra 0,3 m giliau grindų, t. y. HA apie 109,2 m aukščio. Iki HA 111,9 m perdangų pėdsakų nepastebėta, taigi, net jei iš karto nuo šio aukščio priskaičiuotume perdangos storį ir grindis bei slenkstį, gautume, kad durų apačia buvo ne žemiau HA 112,7 m aukščio.

 

Išsamūs archeologiniai tyrimai rūsyje nevykdyti. Apie jo aplinkoje buvusį žemės paviršių galima spręsti pagal 15 m į vakarus ištirtame archeologiniame šurfe užfiksuotą kultūrinio sluoksnio stratigrafiją ir altitudes bei chronologiją. Jame įžemis buvo HA 111,2 m aukščio, o virš jo esantis ankstyviausias kultūrinis sluoksnis datuotinas XV a. pabaiga[86]. Žemės paviršius link aptariamojo gotikinio pastato žemėjo, taigi, atėmus šlaito nuolydį, jis rūsio aplinkoje buvo apytikriai 110,4–110,6 m aukščio. Vadinasi, namo durų apačia buvo 2,1–2,3 m iškelta virš tuometinio žemės paviršiaus.

 

Pagal mūro statybos stilių ir medžiagas architektas E. Purlys pastatą datavo XV a. Buvusios namo aplinkos šiuo metu atsekti negalima dėl archeologinių tyrimų apimčių mažumo (tirti tik šurfai).

 

Pastebėtina, kad jis statytas svarbioje vietoje – prie vakarų krypties kelio priešais Vingrės upelį, užmiesčio pusėje. Tai buvo labai patogi vieta kelio kontrolei. Svarbi detalė, kad bokštinis namas stovėjo vykstantiesiems į miestą iš dešinės pusės (kelias driekėsi griovos dugnu, tad jo linija buvo pakankamai pastovi ir nesikaitaliojo, t. y. pastato padėtis kelio atžvilgiu visąlaik buvo ta pati), kitaip tariant, iš tos pusės, kurios nesaugojo puolančiųjų skydas.

 

 

Šv. Ignoto g. 4/3 bokštinis namas

 

Senamiesčio šiaurės vakarų pakraštyje, prie kelio į Livoniją atšakos (dab. – Šv. Ignoto gatvė), rekonstruojant barokinį namą, jo rūsiuose buvo aptikti iki tol nežinoto gotikinio pastato pamatai[87].

 

Aptiktasis pastatas buvo didesnio nei vidutinio dydžio, kvadratinio plano (16 pav.). Jo išoriniai matmenys, primenantys rotušės proporcijas, 10 × 10,45 m, išorinių sienų storis, 1,6 m. Remiantis vidiniais pastato matmenimis, kiekvienos patalpos vidaus plotas buvo 52 kv. metrai[88].

 

Iš vertikaliųjų parametrų, tiesiogiai nustatytas tik pamato įgilinimo absoliutus aukštis – HA 103,0 m[89], nes skliautų ar perdangos pėdsakų neužfiksuota. Gotikinio mūro statybos laiko žemės paviršius atsektas pagal jo aplinkoje vykdytų archeologijos tyrimų duomenis. Jis buvo apie HA 104,8–105,0 m aukščio[90].

 

Turimi pamato įgilinimo ir buvusio žemės paviršiaus absoliutūs aukščiai leidžia rekonstruoti kitas namo vertikales. Neabejotina, kad šis pastatas buvo su rūsiu (kitaip pamatas būtų įgilintas apie 1,1–1,2 m). Orientuojantis į būdingą rūsio aukštį (2,8–3,5 m), perdangos storį (0,6–0,8 m) ir slenksčio aukštį (0,2–0,3 m), pirmo aukšto durų apačia buvo apie 2 metrų aukštyje.

 

Aptariamojo pastato šiaurės vakarų kampe aptiktas to paties laikotarpio vidinės sienos ar atramos fragmentas[91], primenantis laiptinės konstrukciją, kokia yra rotušėje.

 

Tiesioginių duomenų apie pastato datavimą nėra. Pastebėtina, kad jis neatitinka gatvės linijos, kuri susiformavo XVI a.[92] Namo aplinka formavosi XIV–XV a., taigi prielaidos jam atsirasti buvo XV a. I pusė – XV a. vidurys. Be to, mūro apžiūra, atlikta straipsnio autorių, leidžia manyti, kad jis statytas XV a.

 

Skirtingai nuo bokštinių namų praktikos ir apskritai gynybinių pastatų tradicijos, šis namas pastatytas vykstantiems į Vilnių kairėje kelio pusėje. Taigi kyla hipotezė, kad netoliese, apie 80 m atstumu[93], galėjo būti dar vienas bokštinis namas. Tokiu atveju puolimo metu vienas namas dengia kitą. Be to, dar už maždaug 50 m prasideda pelkė ir du gynybiniai bokštai tokiu atveju sudarytų veiksmingą gynybinę sistemą. Šią hipotezę paremia S. Raulinaičio užuomina, kad šioje vietoje jau iki XIV a. buvo pilis arba įtvirtinimai[94]. Nors mąstyti apie pilį per drąsu, tačiau čia galėjo būti lokalinė gynybinė sistema iš dviejų mūrinių bokštinių namų, prisiminimas apie kurią išliko žmonių atmintyje ar papuolė kaip užuomina į kokį nors šaltinį.

 

Šiaurinėje pusėje, už ≈8 m nuo aptariamojo bokštinio namo prasideda Vingrės upelio šlaitas[95], o rytinėje pusėje, už ≈30 m yra buvusios terasos kraštas. Taigi pastatas gynė visą teritoriją nuo terasos krašto iki pelkės (ji prasideda už dab. Mokytojų namų).

 

 

Baigiamosios pastabos

 

XIV a. II pusėje prasidėjo Vilniaus miesto kūrimasis plačioje dabartinio Senamiesčio teritorijoje. Jogailai 1386 m. perkėlus miesto centrą prie dab. Šv. Jonų bažnyčios, o po Kreivosios pilies sunaikinimo 1390 m., miesto plėtra dabartinio Senamiesčio ir iš dalies Naujamiesčio teritorijoje suintensyvėjo. Šis kėlimasis vyko gana chaotiškai: kūrėsi šalia kelių išsidėstę tarpusavyje nesusijungę priemiesčiai. Bendras jų plotas sudarė apie 100 ha. Apjuosti tokio dydžio teritoriją gynybine siena aptariamuoju laikotarpiu buvo nerealu tiek ekonominiu, tiek organizaciniu požiūriu. Logiška manyti, kad susiklosčius tokiai situacijai, Vilniuje pasirinkta ne perimetrinė gynyba (miesto siena), o gynybos / kontrolės taškai – bokštiniai namai. Toks teritorijos išorinės ribos apsaugos ir kontrolės būdas naudotas saugant Romos imperijos šiaurinę sieną, o jau viduramžiais – Škotijos ir Anglijos pasienį (iki XVII a.).

 

Vilniuje identifikuoti 6 bokštiniai namai: Latako g., Augustijonų g. 6, Antakalnio g. 4, Didžiojoje g. 31, J. Basanavičiaus g. 4 ir Šv. Ignoto g. 4/3. Visi jie statyti miesto gynybai ir kontrolei reikšmingose vietose, komunikacijų mazguose, kvartalų prieigose. Jų gynybinę funkciją atspindi, pavyzdžiui, tokia savybė – 5 iš 6 (išskyrus Šv. Ignoto 4/3 bokštinį namą) statyti vykstantiesiems į miestą iš dešinės pusės, t. y. tos pusės, kurios nesaugojo puolančiųjų skydas. Atsižvelgiant į jų gynybinę galią, bokštinių namų paskirtis buvo atlaikyti nedidelio masto antpuolius. Šią funkciją vykdė žemo rango bajorai (riteriai), tą liudija ir jų aplinkoje aptinkama archeologinė medžiaga. Be to, mažiausiai šalia dviejų bokštinių namų (Rotušės g. 31 ir Augustijonų g. 6) pastebėtas ryšys su metalurgija. Tai siejasi su būdinga šiuose pastatuose veikla – ginkluotės remontu ir priežiūra.

 

Be kontrolės ir gynybos funkcijų, bokštiniai namai dar atliko ženklinimo paskirtį. Jie žymėjo tiek miesto išorės ribas, tiek svarbius vidaus taškus. Antakalnio g. 4, J. Basanavičiaus g. 4 ir Šv. Ignoto g. 4/3 bokštiniai namai įrengti ant kelių, Vilniaus miesto prieigose. Latako g., Augustijonų g. 6 ir Didžiosios g. 31 pastatai stovėjo mieste, svarbių kelių sankirtos vietose. Šie pastatai buvo to meto vietos dominantės ir simbolizavo savininkų jėgą.

 

Vilniaus bokštiniai namai buvo nedidelio perimetro – vieno aukšto patalpos plotas svyravo tarp 24–63 kv. m (išskyrus Didžiosios g. 31, čia plotas buvo 97 kv. m), taisyklingo stačiakampio arba kvadrato plano. Jų sienų storis pagal turimus duomenis buvo 1,1–1,6 m ir jos sudarė apie pusę kiekvieno pastato ploto. Visiems bokštiniams namams būdingas dar vienas bruožas – aukštai iškeltas cokolis, taip pat patekimas į rūsį tik pro viršų. Pastebėtina, kad panašių matmenų, proporcijų ir sienų storio buvo XVI a. statyti miesto vartai. Tai atspindi tokių pastato parametrų ir išorinės gynybos paskirties atitikimą.

 

Didelė tikimybė, kad bokštinių namų Vilniuje galėjo būti ir daugiau. Verta atkreipti dėmesį į po Prezidentūra esančius mūrus, Aušros Vartų g. 4[96], Didžiosios g. 16 pastatus, Vokiečių g. 10, Bokšto g. 21 rūsius. Šiuose objektuose vykdyti tik fragmentiški tyrimai, kurių duomenų kol kas nepakanka. Taip pat naujų atradimų tikimasi ateityje, dirbant iki šiolei netyrinėtose Vilniaus miesto dalyse, kuriose logiškai taip pat galėjo stovėti bokštinių namų.

 

Bokštinių namų funkcionavimas Vilniuje tęsėsi iki gynybinės sienos pastatymo XVI a. pradžios. Sulig sienos atsiradimu, perėjus į perimetrinę gynybos sistemą, jie prarado savo reikšmę. Tai nulėmė socialinės organizacijos pokytis. Kaip minėta, bokštinių namų paplitimas sietinas su riterių institucija. Tokių pastatų, kurių įgula tiesiogiai atsakinga riteriui, egzistavimas rodo tam tikrą miesto savivaldą.

 

 

Šaltiniai (fondas, byla)

 

1-574 – Markelevičius J., Geologinių šurfų, kastų prie buv. Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblio (AtV-26) Vilniuje, Giedrio g. 4/3 archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita, Vilnius, 1977, LIIA, f. 1, b. 574.

1-705 – Vaitkevičius G., 1979 m. Vilniaus m. Gorkio g. 72A. Vienuolio mokyklos būsimo priestato teritorijoje vykdytų mechanizuotų žemės darbų archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita, Vilnius, 1979, LIIA, f. 1, b. 705.

1-720 – Tebelškis P., Magistralinių šiluminių tinklų statybos darbų Muziejaus–Gorkio g. (tranšėjos 1–3 atkarpose) archeologinės priežiūros ir fiksacijos darbų ataskaita, Vilnius, 1978, LIIA, f. 1, b. 720.

1-724 – Lasavickas S., 1979 m. pirminių architektūrinių ir archeologinių tyrimų ataskaita. Vykdytų Vilniaus senamiestyje, 45 kvartale, Siaurosios gatvės buv. namo Nr. 6 sklype, Vilnius, 1979, LIIA, f. 1, b. 724.

1-830 – Vaitkevičius G., 1980 m. Vilniuje Siaurosios g. 6, 8 (A. Vienuolio vid. m-los priestatas) teritorijoje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1981, LIIA, f. 1, b. 830A, 830B.

1-836 – Tebelškis P., 1980 m. – „Bočių“ restorano Vilniuje, K. Giedrio g. 4/3 1980 m. vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1980, LIIA, f. 1, b. 836.

1-893 – Gendrėnas G., M. Gorkio–Latako g-vių 1980 m. kampe vykdytų mechanizuotų žemės darbų, susijusių su Dailės instituto bendrabučio statyba, archeologinės-architektūrinės priežiūros duomenys / 1-as darbų etapas, Vilnius, 1981, LIIA, f. 1, b. 893.

1-1378 – Vaitkevičius G., 1988 m. Vilniaus g. 45 Senamiesčio kvartalas, A. Vienuolio vid. m-los priestato teritorijoje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1988, LIIA, f. 1, b. 1378, 1379.

1-1606 – Gendrėnas G., 1980–1981 m. 160 vietų Dailės instituto bendrabutis Latako g-vėje, Archeologinė mechanizuotų žemės darbų priežiūra. Ataskaita, Vilnius, 1982, LIIA, f. 1, b. 1606

1-2137 – Vainilaitis V., Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Rotušės a., Vilnius, 1993, LIIA, f. 1, b. 2137.

1-3566 – Sarcevičius S., 2000 m. Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 2/15-13 vykdytų archeologijos tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2001, LIIA, f. 1, b. 3566, p. 8.

1-3720 – Katalynas K., Gudynaitė B., Rotušės aikštės Vilniuje 2001 m. žvalgomųjų archeologinių bei architektūrinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2001, LIIA, f. 1, b. 3721.

1-4143 – Poška T., Archeologijos tyrinėjimų Antakalnio g. 4, Vilniuje 2003 m. ataskaita, Vilnius, 2003, LIIA, f. 1, b. 4143.

2-719-2 – Bečienė L., Vilniaus rotušė, Didžioji g. 31 žvalgomieji architektūriniai tyrimai. Vilnius, 1995, VAA, f. 2, b. 719-2.

1019-11-4423 – Raulinaitis S., 27 kvartalas. Vilniaus senamiesčio regeneracija. Istoriniai tyrimai. Namų anketos. Kvartalas Nr. 21–30, 1972, 1 t., kn. 3, PKI, F. 1019, ap. 11, b. 4423.

4-AU-2 – Filipavičienė G., Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolė (aps. reg. Nr. AtV-3) Vilnius, Antakalnio g. 4 architektūriniai tyrimai, Vilnius, 1995, MPD 4-AU-2.

 

 

Summary

 

Irma Kaplūnaitė, Fumito Tomoi

The Lithuanian Institute of History

 

Tower houses in vilnius

 

Tower houses are high-rise, tower-shaped buildings that dominate the surroundings and are built for defense and accommodation. In Europe, especially in England and Ireland, such tower-shaped buildings have been used for defense and accommodation for a very long time, and come in great variety. The definition of a tower house covers the Bronze Age stone buildings in Sardinia, XIIIth century wooden towers in Poland, as well as the XVIIth century stonework in Ireland. In the late Middle Ages, the European tower houses performed the functions of defense, guarding, control, early warning, support and storage. They were built for defense of lands, roads and cities across a large territory between France and Western Ukraine.

 

In Vilnius Old Town, stonework buildings have been discovered that share the characteristics of tower houses. Their placement is logical, considering their defensive function. In the second part of the XIVth century, Vilnius city started to expand in the large territory of the current Old Town. Surrounding the territory of that size by walls in that particular time period was not feasible either in the economic or the organizational sense. It is reasonable to believe that under such circumstances, defense/control points – tower houses were chosen for protection of Vilnius instead of perimeter defense (city walls).

 

Currently, 6 tower houses have been identified in Vilnius: on Latako st., Augustijonų st. 6, Antakalnio st. 4, Didžioji st. 31, J. Basanavičiaus st. 4 and Šv. Ignoto st. 4/3. All of them were built for city defense and control at important locations, communication hubs and block avenues. Considering their defensive capacity, they were destined to ward off small scale attacks. This function was performed by low rank noblemen (knights), as witnessed by the archeological findings around said houses. Besides defense and control, the tower buildings were also used as landmarks. They marked the city’s external boundaries and internal points of importance.

 

Tower houses in Vilnius were in use until the city defensive wall was built in the beginning of the XVIth century. When the wall was finished and the city adopted a perimeter defense system, the tower houses lost their significance.

 

 

 

 



[1] Lasavickas S., …, Lietuvos istorijos instituto archyvas (toliau – LIIA), f. 1, b. 724, p. 28 (725 p.).

[2] Brockhaus enzyklopädie, 16 band, 1991, p. 44–45.

[3] Žr.: The new encyclopaedia Britannica, vol. 10, 2005, p. 451.

[4] Brockhaus ..., p. 44–45.

[5] Hingley R., Society in Scotland from 700 BC to AD 200, Proceedings of the Society of Antiquaries of Scotland. 1992, p. 17–19; MacInnes L., Brochs and the Roman occupation of lowland Scotland, Proceedings of the Society of Antiquaries of Scotland, 1984, p. 235–237.

[6] Brockhaus …, 4 band, 1987, p. 5.

[7] Ritchie J. N. G., Brochs of Scotland, 1998, p. 104.

[8] Hanson W. S., Romain Britain. The military dimension, The archaeology of Britain, ed. J. Hunter, I. Ralston, London, New York, 2005, p. 153.

[9] Gilchrist R., Landscapes of the Middle ages. Churches, castles and monasteries, The archaeology of Britain, ed. J. Hunter, I. Ralston, London, New York, 2005, p. 238.

[10] Kaminska J., Grodziska stoźkowate śladem posiadłości rycerskich XIII–XIV wieku, Prace materiał muzeum archeologicznego I etnograficznego w Łodzi, 1966, nr 13, s. 45.

[11] Kajser L., W sprawie genealogii wielskiej siedziby obronnej w Polsce, Kwartalnik historii kultury materialnej, 1972, nr 3, s. 455.

[12] Kaminska J., Grodziska…, s. 44–48.

[13] Kaip teigiama istoriografijoje, kasinėjimų metu aplink šiuos objektus dažnai aptinkama kalvystės darbo atliekų (Kajser L. W., W sprawie …, s. 452).

[14] Oelsen N., Richter U., Wohnturm oder Steinhaus? Frühe Steinbauten in Freiberg, Zwickau und Dresden, Wohntürme Langenweißbach, 2002, p. 148.

[15] Oelsen N., Richter U., …, 2002, p. 145–146.

[16] Szymanski W., Przyczynek do badań nad problematyką grodzisk stoźkowatych, Kwartalnik historii kultury materialnej, 1968, nr 1, s. 55.

[17] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, p. 4 ir brėž. 2. 

[18] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 3.

[19] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 3.

[20] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 3.

[21] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 3.

[22] S. Lasavickas žymi tokių dydžių akmenis: 70 × 60, 55 × 45, 50 × 35, 45 × 70 cm (Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 893, p. 4).

[23] Tame pat brėžinyje užfiksuoti 40 × 50, 20 × 30 cm dydžio akmenys (Gendrėnas G.,…, LIIA, f. 1, b. 893, p. 4).

[24] Plytų dydžiai 30 × 15 × 7,5–8,0 iki 29,7 × 14,2 × 8,0–8,5 cm (Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 893, p. 4).

[25] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, p. 4, brėž. 3.

[26] Gotikinių mūrų statytojai pastato pamatą gilindavo ne mažiau 1,1 m gylyje. Toks pamatų įgilinimas yra pagrįstas mūsų klimato sąlygų – įšalas klimatinėje juostoje, kurioje yra Vilnius, neviršija 1,1 m gylio. Kitaip tariant, pamatai buvo įgilinami virš maksimalaus pasiekiamo įšalo gylio, kas užtikrino pastato stabilumą. Analogiški pamatinės ir antžeminės mūro dalių technikos skirtumai matomi daugumoje pastatų, pvz., Pranciškonų ir Bernardinų ansambliuose.

[27] Žr.: kv. 16, 18 (Gendrėnas G., …, …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 18).

[28] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, brėž. 18.

[29] Pvz., kaip jau minėta, Saksų teisė numatė leistiną slenksčio aukštį ne aukščiau kelių.

[30] Krahe F. W., Wohntürme des Mittelalters mit hölzernen Stockwerken, Wohntürme Langenweißbach, 2002, p. 53.

[31] Choisy A., Historie de L’architecture, t. 2, Paris, 1954, p. 456.

[32] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 1606, p. 73.

[33] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 893, p. 4.

[34] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 893, p. 4.

[35] Gendrėnas G., …, LIIA, f. 1, b. 893, brėž. 3.

[36] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724 (725), p. 6, 8.

[37] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, p. 7.

[38] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, p. 4.

[39] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, p. 5.

[40] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830A, 830B; f. 1, b. 1378, 1379.

[41] Rekonstrukcijos metu XVI a. rūsio A skliautas buvo permūrytas. Permūrijimo metu vidinio rūsio siena buvo apmūryta per plytos storį, todėl brėžinyje ir šiandien natūraliai matoma vakarinė siena yra storesnė – 1,6 m skersmens (brėž. 2).

[42] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, brėž. 2, 3.

[43] Jučienė I., Levandauskas V., Vilniaus miesto gynybinė siena, Vilnius, 1979, p. 36.

[44] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, brėž. 2.

[45] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, brėž. 6.

[46] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 705, radinių sąrašas.

[47] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, brėž. 2 , 4.

[48] Pvz., Medininkų, Krėvos, Lydos pilyse.

[49] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, p. 3–4.

[50] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, p. 6–7.

[51] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 705, p. 50.

[52] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 705, p. 50.

[53] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830B, brėž. 31, 35, 43, 44, 48.

[54] Bukantas A., Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XII–XX a., Vilnius, 1996, p. 26.

[55] Morkūnaitė R., Įvadinės mintys apie Vilniaus miesto viduramžių žemėvaizdį, Miestų praeitis, Vilnius, 2008, t. 2.

[56] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830B, brėž. 8, 9.

[57] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830, brėž. 8.

[58] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830, brėž. 8.

[59] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 830, brėž. 8, 12, 38.

[60] Vaitkevičius G., …, LIIA, f. 1, b. 1378, p. 15.

[61] Filipavičienė G., …, Miesto plėtros departamentas (MPD), 4-AU-2, p. 1.

[62] Filipavičienė G., …, MPD 4-AU-2, p. 1.

[63] Filipavičienė G., …, MPD 4-AU-2, brėž. 2.

[64] Gudynaitė B., Kazlauskienė D., Vilniaus senamiestis ir istoriniai priemiesčiai (iki 2006 m. Vilniaus senamiestyje ir priemiesčiuose atliktų architektūrinių natūros tyrimų suvestinė). Rankraštis (atiduotas spaudai), Vilnius, 2008.

[65] Jučienė I., Levandauskas V., Vilniaus …, p. 22–53

[66] Jučienė I., Levandauskas V., Vilniaus …, 1979, p. 15.

[67] Architektės tyrėjos B. Gudynaitės žodinė konsultacija; Jučienė I., Levandauskas V., Vilniaus …, 1979, p. 22–53.

[68] Filipavičienė G., …, 1995, brėž. 10, 11.

[69] Poška T., …, LIIA, f. 1, b. 4143, brėž. 3.

[70] Filipavičienė G., …, MPD 4-AU-2, brėž. 2.

[71] Filipavičienė G., …, MPD 4-AU-2, brėž. 3.

[72] Filipavičienė G., …, MPD 4-AU-2, p. 1.

[73] Poška T., …, LIIA, f. 1, b. 4143, p. 4.

[74] Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 347, 351.

[75] Drėma V., Dingęs Vilnius, …, p. 347, 351.

[76] Istorinių tyrimų byla saugoma asmeniniame G. Filipavičienės archyve.

[77] Bečienė L., …, Vilniaus apskrities archyvas (toliau – VAA), f. 2, b. 719-2, p. 2–3.

[78] Bečienė L., …, VAA, f. 2, b. 719 2.

[79] Bečienė L., …, VAA, f. 2, b. 719 2, brėž. 5.

[80] Vainilaitis V., …, LIIA, f. 1. b. 2137, brėž. 2

[81] Bečienė L., …, VAA, f. 2, b. 719-2, zondai 9, 11, 12.

[82] Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 720; Vainilaitis V., …, LIIA, f. 1, b. 2137; 2005–2007 m. tyrimai, ataskaitos ruošiamos.

[83] Archeologijos tyrimų vadovas A. Puškorius, ataskaita rengiama.

[84] Katalynas K., Gudynaitė B., …, LIIA, f. 1, b. 3721.

[85] Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 720; Vainilaitis V., …, LIIA, f. 1, b. 2137; 2005–2007 m. tyrimų ataskaitos ruošiamos.

[86] Sarcevičius S., …, LIIA, f. 1, b. 3566, p. 8.

[87] Lasavickas S., ..., LIIA, f. 1, b. 724, stilistinė kartograma, brėž. 4; Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836.

[88] Lasavickas S., …, LIIA, f. 1, b. 724, brėž. 4; Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836.

[89] Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836, brėž. 4.

[90] Markelevičius J., …, LIIA, f. 1, b. 574, brėž. 2.

[91] Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836, brėž. 4.

[92] Lasavickas S., ..., LIIA, f. 1, b. 724, stilistinė kartograma, brėž. 4; Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836.

[93] 80 m atstumas – tai dviejų arbaleto strėlių puolamoji jėga.

[94] Raulinaitis S., …, Paminklų konservavimo institutas, f. 1019, ap. 11, b. 4423, p. 103.

[95] Tebelškis P., …, LIIA, f. 1, b. 836, brėž. 4, pjūvis 1–1.

[96] Jei šie įtarimai pasitvirtintų, galima kelti prielaidą, kad kartu su Didžiosios g. 31 ir Augustijonų g. 6 esančiais bokštiniais namais, pastatas dab. Aušros Vartų g. 4 sudarė dviejų eilių sistemą.