Lietuvos istorijos institutas. Miestų praeitis, 2

 

Elmantas Meilus

Lietuvos istorijos institutas

 

Senųjų Vilniaus žydų kapinių Šnipiškėse istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais

 

 

Pastaruoju metu kilęs tarptautinis triukšmas dėl vėl naikinamų senųjų žydų kapinių buvusiame Vilniaus Šnipiškių priemiestyje (dabar esančių pačiame miesto centre), verčia iš naujo peržvelgti jų atsiradimo ir raidos istoriją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) laikais[1]. Vienokiu ar kitokiu aspektu apie jas jau ne kartą daugiau ar mažiau rašyta (autoriui žinomi ir prieinami darbai toliau bus paminėti tekste), bet išsamus ir visapusiškas Izraelio Klausnerio darbas apie šias kapines pasirodė tik 1935 metais[2]. Šis autorius, remdamasis tuo metu Vilniuje jam prieinamais šaltiniais, parengė išsamią studiją apie šių kapinių raidą, palaidojimus bei palaidotus žymiausius žmones. Rengiant šį darbą buvo peržiūrėti I. Klausnerio naudoti archyvų fondai bei kai kurie Vilniuje esantys nauji (pvz., I. Klausneriui tuo metu neprieinama Lietuvos Metrika) ir visur rasta papildomos naujos medžiagos, kuri čia bus gausiai pateikta išnašose taip, kaip parašyta šaltinyje, bei gausiai panaudoti ir minėto autoriaus skelbti šaltiniai bei pati studija.

 

Tiksli Senųjų Vilniaus žydų kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Daugelyje enciklopedijų ir literatūroje nurodoma 1487 m. (kai kada 1477 m.) data[3], bet ji kol kas nepagrįsta jokias šaltiniais, nors kai kurie autoriai šia data remiasi ir net mano, kad tai rodo, jog buvusi ir žydų bendruomenė mieste[4]. Kai kada nurodoma, jog pirmos žinios apie Vilniaus žydų bendruomenę yra iš 1568 m., kai jai buvo nurodyta mokėti pagalvės mokestį[5]. Bet jau 1881 m. Sergejus Beršadskis kritiškai peržvelgė iki tol buvusią istorografiją šiuo klausimu ir remdamasis šaltiniais motyvuotai suabejojo žydų bendruomenės buvimu Vilniuje iki XVI a. pabaigos[6]. Literatūroje nurodoma, kad pirmą kartą pirmi nekeliantys abejonių dokumentai, kuriuose minimos šios kapinės, yra išlikę iš XVI a. pab., kai Zigmantas Vaza žydams suteikė privilegiją, kurioje, be teisės nuolat gyventi Vilniuje, leidžiama turėti ir savo kapines[7]. Bet S. Beršadskis pastebėjo, kad buvo tarsi dvi Zigmanto Vazos privilegijos. Pirmoji – 1593 m. birželio 1 d. įteisinti jų gyvenimą mieste, o antroji, leidžianti žydams Vilniuje turėti sinagogą ir kapines, nėra išlikusi, jos data neaiški, o jos tekstas autoriui žinomas tik iš 1633 m. vasario 19 d. Vladislovo Vazos privilegijos, patvirtinančios 1593 m. privilegiją ir meistriškai, kaip rašo S. Beršadskis, sujungiant abiejų privilegijų tekstus[8]. Nei S. Beršadskis, nei I. Klausneris, regis, nežinojo apie 1629 m. kovo 29 d. Zigmanto Vazos privilegiją[9]. Joje rašoma, kad patvirtinus 1593 m. privilegiją, Vilniaus žydų prašymu, papildomai suteikiamos šios laisvės: leidžiama jiems [laikyti] aptvertą sklypą arba kapinaites mirusiųjų kūnams laidoti, be jokių mokesčių (kaip kad turėjo ir iki šiol turi) amžiniems laikams, turėti Vilniuje mėsos parduotuvėles prie šventyklos (sinagogos?, przy boznicy), leidžiama toliau laisvai naudotis turima pirtimi bei įsigytais pastatais ir rekonstruoti šventyklą. Tad šia privilegija 1629 m. įteisinamos jau esančios kapinės ir nors nenurodoma, kur jos yra, bet neabejotinai tai Šnipiškių kapinės.

 

Vis dėlto XV a. pab. ir XVI a. I pusė yra neatmestinas laikas, kada žydai čia galėjo pradėti laidotis, nors dar neturėjo leidimo gyventi Vilniuje, bet, kaip jau užsimena S. Beršadskis, yra duomenų, kad ilgiau ar trumpiau kažkiek jau gyveno. Pagaliau jie galėjo po truputį kurtis miesto pakraštyje, tai yra už upės Šnipiškėse, miestui nepavaldžioje pilies jurzidikos teritorijoje, kur šalia ir galėjo atsirasti nedidelės kapinaitės.

 

Kad būtent šioje vietoje galėjo įsikurti šios kapinės, liudytų ir tai, jog yra manoma, kad pirmasis (medinis?) tiltas (ar perkėla) per Nerį buvo pastatytas maždaug dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto vietoje (šalia arba priešais Pilį)[10] ir nuo čia ėjo kelias (busima Perkėlos, Eiguvos (Derevnictvos), dab. Rinktinės g., o apie 1730 m. G. M. Fiurstenhofo rinkinio plane kitapus Neries priešais Pilį pažymėta g.) pro Žvejų priemiestį link Molėtų. Tai lyg paaiškintų, kodėl šioje gan keistoje (priešais Pilį) vietoje buvo įkurtos šios kapinės[11]. Tiesiog persikėlus per Nerį, už palei upę stovinčių žvejų namelių su sklypais ir buvo gautas leidimas laidoti žydus Pilies pilininko (horodniczego) ir eigulio (arba malkininko, derewniczego[12]) jurizdikų žemėse paskirtuose sklypuose[13]. Kadangi panašu, jog šie sklypai taip ir liko Pilies jurisdikcijoje, tai ten pradėti žydų palaidojimai galėjo likti ir po 1495 m. jų ištrėmimo iš LDK, ir po 1527 m. draudimo žydams gyventi Vilniuje[14], ir po jų nuolatinio apsigyvenimo mieste. Tad daugiau nei 100 metų su pertraukomis šiuose sklypuose galėjo laidotis negausūs čia trumpiau ar ilgiau, o nuo 1593 m. ir nuolatos gyvenę žydai. 1629 m. tiek sinagoga, tiek ir kapinės paprasčiausiai buvo įteisintos[15]. Tuo labiau, kad kol kas nerasta jokių duomenų, kurie paaiškintų, kodėl būtent šioje vietoje jos atsirado. XVI a. I pusėje, kai maždaug dabartinio Žaliojo tilto vietoje buvo pastatytas nuolatinis (mūrinis) tiltas, žydams, kad pasiektų senąsias kapines, visą laiką reikėjo daryti nemažą lankstą, nes privilegijoje Hoizijui dėl tilto statybos, buvo uždraustos kitos perkėlos miesto (ir aplink jį) ribose[16]. Todėl, jei XVI a. pab. būtų renkama nauja vieta, tai greičiausiai būtų pasirinkta kažkur už jau tuo metu stovėjusio mūrinio tilto, palei ar netoli dabartinės Kalvarijų gatvės, o ne gan toli į šoną nuo tilto priešais pilį. Vėliau sklypai buvo papildomai iš įvairių pusių supirkinėjami (apie tai toliau) ir taip kapinės išsiplėtė ir priartėjo prie pat upės.

 

Nustatyti, kur tiksliai buvo seniausia kapinių dalis, yra gana sudėtinga. Pagal I. Klausnerio knygoje pateiktą kapinių schemą bei jo iki 1935 m. išlikusių kapų aprašymą ir datavimą matyti, kad seniausi palaidojimai (iš XVII a. I pusės) yra sovietmečiu kapinių teritorijoje pastatytų Sporto rūmų maždaug pietinėje dalyje (link upės). Kad šioje teritorijoje (tarp Sporto rūmų ir buvusio plaukymo baseino) galėjo būti seniausia kapinių dalis liudytų ir 1996 m. archeologo Roberto Žukovskio rasti XVI a. II pusės dviejų vaikų, palaidotų pagal judėjų tradicijas, nesuardyti du kapai bei už maždaug 110 m į rytus nuo šių kapų rasti XVII a. sluoksnyje nesuardyti 10 vaikų kapai[17]. Visi šie bei kitose perkasose rasti suardyti vaikų palaidojimai pagal 1808 m. plane pavaizduotą kapinių kontūrą yra kapinių pakraštyje, tai būdinga žydų laidosenai, kad vaikai laidojami kapinių pakraštyje[18].

 

1634–1635 m. neramumų Vilniuje metu šios žydų kapinės buvo nuniokotos, sudaužyta ir sukapota 13 medinių bei mūrinių antkapių, sumušti į laidotuves atėję žydai[19]. 1669 11 15 valdovo Mykolo Višnioveckio konfirmacinėje privilegijoje patvirtintas Vladislovo Vazos 1642 05 25 reskriptas, kad per tiltą vežančius savo numirėlius žydus praleistų nemokamai, nes jie kasmet moką mokestį tilto remontui[20]. Tokios lengvatos sukėlė Švč. Trejybės bažnyčios ir jų globojamos špitolės nepasitenkinimą, nes buvo prarandamos nemažos pajamos, todėl jie po ketverių metų kažkaip sugebėjo įtikinti valdovą ir gavo privilegiją imti ir iš žydų laidotuvių procesijų rinkliavą špitolės reikalams[21]. Bet žydai jau kitais metais sugebėjo vėl pasiekti, kad valdovas leistų jų numirėlius, kaip ir prieš tai, per tiltą vežti be rinkliavų, o Švč. Trejybės bažnyčios klebono gautas raštas buvo anuliuotas[22]. I. Klausneris nurodo, kad žydai tokios lengvatos išsireikalavo todėl, jog reikalavimas mokesčio už numirėlį, kaip už prekę, žeidė jų religinius jausmus, be to, atbaidydavo dalį lydinčiųjų, o tai trukdė vykdyti vieną svarbiausių judaizmo prievolių – velionio palydėjimą į kapines[23].

 

Maskvėnų okupacijos metu (1655–1660 m.) daugelis žydų buvo pabėgę iš miesto, bet dalis jų grįžo ir tai sukėlė vilniečių nepasitenkinimą. Todėl 1658 m. siųsdami savo delegaciją pas carą į Maskvą, tarp kitų dalykų nurodė prašyti, kad visi žydai būtų iškelti iš miesto už Neries, kur jų kapinės esančios[24]. 1669 m. Vilniaus miesto nurodymuose delegacijai į elekcinį seimą sakoma, kad žydai pradeda kurtis ir priemiestyje už mūrinio tilto[25].

 

1663 04 15 sutuoktiniai vilniečiai Aleksandras Levickas ir Ieva Ziencevičiūtė Vilniaus žydų bendruomenės atstovams pardavė už 80 lietuviškų kapų grašių, žmonos tėvams Grigui Zencevičiui ir Onai Boginskai priklausiusį tuščią, be jokio pastato, sklypą už Neries ir aprašo jo ribas (įsiterpęs tarp kitų trijų sklypų, 39 sieksnių (sieksnis apie 1,95 m) ilgio ir 24 pločio, prie kelio einančio pro žydų sklypus (kapines?) link plytinių)[26]. Toliau nurodoma, kad žydai su tuo sklypu gali elgtis, kaip išmano, bet kasmet turi sumokėti 1 auksiną ir 15 grašių činšo į Pilies eiguvos iždą bei kartu su kitais vykdyti šiam jurizdikai privalomas prievoles. Yra duomenų, kad 1674 m. už 300 auksinų buvo nupirktas sklypas su tvora prie kapinių ir upės[27].

 

Mirusiųjų gabenimo per tiltą problema tarp miesto ir žydų vis iškildavo, nes 1672 m. Švč. Trejybės bažnyčios, prie kurios buvo miesto špitolė, išlaikoma iš surenkamų mokesčių už pervažiavimą tiltu, klebono rašte minima, kad remdamiesi senosiomis privilegijomis žydai ir toliau nemokamai vežtų savo numirėlius per tiltą[28]. Bet, kad jie savanoriškai prisiimtų įsipareigojimą kasmet per Kalėdas ir Velykas po 10 auksinų jam duoti bei pateiktų po svarą pipirų, imbiero, ryžių, razinų bei po pusantro svaro šafrano. Kartu klebonas įsipareigojo, kad niekas netrukdys žydų laidotuvių, nors tuo metu dar net nebuvo atstatytas 1655 m. maskvėnams užimant miestą sudegintas tiltas[29]. I. Klausneris visiškai motyvuotai rašo, jog šiuo raštu klebonas pats pripažįsta, kad pagal privilegijas žydai neprivalo jam nieko mokėti, ir abejojo, kad žydai savanoriškai prisiėmė tokias išlaidas[30]. Žydai su tokiomis sąlygomis buvo priversti sutikti, nes 1756 m. jų atstovų prašymu į Vilniaus vaivadijos pilies teismo knygą buvo įrašytas šis dokumentas. Tais pačiais metais į tą pačią knygą įrašytas 1685 m. (publikacijoje neteisingai nurodyti 1680 m.) valdovo Jono Sobieskio aktas, kuriuo Vilniaus magistratui bei Švč. Trejybės bažnyčios vadovybei be kitų dalykų primenama, jog neteisėtai imamas dviejų auksinų mokestis vežant per tiltą žydų numirėlius ir nurodoma panaikinti neteisėtas rinkliavas[31]. Taip atsitiko todėl, kad 1684 m. magistratas teisme užprotestavo minėtą žydų ir klebono 1672 m. sutartį ir sudaryta komisija nustatė, kad sutartis liečia tik asmeniškai kleboną ir žydus, o už tilto amortizaciją pastarieji turi mokėti po 2 auksinus nuo mirusiojo, bet jei nori gali valtimis kelti savo numirėlius nemokamai[32].

 

1690 m. Vilniaus sinagogai priklausančių pastatų sąraše mini žydų kapinėse gyvenus tris sargus[33]. XVII a. pab. šalia kapinių atsirado naujas kaimynas – Oginskių funduotas basųjų karmelitų vienuolynas su Šv. Teresės (kai kuriuose šaltiniuose vadinama Švč. Trejybės) bažnyčia[34]. Tiesa, karmelitai jau šio amžiaus I pusėje buvo gavę valdovo leidimą Eiguvos jurizdikoje įsteigti savo plytinę, netoli kurios, matyt, vėliau ir buvo įkurtas vienuolynas[35]. Sprendžiant iš išlikusio sklypo dovanojimo rašto bei jo aprašymo, tuo metu vienuolynas tiesioginio sąlyčio su žydų kapinėmis dar neturėjo[36].

 

XVIII a. pr. dėl miestą ir šalį sukrėtusių įvairių negandų ir bendro valstybės nuosmukio kapinių plėtra, matyt, buvo pristojusi. Prasidėjusios negandos, matyt, lėmė, kad 1704 m. dėl kažkokių greičiausiai finansinių pretenzijų buvo mėginta atimti iš žydų kapinių žemę, kartu su dalimi mūrinio namo Žydų gatvėje. Nors teismo pareigūnas ir nuvyko į kapines, bet kažkodėl teismo sprendimą pritaikė, regis, tik dėl mūrinio namo[37]. 1710 m. kovo mėn. maro pandemijos pradžioje, didžiojo LDK etmono Liudviko Pociejaus universale nurodoma netrukdyti žydams laidoti jų įsigytuose sklypuose už Neries, nes daug namuose susikaupė mirusiųjų, todėl gali kilti epidemija[38]. 1740 m. žydų ir augustijonų byloje minima, kad 1723 m. Vilniaus žydų kvartale kilusio gaisro metu sudegė daugelis jų turėtų dokumentų apie įsigytus prie kapinių sklypus[39]. Beje, XIX a. pr. Vilniaus žydų skunde rusų valdžiai dėl to, kad kapines tvarkanti bei žydus laidojanti kapinių brolija savivaliauja, minima, kad visi senieji Vilniaus žydų dokumentai, tarp jų ir dėl kapinių, sudegė 1723 06 23[40].

 

Deja, trukdymai žydams laidoti savo mirusiuosius nesiliovė ir toliau. Vilniaus Pilies teismo knygoje užfiksuotas 1726 m. spalio pradžios įvykis, kai pro Šv. Kotrynos bažnyčią ir benediktinių vienuolyną be procesijos, krikščionio vadeliojamu vežimu link kapinių buvo vežamas miręs žydas[41]. Prie gatvės išėjęs kunigas su pagalbininkais iš pradžių pagrobė vežimą su palaikais, o kai žydų paprašytas vyskupas pareikalavo viską grąžinti, tai įsiutęs kunigas lavoną išmetė aikštėje į balą, kur šis ir išgulėjo visą dieną ir naktį, nes kunigas norinčius jį paimti apmėtydavo akmenimis. I. Klausneris ko gero teisus, tvirtindamas, kad „akivaizdu, kad kunigo įniršio priežastim buvo tai, kad jis negalėjo gauti mokesčio, kurį mokėjo laidojimo procesijos. Pamatęs tyliai važiuojanti paprastą vežimą ir vežiką krikščionį, kunigas įtarė bandymą pravežti mirusįjį slapčia, be mokesčio, kurį laikė teisėtu vienuolyno uždarbiu. Taip stabdomi vežimai su mirusiais, vežamais iš žydų kvartalo į kapines, būdavo dažni. 1804 m. pakeliui iš kapinių namo buvo net nužudyta žydė Ester, rabino Eliezerio duktė“[42].

 

Ir toliau, nepaisant valdovų privilegijų, retsykiais buvo trukdoma žydų laidotuvių procesijoms pervažiuoti per tiltą, reikalaujant neteisėtų mokesčių. 1749 m. buvo gautas LDK Iždo tribunolo sprendimas, kad pagal 1633 ir 1742 m. dokumentus žydai neturi duoti pinigų tilto taisymui bei kitoms miestiečių reikmėms, o tik kasmet sumokėti nustatytą įmoką[43]. Situacija, matyt, nelabai pasikeitė, nes 1757 m. pradžioje buvo sudaryta sutartis tarp Vilniaus vaito ir žydų, kokiomis sąlygomis bus vežami numirėliai per tiltą. Paminėjus valdovų Vladislovo ir Kazimiero Vazų, Mykolo Višnioveckio bei Jono Sobieskio privilegijas dėl laisvo ir be mokesčių numirėlių pervežimą per Neries tiltą, dabar vis dėlto buvo susitarta įvesti 1 timpos mokestį nuo numirėlio ir aštuonių jį lydinčiųjų[44].

 

1739 m. į žydų kapinių teritoriją pretendavo Radvilos, kurie netoliese Šnipiškėse turėjo nemažas valdas ir reikalavo jiems už jas mokėti, bet, priešingai nei žydai, nesugebėjo pateikti jų teises į kapinių žemę įrodančių dokumentų, todėl teko pasitenkinti tik žydų siūlomu užmokesčio už globą padidinimu[45]. Matyt, todėl 1740 m. LDK taurininkas Jeronimas Florijonas Radvila savo valdų Vilniuje ir Šnipiškėse ekonomams nurodė, kad jis, kaip ir jo protėviai, globos Vilniaus kahalo kapines, esančias Šnipiškėse, o kahalas už tą jo palankumą turi kasmet nuo kapinių (z kupisek) mokėti, kaip ir seniau, po 40 auksinų[46]. Metais vėliau ir Vitebsko vaivada Marcijonas Oginskis žydų naudai išsprendė jų ginčą su savo funduotais Basųjų karmelitų vienuoliais dėl kapinių ribų ir tvoros bei nurodė vienuoliams žydus globoti, o šie už tai vienuoliams per Kalėdas ir Velykas turi teikti dovanas[47]. Nors žydai už kapinių sklypus, kurie buvo pilininko žemėse, mokėjo žemės bei kitus mokesčius[48].

 

1740 m. kilo ginčas su augustijonų vienuoliais dėl šių ketinimo statyti pastatą šalia savo plytinės priešais žydų kapinių vartus ir pasinaudojant tuo, kad (matyt, 1723 m.) sudegė žydų įsigytų sklypų dokumentai, užvaldyti vieną iš tų sklypų prie kapinių. Šioje byloje minima, kad žydai buvo supirkę sklypus šalia kapinių, o aplinkui buvo įsikūrusios įvairios priklausomybės plytinės[49]. Ginčas, matyt, tuo metu buvo išspręstas žydams supirkus ir vienuolyno sklypus, nes 1743 m. užregistruotas sklypo iš dviejų augustijonų vienuolių nuomininkų Pilies ir Eiguvos jurizdikose šalia kapinių pirkimas, baigiantis nuomos laikui[50]. Įdomu, kad abu pardavėjai dar galėjo gyventi pasistatytuose namuose iki baigsis su vienuoliais sudarytas nuomos terminas, bet sklypu jau galėjo naudotis (laidojimui?) žydai. Beje, 1738 m. Pilies jurizdikos inventoriuje minima, kad už du prie žydų kapinių prijungtus sklypus bus mokama tik 6 auksinai[51]. Matyt, situaciją, kai šių kapinių vietoje matyti keletas sklypų, XVIII a. I pusėje atspindi vadinamasis G. M. Fiurstenhofo planas.

 

Greičiausiai dėl tų pačių dviejų sklypų ir dar vieno po 11 metų kilo nesusipratimas tarp pilininko ir Vilniaus žydų. 1754 m. gegužės 4 d. Vilniaus pilininkas Mykolas Horainas kahalui pranešė, kad žydams prašant išplėsti kapines buvo leista įsigyti du sklypus iš tėvų augustijonų, vienas priešais kapinių vartus, kitas priešais vartelius (fortki), o trečiasis link upės kranto ir jau aptvertas tvora su mūriniais stulpais, be teisės juose statyti statinius. Bet, kadangi sklypai už kelio kapinių plėtrai tik ateityje bus reikalingi, tai, kad be naudos tušti nestovėtų, neatimdamas jų iš žydų, leidžia juose plytininkams statytis ir imtis savo verslo ir nuo kiekvieno iš trijų namų mokėti po 4 auksinus. O kai tik žydams prireiks kapines plėsti, tai gyventojai turės nedelsiant savo namus nugriauti ir užleisti jiems vietą[52]. Žydai, matyt, karčios patirties pamokyti, jog kartais Pilies pareigūnai bandydavo pasipelnyti, reikalaudami iš žydų papildomų pinigų už jų jurisdikcijoje esančius žydų kapinių sklypus ir netikėdami pažadais, patys ėmėsi veiksmų, kurie buvo aprašyti žydų Šventosios brolijos metraštyje: „Esant žydų bendruomenės išbandymo laikams, kai priešai nugriovė bendruomenės kapines supančią sieną, aštuoni Šventosios brolijos nariai ir jos iždininkai nusprendė, kad brolijos iždininkai sumokės Jo malonybei ponui Horainui prašomą sumą, bet ne daugiau, ir kad daugiau jie nereikalautų“[53]. Pylininkas už 12 auksinų kasmetį žemės mokestį ir remdamasis ankstesnių Pilies pareigūnų leidimais (konkrečiai mini Kotovičių[54], matyt, turima galvoje minėti 1663 ir 1674 m. sklypų pirkimai), greitai atšaukė savo kreipimąsi į teismą, tik pareikalavo, kad žydai tuose minimuose trijuose sklypuose nestatytų jokių pastatų, o būtų tik kapinės[55].

 

1758 m. žydų prašymu šių Pilies jurizdikai priklausančių sklypų prijungimas prie kapinių, kaip posesija „amžiniems laikams“ buvo oficialiai įteisintas LDK teismo pareigūno, o sklypai apmatuoti (vieno kraštinių ilgiai rykštėmis (rykštė, arba kartis, apie 4,87 m) – 11–24–13–10, o kito – 5,6–26–26–4,4) ir, sprendžiant iš aprašymo, besiribojantys su kapinėmis viršutinėje dalyje (žiūrint nuo upės)[56]. Tiesa, čia minimi tik du sklypai, bet neabejotina, kad du iš augustijonų įsigyti sklypai sujungti į vieną.

 

Tais pačiais 1758 m. iš Pilies eigulio Liudviko Abramovičiaus buvo gautas patvirtinamasis raštas, jog Eiguvos jurizdikoje žydai kapinėms kažkada įsigijo iš šios jurizdikos gyventojų du sklypus. Dabar šie sklypai su kapinėmis aptverti tvora su mūriniais stulpais ir už juos žydai kasmet turi mokėti po 12 auksinų činšo bei atskirai hibernos mokestį, kaip nuo seno mokėjo[57].

 

1772 m. palei upę esančią žydų kapinių dalį, kuri, matyt, dar nebuvo užlaidota, bandė užgrobti pilininko jurizdikoje gyvenę žvejai. Jie čia bandė krauti malkas ir kitus daiktus, bet kai žydų buvo pašaukti į šio jurizdikos teismą, žvejai nesugebėjo įrodyti, jog ši žemė jiems priklauso. O žydai rėmėsi minėtais 1754 ir 1758 m. pilininko M. Horaino sprendimais, todėl pilininkas Antanas Tovianskis, grasindamas kalėjimu ir piniginėmis baudomis, uždraudė užiminėti kapinių teritoriją[58].

 

Žydai ir toliau perka papildomus sklypus kapinėms. Pvz., 1773 m. spalio 19 d. Pilies jurizdikos teismo knygoje pilininkas A. Tovianskis įregistravo žydų kapinių brolijos vyresniųjų aktą, kad liepos mėn. iš parapinės Šv. Jono bažnyčios kunigo jie pirko pilininko jurizdikai priklausantį sklypą, vadinamą Krukiškiais, kuris buvo netoli karmelitų Šv. Teresės bažnyčios[59]. Žydai įsipareigojo mokėti tiek žemės, tiek kariuomenės mokestį (hiberną), iš viso 12 auksinų ir 24 grašius per metus. Pats kunigas šį sklypą, kuris pagal tuo metu sudarytą inventorių buvo užstatytas keliais apleistais pastatais ir ribojosi su žydų kapinėmis ir, matyt, anksčiau priklausė žvejams, nes kartu buvo perleista paprotinė teisė gaudyti žuvis, buvo įsigyjęs iš buvusio savininko Andžejevskio paveldėtojų tik prieš tris mėnesius[60].

 

Po dvejų metų žydai iš Simonavičiaus, kuris prieš trejus metus, regis, buvo vienas iš trijų žvejų, bandžiusių užgrobti kapinių žemę, perka kaimyninę ant upės kranto buvusią sodybą su visais pastatais bei tvora ir išmoka buvusiems savininkams 950 auksinų[61]. Sklypas taip pat buvo pilininko jurizdikoje. 1777 m. jau iš kito šios jurizdikos gyventojo žvejo žydai įsigijo naują sklypą[62]. Vilniaus žydų Šventosios brolijos metraštyje užfiksuota, kad 1783 m. perkamas didelis sklypas šalia kapinių iš vyskupo I. Masalskio bei 1791 m. liudijimas, kad ši brolija turėjo skubiai pristatyti stambią sumą sklypo prie kapinių pirkimui iš krikščionio[63]. Po metų Šventoji brolija nusprendė įsigyti dar vieną sklypą, o 1803 m. tariamasi dėl reikiamos sumos papildomoms žemėms, dėl kurių jiems teko bylinėtis su kaimynais, broliais bernardinais, nes pastarieji šalia turėjo plytinę[64]. Žemių įsigijimas kapinėms praplėsti žydams kainavo daug pastangų ir išlaidų.

 

Taigi Vilniaus žydai įvairiu metu supirkinėjo Vilniaus Pilies ir Eiguvos jurizdikoms priklausančius sklypus apie savo kapines ir taip plėtė jų teritoriją. Beje, XVIII a. II pusės tarp šių jurizdikų, kurie dažnai buvo vienose rankose, buvo ginčijamasi dėl 4 prie žydų kapinių prijungtų sklypų, už kuriuos žydai mokėjo po 100 auksinų[65].

 

Ir toliau vyko ginčai dėl žydų numirėlių lydėjimo į kapines per Žaliąjį tiltą. 1757 01 18 sudaryta sutartis tarp Vilniaus vaito ir žydų, kokiomis sąlygomis bus vežami numirėliai per tiltą[66]. Atsižvelgus į valdovų Vladislovo ir Kazimiero Vazų, Mykolo Višnioveckio ir Jono Sobieskio privilegijas dėl laisvo numirėlių pervežimo tiltu per Nerį, tarpusavio susitarimu buvo įvestas 1 timpos mokestis nuo numirėlio ir 8-ių jį lydinčiųjų.

 

Kadangi dėl kapinių ribų nuolat kildavo konfliktai su kaimynais, tai, kaip jau minėta, 1741 m. Oginskis bandė įteisinti kapinių ribą su jo paties funduotais basaisiais karmelitais Šnipiškėse. Pastarieji su tokiu sprendimu, regis, sutiko, bet neilgam. Pagal I. Klausnerį Vilniaus žydų šventoji brolija jau 1674 m. ir vėliau (XVIII ir XIX a. pr.) ne kartą ieškojo lėšų ir jas skyrė kapinių tvoros statybai[67]. Štai vienas toks 1751 m. įrašas brolijos metraštyje: „Nutarėme, kad iš pačių pirmųjų prieinamų lėšų išskirsime, kiek reikia kapinių aptvarui pastatyti į seną vietą ir sutvirtinti; valdovui turi būti pranešta, kad bandymas kapinių aptvarą sumažinti yra klaidingas veiksmas. Minėtų lėšų paskirtis negali pasikeisti dėl kapinių klausimo didelės svarbos.“[68]

 

1758 m. žydai kreipėsi į Vilniaus vyskupą Mykolą Joną Zienkovičių ir gavo iš jo leidimą aptverti kapines medine tvora su mūriniais stulpais[69]. Gavę iš vyskupo leidimą, žydai ėmėsi jį įgyvendinti, bet kad užsitikrintų visišką saugumą iš karmelitų pusės, su jais buvo sudaryta sutartis dėl ginčijamos teritorijos. Joje buvo pažymėta, kad karmelitai žydų kapinėms už kasmetį piniginį mokestį bei dovanas prieskoniais ir mėsa perduoda dalį savo žemės, kuri įvairių seniau (XVII a. vid. ar XVIII a. pr.?) buvusių negandų metu buvo užlaidota žydų mirusiaisiais ir tokiu būdu prijungta prie jų kapinių[70]. Tuo pačiu metu žydai pasikvietė du karmelitų atstovus, kad jie patvirtintų, kad statoma tvora apima sutartą teritoriją ir vienuolyno žemė neužimama, ką šie ir patvirtino savo parašais[71]. Deja, kaip remdamasis 1762 m. Šventosios brolijos metraščio įrašu pažymi I. Klausneris, nepaisant susitarimo, jau po kelerių metų karmelitai pradėjo reikalauti didesnio mokesčio ir brolija priėmė sprendimą pasiūlyti vienuoliams „kyšį, kokia bebūtų prašoma suma“. Tai, matyt, suveikė, nes brolijos knygose po kurio laiko užfiksuotas toks susitarimas: „Šventosios brolijos ir labdaros organizacijos iždininkai po ilgų ir sunkių svarstymų kartu rado protingą kapinių klausimo sprendimą. Jie tarėsi su vienuoliais, kurie norėjo panaikinti senų laikų teises ir atimti iš mūsų didelę kapinių dalį, ir visiems laikams sutarė, kad vienuoliams bus mokama kasmet po 5 reichstalerius ir duodamos prieskonių dovanos, priešingu atveju turės sumokėti didelę baudą.“[72]

 

Deja, ir vėl susitarimas „visiems laikams“ truko tik kelerius metus, nes 1770 m. vienuolių sukurstyti jų jurizdikos gyventojai nugriovė ginčijamą teritoriją skyrusią kapinių tvorą bei mūrinius jos stulpus, dalį antkapių sugadino, o kai kuriuos ir sunaikino. O kai teismo pareigūnas karmelitų paklausė, kas tai padarė, tai šie neišsisukinėdami pareiškė, jog tai jų darbas ir kad jie jau pažymėjo tą kapinių teritoriją, kurią lieps suarti[73]. Kaip baigėsi ši byla, nežinoma, bet I. Klausneris, matyt, teisus, rašydamas, jog „tikėtina, kad žydai atgavo kapinių teritoriją per kyšius, papildomas įmokas ir dovanas“[74].

 

Tvoros klausimas, matyt, ir toliau išliko problemiškas, nes Vilniaus kahalo šventosios brolijos metraštyje buvo užfiksuota, kad 1783 m. žydai už didelius pinigus išsirūpino iš vyskupo Igno Masalskio naują leidimą aptverti kapines tvora ir laisvai prieigai prie kapinių bei tuo pat metu pirko iš jo nemažą sklypą šalia jų[75]. Taip faktiškai per visą XVIII a. žydai ginčijosi su kaimynais (ypač su karmelitais) dėl kapinių ribų ir dėl tvoros.

 

Laisvo priėjimo prie kapinių leidimu, matyt, pasirūpinta irgi neatsitiktinai, nes 1765 m. sklypų (1790 m. posesijų sąraše nr. 1075, 1076[76]) šalia Žaliojo tilto, dešiniajame Neries krante savininkas – Rumšiškių seniūnas Stanislovas Pioras (nuo jo ir gatvės bei šalia jos miesto rajono pavadinimas – Pioromontas) uždraudė žydams vežti savo numirėlius senu keliu palei Nerį ir nurodė naują kelią (greičiausiai buvusią Pioromonto, o dabar A. Juozapavičiaus g.)[77]. Kaip rašo I. Klausneris, iki šio momento žydus laidojo speciali Mirusiųjų palydėjimo ir palaikų nešimo brolija, bet kadangi ji nesugebėjo apginti senojo kelio, tai jos funkcijas perėmė speciali laidojimo brolija, kuri prižiūrėjo ir kapines[78].

 

1775 m. atliekant Vilniaus dūmų liustraciją, Šnipiškėse buvusioje Jėzuitų, o tuo metu Vilniaus vyskupo jurizdikoje, pažymėtos žydų kapinės su gyvenamuoju namu (matyt, sargo), už kurį mokama 30 auksinų[79]. 1785 m. buvo atlikta šios miesto dalies, vadinamosios Eiguvos (Derewnictwa) liustracija[80], jos metu pažymėta, kad žydų kapinės aptvertos mūrine tvora, kad, kaip sako žydai, dalis jų yra ant pilininko, o dalis ant karmelitų žemės. Jie taip pat prisipažino, kad užėmė keletą Eiguvos sklypų, bet įsipareigojo už juos mokėti mokesčius. Be to, žydai, kaip ir kiti vietiniai gyventojai, nesugebėjo pateikti žemės nuosavybės dokumentų. Po ketverių metų kilo ginčas tarp Vilniaus žydų kahalo vyresniųjų ir Eiguvos jurizdiką gavusio valdyti Urbanovičiaus, nes pagal šią liustraciją už kapinių sklypą buvo mokama tik 24 auksinai ir tai įsiskolinta, kai už kiekvieną palaidojimą buvo mokama po keliasdešimt auksinų[81]. Matyt, šis konfliktas buvo išspręstas tik valstybės gyvavimo pab. (1795 m.), kai, remdamasis Vilniaus kahalo šventosios brolijos metraščiu, tvirtina I. Klausneris, žydai įsipareigojo kasmetinį mokestį už sklypus padidinti iki 40 auksinų[82].

 

1790 m. sudarytame Vilniaus dūmų – posesijų sąraše, posesija nr. 1116 nurodoma, kaip žydų kapinės su gyvenamuoju namu ir tvora[83]. Matyt, kaip tik šiuo metu sudarant posesiją (nr. 1116) ir buvo visi anksčiau minėti žydų kapines sudarę sklypai sujungti į vieną netaisyklingą stačiakampį, kuris ir žymimas daugelyje XVIII a. pab. ir vėlesniuose planuose. XIX a. pr. sudarytuose Vilniaus posesijų aprašymuose (vadinamosios Kronikinės knygos) 1116 posesijos aptikti nepavyko, aprašytos tik kai kurios šalia esančios posesijos, paminint ir jų sąlytį su žydų kapinėmis[84]. Tais pačiais 1790 m. Iždo komisija, Švč. Trejybės bažnyčios ir špitolės klebonui, Žaliojo tilto remontui be kitų rinkliavų leido imti ir tokį mokestį: „Už seno mirusiojo žydo pravežimą kartu su lydinčiais – 1 auksinas ir 8 grašiai; už mirusių žydų vaikų pravežimą – 1 auksinas ir 13 grašių; už medinio ar mūrinio [žydų] paminklo nešimą – 1 auksinas ir 13 grašių.“[85]

 

1795 m. žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija su sostine Vilniumi atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Šioje šalyje pasikeitė ir žydų statusas, jie iš laisvų gyventojų tapo caro pavaldiniais, o imperinė valdžia grubiausiais būdais bandė juos integruoti. Netrukus baigė gyvuoti ir su LDK istorija susijusios senosios Vilniaus žydų kapinės Šnipiškėse, 1831 m. jos buvo uždarytos ir apnaikintos.

 

Apibendrinant šių kapinių istoriją LDK laikais galima būtų padaryti išvadas, kad kapinės buvo įkurtos valstybinėje Pilies jurzdikos žemėje ir atleidžiant nuo mokesčių, galimai XV a. pab., o pirmi patikimi istoriniai duomenys aptinkami iš XVI a. pabaigos. Palyginus istorinius, kartografinius ir archeologinius duomenis, galima daryti tvirtą prielaidą, kad seniausi palaidojimai nuo XVI a. II pusės buvo pietvakarinėje ir centrinėje kapinių dalyje pagal 1808 m. planą (tarp sovietmečiu pastatytų Sporto rūmų ir buvusio baseino). Kapinės formavosi palaipsniui, supirkinėjant atskirus sklypus, buvusius valstybinėse Pilies (Horodnictwo) ir Eiguvos (Derewnictwo) jurzdikų žemėse, bet nuomojamų skirtingų savininkų ir perimant jų mokėtus mokesčius. Bendra kapinių to laiko situacija yra pažymėta apie 1730 m. sudarytame G. M. Fiurstenhofo rinkinio Vilniaus plane. Iš atskirų sklypų į vientisą kapinių masyvą žydų kapinės buvo suformuotos apie 1790 metus, sudarant miesto posesijų (sklypų) sąrašą. Ši situacija atsispindi 1808 m. plane (posesijos nr. 1116).

 

 

Summary

 

Elmantas Meilus

The Lithuanian Institute of History 

 

The History of the Old Jewish Cemetery in Šnipiškės Suburb in Vilnius during the Times of the Grand Duchy of Lithuania[86]

 

The international bustle about the anew destruction of the old Jewish cemetery in Šnipiškės, the former suburb of Vilnius (at present it is in the centre of the city), which has risen recently, makes us to review the history of the origin and the development of the cemetery during the times of the Grand Duchy of Lithuania (further – GDL). Summarising the history of the cemetery during the times of the GDL the conclusion could be made that the cemetery was established on the state land of Pilis jurisdiction (the part of the city with feudal immunity rights) possibly at the end of the XV c., and the first reliable historical data is found at the end of the XVI c. about the exemption from the taxes. Comparing the historical, cartographic and archaeological data it can be unhesitatingly assumed that the oldest burials from the second half of the XVI c. were in the southwestern and central parts of the cemetery according to the plan of the year 1808 (between the Palace of Concerts and Sports built in Soviet times and the pool which was next to it). The cemetery formed gradually, purchasing the separate parcels of land, which were on the state lands of Pilis (Horodnictwo) and Eiguva (Derewnictwo) jurisdictions but were rented by different owners, and adopting the paid taxes. The general cemetery situation of that time is defined in the selection plan made by G. M. Furstenhof in about 1730. The separate parcels of land were joined into one integral area and formed the Jewish cemetery in about 1790, making a list of the city possessions (parcels of land). This situation is reflected in the 1808 year plan (possession No. 1116).

 

 

 



[1] Darbą apie šių kapinių raidą XIX–XX a. yra parengęs dr. Vytautas Jogėla.

[2] Klausner I., Dzieje starego cmentarza żydowskiego w Wilnie, Wilno, 1935 (hebrajų k., toliau – Klausner I., Dzieje…, naudotasi Laros Lempertienės rankraštiniu dalies knygos vertimu į lietuvių k. bei lenkiška knygos santrauka), p. I (Resume); W. M., recenz. kn. Klausner I., Dzieje starego cmentarza żydowskiego w Wilnie, Wilno, 1935 (hebr. k.), Ateneum Wileńskie, Rocz. 11, 1936, s. 630–631; remiantis neskelbtu, bet maloniai autoriui duoto susipažinti prof. Davido Fishmano savo referato (Historical Overview of the Jewish Cemetery in Shnipishok) sužinojau, kad I. Klausnerio darbas buvo perleistas 1972 m. Jeruzalėje.

[3] Klausner I., Dzieje…, s. 3–5; Jüdisches Lexikon, Ein enzyklopädisches Handbuch des jüdischen Wissens in vier Bänden, Begründet von Dr. G. Herlitz und Dr. B. Kirschner, Band IV/2, p. 1439; Lite, 1 Bd., redaktion: M. Sudorski, U. Karenellnbogen, New York, 1951, p. 1135; Еврейская энциклопедия, т. 5, С.-Петербургъ, 1909, с. 573, 590–591; Jerusalem of Lithuania, Illustrated and documented. Collected and Arranged by Leyzer Ran, Vol. I, New York, 1974, p. 100; Małachowicz E., Wilno. Dzieje, architektura, cmentarze, Wrocław, 1996, s. 184, 459; „Lietuvos žydus pasaulyje ypač išgarsino Vilnius (jidiš – Vilne). Čia žydai apsigyveno, palyginti su kitais miestais, gana vėlai, XVI a. II pusėje. Tiesa, neretai minimas dokumentas, kuriame esą buvo pasakyta, jog jau 1487 m. čia būta žydų kapų; tačiau dokumentas neišlikęs, patikslinti šios informacijos neįmanoma, o turimos žinios apie to meto įstatymus bei papročius verčia manyti, kad toji informacija nėra teisinga. Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente. Tačiau tada jie neturėjo teisės pirkti namų, galėjo tik nuomoti; teisę pirkti pastatus Vilniuje žydai įgijo tik 1593 m, žr.: „Žydai Lietuvoje“ kūrybinės grupės vad. dr. Izraelis Lempertas <http://litvakai.mch.mii.lt//>.

[4] Blažytė D., Vilniaus magistratas ir žydų bendruomenė XVIII amžiuje, Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1999, p. 293–299, perspausdinta Vilniaus miesto istorijos skaitiniai, sud. E. Manelis, R. Samavičius, Vilnius, 2001, p. 134–137.

[5] Budreckis A., Vilniaus žydų istorijos apžvalga, Voruta, 1994 12, nr. 45(183), perspausdinta Vilniaus miesto istorijos skaitiniai, p. 143–147; Краткая еврейская энциклопедия, гл. ред. Н. Орен (Надель), т. 1, репринтное изд. Москва, 1996, с. 667.

[6] Бершадский С., Очерк истории виленской еврейской общины (1593–1793 гг.), Восход (toliau – Бершадский С., Очерк…), 1881, № 7; Бершадский С., История виленской еврейской общины (1593–1649), Восход (toliau – Бершадский С., История…), 1886, 10, 11.

[7] Бершадский С., Очерк…, c. 94; Бершадский С., История…, 1887, 3, c. 82–83; Klausner I., Dzieje…, s. 5, I (Resume).

[8] Бершадский С., История…, 1887, 3, c. 82.

[9] Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), Lietuvos Metrika (mikrofilmas, toliau – LM), kn. 99, l. 308v–309, Confirmatia na okopiscze łaznią jatki zydom y insze punkta,

Zygmunt III

Oznaymuiemy tym listem naszym <...> Iz pokładany był przed nami Przywiley nasz zydom Wilenskim od nas dany w ktorym my mieszkania abo domow u szlachty nabywac y dostawac onego spokoynie bez wszelakiego zatrudnienia pełnienia powinnosci y cięzarow zazywac, obrzędy według zakonow ich odprawowac, handle y kupie rozmaite, iako y inszi poddani naszi według wolnosci y przywileiow od Naiasnieyszych niegdy Antecessorow naszych nadanych y przez nas confirmowanych, po wszytkim WXL Zydom tamecznym wiesc y prowadzic. Jurisdictiey tylko samey Zamkowey podlegaiąc pozwolilismy. Supplicowali tedy nam Samuel y Łazar Moyzeszowiczowe zydzi Wilenscy swym y wszytkiego zboru Wilenskiego imieniem przez PP Rady y Urzędniki nasze na ten czas przy boku naszym będące, abysmy im takowe prawa ninieyszym listem naszym stwierdziwszy, niektore pewne wolnosci nadali, jakoz y ninieyszym listem naszym, łaskawie do przyczyny PP Rad y Urzędnikow naszych przychilaiąc się onym nadaiemy. Tak iz wolno im będzie ogrod abo kopiszcze dla chowania ciał zmarłych, bez zadnych podatkow (iako iuz trzymali y dotąd trzymaią) wiecznym prawem. Takze tez y jatki mięsne przy boznicy stoiące trzymac, zachowuiemy ich przytem przy wolnem uzywaniu zbudowaney łazni y paleniu oney kiedy im potrzeba będzie, do ktorey iednak uzywania Chrzescianie pod utratę teyze łazni, ani do posług przypuszczani byc niemaią y przy wolnem sądzieniu // zeby się miedzy sobą według porządku y zwyczaiu swego w sprawach priwatnych sądzic y karac mogli. Tak tez przy prawach na domy y kamienice w miescie naszym Wilenskim nabytych iako przy domach od wielmoznego Leona Sapiehi woiewody Wilenskiego hetmana naszego WXLitt y od urodzonego Thomasza Bildziukiewicza sekretarza naszego woyta Wilenskiego na Zydowskiey ulicy lezących, takze przy kamienicy od wielmoznego Janusza Kiszki woiewody Połockiego na Niemieckiey ulicy stoiącey y przy domie od wielmoznego niegdy Janusza Radziwiła casztelana Wilenskiego nabytym, na boznicę obroconym, ktorą poprawiac tylko y restaurowac, a nie inną z gruntu budowac pozwalamy. Wolno im będzie pomienionych domow y kamienice spokoynie uzywac poprawiac zamieniac przedac, dac, darowac y iako swą własnoscią szafowac. Co do wiadomosci wszem wobec y kazdemu, a mianowicie urzędowi Grodzkiemu y Mieysckiemu Wilenskiemu, teraznieyszemu y napotem będącemu donosząc, chcemy miec y rozkazuiemy, aby przy zwysz mianowanych wolnosciach y prawach zydzi Wilenscy od nas im ninieyszym listem nadanych y potwierdzonych, w cale y nienaruszenie chowani byli, wiecznemi czasy dla łaski naszey. I na tosmy dali ten list Przywiley nasz z podpisem ręki naszey y s pieczęcią WXL. Dan w Warszawie 29 03 1629. Panowania krolestw naszych Polskiego XXXXII, a Szwedzkiego XXXVI roku. Sigismundus Rex. Marcyan Tryzna pisarz WXL; šią privilegiją konfirmavo ir karalius Jonas Kazimieras, žr.: LVIA, SA, 4811, l. 78–79. Šioje Lietuvos Metrikos knygoje kiek anksčiau (kovo 26 ir 27 d.) buvo patvirtintos ir praplėstos ankstesnės LDK žydams suteiktos privilegijos bei įrašyta 1593 06 01 privilegija (LVIA, LM, kn. 99, p. 305–307), t. p. žr.: Kiaupa Z., Wilno w czasach pierwszych Wazów, Litwa w epoce Wazów, Prace ofiarowane Henrykowi Wisnerowi w siedemdziesiątą rocznicę urodzin, pod redakcją W. Kriegseisena i A. Rachuby, Warszawa, 2006, s. 94–95.

[10] Pgl. Balinskis M., Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007, p. 267–268; Kraszewski J. I., Wilno od początków jego do roku 1750, t. III, Wilno, 1841, s. 340; Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi. t. 22, Wilno, s. 54–55, 79; Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 376.

[11] Į tai, kad vieta priešais Pilį gan neįprasta, yra atkreiptas dėmesys, žr.: Klausner I., Dzieje..., s. 6.

[12] Derewniczy, drewniczy... – eigulys, žr.: Avižonis K., Rinktiniai raštai, t. II, Roma, 1978, p. 352; t. p. žr.: LVIA, LM, kn. 123, l. 140v–141: Conseruatia sławetnemu Urbanowi Kleynowi na worotnictwo zamku Wilen’ z pensią zwyczayną z dołozeniem powinnosci pilnowania drzewa Zamkowego z drzewnictwa Wilen’ przychodzoncego. 1649 11 23.

[13] Klausner I., Dzieje..., s. 6 ir I; kad Žvejų priemiestis buvo didžiojo kunigaikščio žemėje žr.: Łowmiańska M., Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, Wilno, 1929, s. 19–20 (t. p., šios kn. 2 leidimas kn.: Dwa doktoraty z uniwersitetu Stefana Batorego w Wilnie, Poznań, 2005, s. 168); apie sklypus buvusius netoliese kituose jurizdikose plč. žr.: Drėma V., Vilniaus namai archyvų fonduose, kn. XII, Vilnius, 2006, p. 16–21.

[14] Apie 1495 m. ištrėmimą ir 1527 m. draudimą plč. žr.: Бершадский С., Очерк …, c. 113–114; Бершадский С., История …, 1886, № 10, c. 129, 131–132, 1887, № 4, c. 67; Klausner I., Dzieje…, s. 4–5.

[15] Literatūroje (žr.: Piechotkowie M. i K., Dzielnica żydowska i Wielka Synagoga w Wilnie, Lithuania, 2(3)’ 1991, s. 71; Jankevičienė A., Vilniaus didžioji sinagoga, Vilnius, 1996, p. 4) kartais nurodoma, kad pirmoji sinagoga Vilniuje buvo pastatyta 1573 m., bet ši data, nors ir tikėtina, kol kas neparemta šaltiniais (šiuo kl. plč. žr.: Бершадский С., Очерк …, c. 94, 118; Бершадский С., История …, 1886, № 11).

[16] Plč. žr., Zbior praw y przywilejow miastu stolecznemu WXL Wilnowi nadanych..., ułozony y wydany przez Piotra Dubinskiego burmistrza Wileńskiego, w Wilnie, 1788, s. 48–53; šios privilegijos vertimą žr.: Balinskis M., Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007, p. 386–392.

[17] Žvalgomųjų archeologinių tyrimų Vilniuje, Rinktinės–Žvejų g., ataskaita. I dalis. Lietuvos istorijos instituto biblioteka, Archeologijos skyrius, nr. 2642. Darbo autorius R. Žukovskis, grupės vadovas K. Katalynas, p. 3. Įžanga: „1996 m. spalio mėn. Paminklų restauravimo instituto archeologas R. Žukovskis vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrimus Vilniuje, teritorijoje tarp Rinktinės ir Žvejų gatvių, į pietryčius, pietus ir vakarus nuo Sporto rūmų. <…> Visos perkasos, sprendžiant pagal senuosius Vilniaus miesto planus, buvo kastos nuo XVI a. minimų žydų kapinių <…> teritorijoje arba netoli jų. Tyrimų tikslas buvo nustatyti šių kapinių pietinės ir vakarinės dalių ribas, jų išlikimo laipsnį, <…> Buvo iškasta 11 perkasų. Iš viso tyrinėtas 120 kv. m plotas. <…> (p. 5) Archeologinių tyrimų duomenys: <…> Perkasa 1 „<…> Maždaug 2,10–2,15 m gylyje <…> atidengta 10 kapų<…> Jie laidoti galva į šiaurę, pastebėtos sunykusių karstų žymės… Akiduobėse aptiktos keramikinių plonasienių indų šukės, nuglūdintais kraštais, naudotos akių vokams užspausti. Pagal minėtus keramikos šukių fragmentus bei virš kapų rastas geležines pakabinamas spynas palaidojimai datuoti XVII a. <…> galima spėti, jog tai vienalaikiai vaikų, mirusių nuo kokios nors epidemijos, kapai. <…>palaikai vėl buvo užkasti.“ (p. 6–7) Perkasa 4: „<…> aptikti buitinės keramikos fragmentai leidžia šį sluoksnį datuoti XVI a. Kasant šį sluoksnį, centrinėje perkasos dalyje, maždaug 2,4 m gylyje, aptikti du nesuardyti palaidojimai. Mirusieji guldyti į pietryčius. Rankų padėtis: kape nr. 1 – prie šonų, kape nr. 2 – dešinė ranka sulenkta. Kape nr. 1 tarp mirusiojo kojų, kelių srityje, kaip įkapė įdėtas XVI a. datuotinas puodas su ąsele, dugnu į viršų… Kapas nr. 2 be įkapių. <…> Abu palaidojimai vaikų <…> jų akiduobių nedengė keraminės šukės…“

[18] Archeologinių ir kartografinių duomenų palyginimą atliko dr. Gediminas Vaitkevičius (žr.: Žydų kapinės Šnipiškėse: ribų lokalizacija, Vilnius, 2007, Lietuvos istorijos institutas, mašinraštis); dėl judėjų palaidojimų konsultavo Jeruzalės universiteto prof. Borisas Chaimovičius; apie 2002–2003 m. archeologinius kasinėjimus šių kapinių vakariniame pakraštyje ir jų metu rastus daug vaikų kaulų iš suardytų kapų žr.: <http://www.lietuvospilys.lt/data/zydai.htm>.

[19] Aкты издаваемые Bиленскою Kомиссиею для разбора древнихъ актовъ (toliau – AVAK), t. XXVIII, Bильна, 1901, c. 136–137, № 114, 1634 04 04 Vaznio liudijimas apie keliasdešimt žydų sumušimą ir apiplėšimą, tai atsitiko (p. 137) na mogilniku ich żydowskim, w ogrodzie za murowanym mostem, za Wilią, przy chowaniu żyda umarlego, od wielu rożnych kramnikó, rzemiesników...; s. 137–139, nr 115, 1634 04 08 Vaznio liudijimas apie žydų atstovų susitikimą rotušėje su Vilniaus valdžia. Aprašo, kad balandžio 3 d. žydai susikivirčijo su miesto valdžia dėl sklypo mieste ir tą pačią dieną buvo sumušti kapinėse; p. 147, nr. 120, 1635 03 07 Vilniaus žydų skunde prieš magistratą mini praeitų metų muštynes kapinėse ir kad juos ten, be kitų, mušė ir vietiniai gyventojai; p. 150–151, nr. 122, 1635 03 08 Vilniaus žydų skundas dėl jų kapinių nuniokojimo. <...> naszedzsy tumultem wielkim mocno gwałtem człowieka o kilka seth z różnymi broniami, do boiu należącemi, na ogrod ych żałobliwych żydow, na przedmiesciu Wilenskim za Wilią będącym, gdzie ciała umarłych żydow chowaią, wpadszy do tego ogrodu, trzynascie grobow drzewianych y murowanych na mogiłach na szcząt porozbiiali y porozrzucali, deszek także trzynascie nad grobami stoiące, ponapisowane pismem żydowskim, porozsiekali y wniwecz obrocili, y tamże na ten czas mieste mušė ir plėšė žydus bei jų namus ir sinagogą, kurią grasino zbużyć y pomieniony ogrod do ostatka wniwecz obrocić. ...; s. 155–156, nr 129, 1635 03 05 Vaznio liudijimas apie sudaužytus žydų antkapius, rašo, kad kovo 5 d. byliśmy użytymi tu w miescie Wilenskim od wszytkich żydow zboru miasta Wilenskiego do domu ych na przedmiesciu Wilenskim, za Wilią leżącym, przy ogrodzie ych żydow, gdzie ciała zmarłych żydow chowaią, tam że za okazywaniem ych widzielichmy w ogrodzie ych żydowskim nad grobami deszek tablic pismem żydowskim ponapisowane, widzielismy wierzchi nakrycia tych tablic pozbiiano y posieczono, ktore swieżo na sniegu leżali; toliau nurodoma, kad neaišku, kas tai padarė. Apie 1634 m. įvykius taip pat žr.: Бершадский С., История …, 1887, № 4, c. 75–77.

[20] AVAK, t. XXIX, Bильна, 1902, s. 25, nr 20, 1669 11 15 valdovo Mykolo Višnioveckio konfirmacinė privilegija, kurioje tarp kitų patvirtino ir Vladislovo Vazos 1642 05 25 reskriptą <...> do maystratu mieyskiego wilenskiego... aby szafarzom albo prowizorom szpitala Swientey Tróycy, na moście murowanym, ponieważ się żydzi na każdą poprawę y budynek mostu szpitalnego znacznym datkiem przykładaią, aby gdy umarłych przez most do kopiszcza swego prowadzą, wrot zamykać y żadnych pieniędzy wyciągać nie kazali y nie dopuszczali, ale ich podług listów y kwitów swych dawnych nienarusznie zachowali...; …, s. 389, nr 201, 1713 03 15 šią 1669 m. privilegiją patvirtino ir Augustas II, o 1738 05 29 pastarąją patvirtino Augustas III (žr.: LVIA, SA 4752, l. 448–451); t. p. žr.: Klausner I., Dzieje…, s. 21; Frick D., Jews and Others in Seventeenth-Century Wilno: Life in the Neighborhood, Jewisch Studies Quarterly, Vol. 12 (2005), no 1, p. 36.

[21] LVIA, LM 121, l. 164–164v, Pewna pensia od Zydow Wilenskich na prowizią Proboszcza przy kosciele S. Troycy w Wilnie

Władysław IV

Oznaymuiemy tym listem Naszym komu to wiedziec nalezy. Iz my uwazaiąc szczupłą intratę Szpitala ubogich w Wilnie przy Kosciele S. Troycy religiey Rzymskiey mieszkaiących ktorasie nie tylko na wyzywienie ubogich, ale y na poprawę Koscioła y Szpitala, na potrzeby y sługi Koscielne, na budowanie // y oprawę mostu na rzece Wiliey będące obraca, z teyze y Proboszcz przytym  Kosciele y Szpitalu mieszkaiący, tak słabą ma prowizią ze się zadną miarą oną wychowac niemoże. Przeto za wniesieniem do Nas imieniem ludzi ubogich y pomienionego Proboszcza prozby, poniewaz ny budowanie y naprawę mostu Wilenskiego na rzece Wiliey nie mało częsc prowentow szpitalnych obraca. A zydzi Wilenscy zatym mostem kopiszcze swe maiąc y częste pogrzeby odprawuiąc, sine vllocensu przeiezdzaią y ciała umarłych przeprowadzaiących postanowic, iakoz tym listem Naszym postanawiamy y miec chcemy, aby za kozdą taką okazią płacili po dwa złote Proboszczowi pomienionemu szpitala S. Troycy y successorom iego wiecznemi czasy. Co do wiadomosci zydom miasta Wilenskiego przywodząc, chcemy miec y rozkazuiemy, aby pomienione myto krom zadney contradictiey oddawali. Na co dla lepszey wiary ręką sie Naszą podpisawszy pieczęc WXL przycisnąc roskazalismy. Dan w Warszawie dnia (tarpas) mca’ (tarpas) roku Panskiego MDCXLVI...; t. p. žr.: Paknys M., Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, p. 50–51.

[22] AVAK, t. XXIX, Bильна, 1902, s. 25, nr 20, 1669 11 15 valdovo Mykolo Višnioveckio konfirmacinė privilegija, kurioje tarp kitų patvirtino ir Vladislovo Vazos 1647 05 17 reskriptą, <…> J. K. mść serio napomina, aby żydów wileńskich przy zwyczayney quocie na poprawę y budynek mostu murowanego, od nich idącey, według pierwszego rescriptu y quitów swoich niepoglądaiąc na list przez wielebnego proboszcza kościoła Swiętey Tróycy poślednią datą wyniesiony, zachowali...

[23] Klausner I., Dzieje…, s. 21.

[24] Kraszewski J. I., Wilno..., t. II, Wilno, 1840, s. 125.

[25] AVAK, t. X, Vilnius, 1879, s. 372, nr 86. Kaip rašo J. I. Kraševskis, panaši instrukcija miesto delegatams į seimą buvo parengta ir 1676 m., žr.: Kraszewski J. I., Wilno…, t. III, s. 172.

[26] LVIA, SA 5361, l. 31–32 Zeznanie pana Alexandra Lewickiego y małzonką iego paney Ewy Grygierowny zydom Wilenskim. 1663 04 16 Na urzędzie JEo Kr’ Mci’ Drewnictwa Wilenskiego <...> do xiąg Drewnictwa Wilenskiego wpisac kazałem <...> Ewa Zięcewiczówna po rodzicu moim nieboszczyku panu Grygieru Zięcewiczu i matce mojej pani Hannie Bogińskiej a ja wyżej mianowany Lewicki małżonek od młłki mojej plac ojczysty Grygierowski zdawna nazwany goły bez żadnego budynku w Wilnie za rzeką Wilją w pewnych granicach to iest // (l. 31v) z iedney strony od Wilij placu niegdy JEo Mci’ pana Marcina Zeronskiego Chwalibogu w tyle y z boku iednego znowu tęz JEo Mci’ pana Zeronskiego a z drugiey strony placu nieboszczyka pana Jakuba Zienciewicza ktorego wzdluż klinem sązni 39 a wszerz sążni 24 od drogi która idzie od Wilji mimo ogród Żydów wileń. ku ciegelniom zawilejskim pod jurysdyką derewn. wileń. <…> // (l. 32) <…> A co się tknie czynszu do skarbu i urzędu JEo Kr’ Mci’ // (l. 32v) Derewnictwa Wilenskiego w kozdy rok w dzien Sw’tego Michała swięta Rzymskiego złoty jeden y groszy Polskich piętnascie y wszelakie posłuszenstwo jurysdyce swoiey <…> Wypis wydany. Šis pabaigoje minimas išrašas su kai kuriais netikslumais žydų prašymu 1789 11 30 buvo įrašytas į Vilniaus vaivadijos pilies teismo knygą (LVIA, SA 4804, l. 835) ir iš čia publikuotas, žr.: Klausner I., Dzieje..., s. 7 ir VI. Ten pat buvo įrašytas ir žydų įvesdinimo į įsigytą sklypą aktas (LVIA, SA 5361, l. 33 Intromissia zydom Wilenskim placu pod Drewnictwem. 1663 04 15). Beje, buvęs sklypo savininkas Grigas Zencevičius jau buvo miręs 1647 m., o jo, matyt, giminaitis Jokūbas, tuo metu įsigijo kaimyninį sklypą (žr.: LVIA, SA 5361, l. 92–93 Ten list po przyznaniu Jeo Mci’ Xdza’ Jana Czawidowsk Sobotnickiego do ksiąg Derewnictwa Wilenskigo iest wpisane. 1647 04 13). Tekste minimo M. Žeromskio Chvalibogos sklypo privilegija įrašyta 1647 05 25 į LM kn. 121, l. 190–191v.

[27] Klausner I., Dzieje..., s. 7.

[28] Klausner I., Dzieje..., s. 21–22 ir X–XII (dok. paimtas iš SA 4768, l. 332).

[29] Drėma V., Dingęs..., p. 376; taip pat žr.: AVAK, t. X, Bильна, 1879, s. 395–404; Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A., Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius, 1968, p. 172.

[30] Klausner I., Dzieje..., s. 22.

[31] Klausner I., Dzieje ..., s. 23 ir XII–XIV (dok. paimtas iš SA 4768, l. 416).

[32] Zbiór praw i przywilejów miasta stolecznego W.X.L. Wilnowi nadanych, s. 261, 263, 266; Kraszewski J. I., Wilno..., t. III, 1841, s. 172, 341; Klausner I., Dzieje..., s. 22.

[33] AVAK, t. XX, 1893, s. 481 nr 315, 1690 07 31 Vilniaus sinagogai priklausančių pastatų sąrašas. <...> Na kopiskach żydowskich za Wilią stróżow trzech mieszkaią. <...> ; toks pat įrašas publikuotas ir AVAK, t. XXIX, s. 201 bei Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., opracował A. Rachuba, Warszawa, 1989, s. 62.

[34] Podręczna encyklopedya kościelna, t. XVIII, Warszawa, 1909, s. 348.

[35] LVIA, LM 119, l. 667, nr 322 Confirmatia pewnego gruntu na cegielnie wielebnym oycom Karmelitom Bosym Wilenskim za murowanym mostym lezącego.

[36] LVIA, SA 136, l. 437 Akt approbaty prawa donacyinego JXX Karmelitom Bosym konwentu Zawiley’ służącego. 1765 09 20 įrašyta Augusto II privilegija <…> wieczystey donacyi zapis z intromissyą od Przew’ Bogu Eustachego Kotowicza biskupa Smolenskiego na plac <…>, do juryzdykcyi derewnictwa Wilenskiego należący konwentowi Wilenskiemu oycow Karmelitow Bosych dany y rozne dokumenta za listem Nayiasn’ Wladysława IV <…> otrzymane… // (l. 438) possessyi tychze wielebnych oycow Bosych turbował… pisan w Lwowie 27 08 1698…

(l. 439) Akt intromissyi dla JPP Grabowskich czyniony Jm’ xięzy karmelitom Bosym Zawileyskim słuzącego. <…> Paweł z Brylewa Podchocimski horodniczy budowniczy y derewniczy Wilenski… iz w r. 1647 06 26  według przywileiu <…> Wladyslawa IV <…> w sprawie urodzonemu Jego m’ panu Gabryelowi Kazimierzowi Grabowskiemu …pewny plac z cegielnią  takze ogrod sianozentką y sadzawką spustoszalą y z piekarnią dla stroza w Wilnie za rzeką Wilią nad samą rzeką  tez Wilią w pewnym ograniczeniu z iedney strony od gruntu y cegielni mieszczanina y woyta Zamku Wilen’ Ambrozeja Kabłuka, a z drugiey strony od gruntu pana Marcina Zeromskiego ChwaliBoga // (l. 440) wedlug wysypania y ocyrklowania rowem. Koncami zas od drogi ktora od domow Zawiliskich do wioski Drewnickiey mimo cegielni mieszczanina Wielebney Kapituły Wilenskiey y Drewnictwa Wilenskiego Jakuba Orłowskiego alias Fiedorkowicza idzie a drugim do puł rzeki Wilij będącey pod jurydyką JKm’ Derewnictwa Wilen’ lezący, po smierci sławetnego pana Marcina Lewoncewicza spadły y conferowany. <…> w posessyą wieczystą z ktorego placu czynszu do skarbu JKm’ Derewnictwa  Wilen’ <…> w kazdy rok w dzien S. Michala <…> po złote 1 y groszy 7 y puł poł płacic mają…

(l. 441) Akt listu od NKM’ Władysława IV od JP Hor’ pisanego dla podanie placu JPP Grabowskim <…> XX Karmelitom Zawileyskim słuzącego. 1647 05 30…

[37] LVIA, SA 4719, l. 97 (originalas, l. 98 kopija), Ja jenerał JKMsci’ <…> zeznawam tym moim intromissynym podawczym kwitem iz roku teraznieyszym 1704 02 07 <…> był uzyty y posłany od wielmoznego JEMsci pana Kazymierza Wołowicza sędziego Ziemskiego Wilenskiego dla podania pierwiey mogił Zydowskich za Wilią Murowanym mostem a potym drugiey połowicy kamienicy Kiernowickiey nazwaney na Zydowskiey ulicy za dekretami sądu Głownego Tribunału WXL dabo w nych wyrazonych a mianowicie za dekretem w roku 1703 09 07 ferowanym z aktoratu JEMsci pani Zofij Dzierszkowny Jakubowey Skalskiey y stolnikowey Czernihowskiey otrzymanym y za sume wtych dekretach wskazano y na odprawe do niewiernych zydow <…> odesłano <…> oddac zesłał gdzie ia jenerał przybywszy do pomienionych Mogił za Wilią Murowanym mostem będących a potym do drugiey połowicy kamienicy Kiernowickiey stroną szłachty podalem drugę połowice tey kamienicy z wszytkiemi <…> mieszkaniami y rocznym czynszem <…> w moc dzierzenia y spokoyne uzywanie.. podalem…

[38] AVAK, t. XXIX, Bильна, 1902, s. 347, nr 188, 1710 03 01 <...> prezentowane mi były od naiaśnieyszych królow Ichmć antecessorów in genere, żydom WKL nadane y konstitucyami seymowemi confirmowane na wolności kopiszcz, na grzebienie umarłych ciał żydowskich, do którego przywileiu stosuiąc się, biorę pod protekcią y obronę moią placy albo grunty na te kopiszcze przez żydów Wileńskich nabyte, za rzeką Wilią, w Wilnie będące...; t. p. žr.: Klausner I., Dzieje …, s. 11.

[39] LVIA, SA 4752, l. 1146, <...> na ktore place y dokumenta posessyi od roznych iurysdatorow y aktorow mieli sobie podawane, a że takowe dokumenta pod czas publiczney miasta J.K.M’ci Wilna konflagracyi w roku 1723 naybarziey około ulicy Zydow y Jadkowey zaczowszy od kamienicy Bryna cyrulika w Wilią So Jana trwaiącey u żydow starszych mogił w domu będące przy znaczney substancyi tak jako y drugim obywatelom Wilen’ pogorzeli, o czym process in tempore zaniesiony swiadczy, <...> (už nuorodą dėkoju Domininkui Burbai – str. autorius).

[40] LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 417, l. 20v, čia (l. 19–30) aprašoma ir kapinių brolijos istorija bei išvardyti 19 jos įstatų punktų (nurodė Vytautas Jogėla).

[41] Klausner I., Dzieje …, s. 19–20; LVIA, SA 4752, l. 685–686 Akt dekretu kąsystorskiego zydom Wilenskim służącego.

[42] Klausner I., Dzieje …, s. 20.

[43] Klausner I., Dzieje …, s. 23; LVIA, SA 2689, l. 259–260 Dekret miedzy JP Pietkiewiczem instygatorem Trybun’ Skarbowego WXL z niewiernemi zydami Wilenskiemi. 1749 09 19

[44] AVAK, t. XXIX, p. 451–452, nr 225; vertimą į liet. k. žr.: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, sudarė ir parengė A. Baliulis ir E. Meilus, Vilnius, 2001, p. 506–507.

[45] Klausner I., Dzieje …, s. 17–18; LVIA, SA 4754, l. 748 <...> Na urzędzie JKmci’ Grodzkim Wilenskim... tym moim testimonialnym pismem iż w roku teraznieyszym 1739 12 15 Jm pan Zubowicz komissarz y Jm’ pan Narwaysz ekonom juryzdyki Wilenskiey y dobr Je Xięzney Jeymci’ Radziwiłłowey kanclerzyney W WXLitt’ intentowali byli akcyą z Kahałem Wilenskim <...> we dwuch punktach idq’ w pierwszym punkcie o pogrzebiszcze zydowskie pretenduiąc ażeby zydzi ztego pogrzebiska płacli większą sumę do skarbu JO Xięzney Jeymci’ aniz dopiero i że to ten grunt mogił zydowskich za Wilyą sytuowanych nalezy do xięzney Jeymci’ mienili. W drugim punkcie o rzeznicę zydowską Snipiszczanską pretenduiąc a zeby kahał Wilenski certum quantum od rzezi bydła płacił do skarbu xięzney Jeymci’. Zydzi zas kahału Wilenskiego personaliter stanowszy przedemną <...>czesnikiem y podwoiewodzym Wilenskim naypierwiey doprassali się ażeby tak Jmc’ pan // (l. 748v) Zubowicz komisarz iako Imp Narwaysz ekonom... pokazali naprząd dokumenta na pismie z aktoremi pretenduią y pociągaią dopłacenia większych importancyi na co innych dokumentow niepokazali jak tylko inwentarz. E contra zas zydzi Wilensci produkowali abjurate mogiłek swoich przez zydow Wilenskich w roku 1690 dymow 3 także przywileie krolow  Ichcw’ rescripta y inne dokumenta kupli swoich na tych placach mogił zydowskich na wieczność służących, a Jasnie oswieconey Xięzney <...> tylko za protekcyą wazną panską s przysługi intrate czynili <...> pisan w Wilnie roku 1739 12 16.

[46] Klausner I., Dzieje …, s. 17 ir XV–XVI (dok. skelbtas iš SA 5348, l. 979).

[47] Klausner I., Dzieje …, s. 12 ir XVI–XVIII (dok. skelbtas iš SA 4754, l. 750 <…> ponieważ dokumenta przez Żydów remonstrowane objaśnili doskonale, że iuste tymże Żydom ten grunt mogiłkowy należy i parkany na granicach własnych ich stoją, <…>).

[48] LVIA, SA 4248, l. 608–609 Akt kwitow słuzących Zydom starszym Wilenskim.

1733 09 16, Na urzędzie Grodzkim Wilenskim… personaliter niewierny zyd Litman Moyzeszowicz obywatel Wilenski kwitow pięc sobie y drugim zydem starszym Wilenskim słuzących ad acta podał w te słowa pisane. 1mo Roku 1731 zydzi starsi Mogił oddali nalezące Terragium złłotych szesc z kturego oddania kwituiąc podpisuię sie pisan // (l. 608v) w Horodnicstwie miesiąca septembra 30 dnia p. Kazimierz Zagorski P.H.W. 2do Drugi kwit roku 1731 09 28 starsi zydzi Bractwa z Mogił swych naleząco Hiberne podług przeszłych kwittow oddali złotych 6 <...> 3tio Roku 1732 09 19 starsi Bractwa Synagogi Wilenskiey oddali podatku Hibernowego złłotych 6… 4to Roku 1732 09 20 starsi Bractwa // (l. 609) oddali Terragium złłotych 6… Piąty kwit roku 1733 03 17 starsi zydzi Synagogi Wilenskiey Hybernowego podatku z Mogiłł swoich za Wilio do Horodnictwa nalezących wypłłacili in toto złłotych 6 podług kturego odebrania kwituiąc podpisuię sie p. Kazimierz Zagorski PHW <…>; o 1739 m. hibernos mokesčio už kapines buvo sumokėta 8 auksinai, žr.: Drėma V., Vilniaus namai <…>, kn. XII, p. 44.

[49] LVIA, SA 4752, l. 1146–1146v, Process Zydow Wilen’ na Ichm’ XX Augustyanow. 1740 10 27 Na urzędzie J.K.Mci’ Grodzkim Wilen’, <...> załowali y solenniter manifestowali się niewierni ...żydzi starsi Bractwa Mogił żydowskich, w miescie J. K. Mci’ Wilnie za rzeką Wilią miedzy cegielniami sytuowanych, nomine calego kahału tu Wilen’ na... Proboszcza y wszystkich w Bogu wielebnych Ich’w XX Augustyanow w Wilnie na Zarzeczu rezyduiących, mieniąc o to iż w żałtce’ dełtory żydzi kahału Wilen’ maiąc rozne place od roznych osob zdawnych czaśow nabyte in circuitu mogił dawnych żydowskich za Wilią między roznemi cegielniami będące, <...> tedy obźałłni’ Ichmc’ xięźa Augustyanie Wilen’ maiąc plac swoy pusty dotąd z murkiem przy cegielni swey podobno niedawnymi czasy erygowaney ex opposito samych wrot mogił żydowskich bokiem, a frontem alias wroty ma jako są znaki do drogi starey poprzeczney od mogił żydowskich ku Werkom ciągnącey y na przeciw placu pustego dełtw’ qvondam od należytych aktorow nabytego sytuacyą swą maiący pod pretextem wiadomosci że dokumenta dełtw’ na te place wszytkie pogorzeli, plac Immediate pomieniony dełtw’ w bliscie teraz zostaiący ex opposito placu takoż pustego Ichw’ pomienionego, gdzie teraz przy dawnym starym murku na przeciw wrot mogilnych żydowskich budować zaczynaią // (l. 1146v) będący, ultro do onego wdzieraiąc się, per vim odebrac usiłuią, takoż w roku terazn’ 1740 m’ca octobra 27 dnia za uproszeniem przyiacioł ab utrinque, y za ziachaniem pro cognitione ad fundum, z samych dokumentow Ichw’, a mianowicie z prawa kupnego Ich’w na plac Ich’w słuźącego, y z ograniczenia dełtw’ w protestacyi in tempore zaniesioney y stawionych swiadkow palpabiliter pokazałasie legitimitac posessyi placu pomienionego dełtw’ a obzałłni Ich’ie non attenta patetica deductione, per vim ac per potentiam, a prawie solo apetitu wodzcy ubogich żydow ziemi pochwałki publiczne przed temuż przyiaciołami na wyiazd y kognicyą użytemi, nietylko odebraniem tego placu dełtw’ y pobudowaniem swoich budynkow, ale etiam y na życie samych dełtw’ uczynili, zaczym żałtce’ dełtres’ uciekaiąc się do zwierzchnosci sądowey, a chcąc o to jako się wyzey wyraziło z obzałłmi’ Ichm’mi iure prosequi, ante omnia ab ulterori obzałłch’ Ich’w impetitione et violentia, respektem wdziałanych pochwałek, securitatem posessyi pomienionego placu pustego deltw’ na przeciw rogu parkanu mogił Zydowskich miedzy cegielnią Bernardynską a płacem Ich’w z murkiem na nim będącym leżącego niemniey securitatem życia y zdrowia przez decyzyą sądową przy aprobacii protestacyi in tempore o pogorzenie dokumentow zaniesioney referuiąc się do ograniczenia we własnych dokumentach obzałłch’ Ich’w y drugich posessorow okolicznie tego placu graniczących nayduiących się, takźe do swiadectw ludzi wiadomych, warować, paen, szkod y expens prawnych, oraz y tego wszystkiego co kolwiek iuris ac praetensionis bydz może, a czasu prawa fusius przez kontrowersyą Ich’w pp’w patronow et ex documentis takźe y swiadectw ludzi wiadomych deducetur dochodzic y requirować, salva melioratione tey żałoby, dełtres’, na obzałł’ch Ich’w, dali tę swoią protestacyą do xiąg Grodzkich Wilen’ ku zapisaniu. Co iest zapisano.

[50] Klausner I., Dzieje..., s. 7; LVIA, SA 5128, l. 811 <…> 1743 12 20 <…> comparenses personalitor honesti Andreas Baranowski et Simon Kudzinowicz laterifices cives Viln’. Iz oni mieszkaiący domami swemi na placach Ichcw’ XX Augustyanow Zarzeckich Wilenskich ad Synagodze zydow Wilen’ jura perpetu y przedanych za rzeką Wilią w pewnym swoim ogroniczeniu przy mogiłach zydowskich pod juryzdyką JKM Horodnicstwa Derewnicstwa Wilenskiego lezących niemaią zadnego prawa akcessu y przystępu do pomienionych placow ad psens’ zydom Wilen’ przedanych, tylko swoie domki przez siebie zabudowane w ktorych // (l. 811v) do terminu w kontraktach od Ichcw’ XX Augustyanow sobie danych wyrazonego, maią pacifice mieszkac. A po terminie ze wszystkim powinni z tych placow rugowac się.

[51] Łopaciński E., Horodnictwo Wileńskie w latach 1470–1794, Wilno, kwartalnik poświęcony sprawom miasta Wilna, rok I, 1939, nr 2, s. 80.

[52] LVIA, SA 5132, p. 1433 <... Iz ja horodniczy Wilen’ <...> pozwoliłem na rozpostrzenienie ich mogił dwa place od Ichmcw’ XX Augustyanow nabyte, jeden na przeciwko wrot, drugi na przeciwko fortki mogilnych, trzeci do brzegu Wiliy pociągniony y iuz parkanem w słupach murowanych zarzucony, <...> y do ufundowania jakiey kolwiek juryzdyki edificia, aby ciz pomieniony kahałow // (p. 1435) starsi nullo sibi jure aliquam potestatem przy własczac mieli zabroniłem, lecz kiedy po otrzymanym odemnie konsensie, ciz zydzi do nim comparuerunt, iz dorzczc niepotrzebne tych placow lezących przez drogę do mogił przyięcie bydz opowiedzieli, lecz tylko ad futuram rozpostrzenienia swoich mogił necessitatem konsens odemnie in adamplificationem mogił otrzymali, więc Ja Horodniczy aby te place sterriliter przez siła następuiących lat odłogiem nięzdnim(?) (nihil praeiudicando pierwszemu konsensowi moiemu, ktory nalezyte aktorstwo zydow do tych nabytych placow przez nich ze samych, zapozwaleniem moim utwierdza) Pracowitym strzycharzom, na tych placach w domach y cegielniach budowac się pozwalam, <...> poki ze futuro zydowskiey potrzeby tempore na rozpostrzenienie ich mogił potrzebne się niepokazą skoro by zas ta ingruas potrzeby kahału nastąpiła, tedy bez zadney odwłoki exkuzy y racyi pomienieni mieszkance domy swoie cum integra superficie znosic obligowani y powinni będą, <...> tedy zas y poty poki ich // (p. 1436) edificia na tych ze placach odemnie zydom pozwolonych subsistant z kozdego domu po złotych 4, <...>.

[53] Klausner I., Dzieje …,s. 8.

[54] Andrius Pranciškus Kotovičius, Vilniaus pilies pilininkas, eigulys, statybininkas 1657–1682 m. ir kaštelionas 1672–1682 m., žr.: Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spysi, t. I: Województwo Wileńskie XIV–XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa, 2004, nr 190, 307, 337, 393.

[55] Klausner I., Dzieje …, s. 8–9; LVIA, SA 5132, l. 1437 (senas lapo nr. buvo 1451) <…> na ktorych to placach procz własnego kopiszcza  nic innego niemieli juryzdyki nullo praetextu nieformowali żadnego zabudowania niezakładali, <...> ktore to place tym sposobem opisuią się to iest na przeciw forty mogilney ku mostowi przez drogę do Wiliy ydąc także plac cum konsensu urzędu Horodniczego od Ichmcw’ Xięży Augustyanow Zarzeckich Wilenskich nabyty przyiezdzaiąc drogę od ich Ichmcw’ Xięży Bosakow Zawileyskich przeciwko wrot mogił Zydowskich sytuowany tudzież // (l. 1439) plac od Wilij przy mogiłach od Jmci’ xiędza plebana Wilenskiego słupami teraz murowanemi y dylami zarzucony z których to placow y mogył poziemnego tyle powinni płacić na rok po złotych 12 ...spod juryzdykcyi Horodniczego wyłamywać się niebędą mieć mocy owszem równo z drugiemi do Horodniczego fundum przysłuchaiącemi należeć  y onego juryzdykcyi  podlegać powinni będą <...> w Wilnie 1754 05 22...

[56] Klausner I., Dzieje …, s. 9 ir XX–XXII (dok. skelbtas iš SA 5363, l. 22) <…> po wymierzeniu i ograniczeniu tychże dwóch placów przez tenże urząd horodnicki idque jednego naprzeciw forty mogilney, który w takowym ograniczeniu zostaje, to jest: od rzeki Wilji idque w górę ku mostowi murowanemu tyłem leży do ciegielni u Bogu wielebnych Jchmw XX Jezuitów Nowicjackich ma w sobie wszerz prętów 11 bokiem jednym do kopiszcza tychże Żydów wileńskich starodawnego i wrót nowo teraz postawionych i słupów murowanych, wzdłuż prętów 24, a drugim bokiem do drogi, która idzie od Wilji rzeki y różnych cegieleń w pole po glinę wzdłuż prętów 13 przodem do rzeki Wilji i do dróg ku murowanemu mostowi idących i wrót mogilnych teraz nowopostawionych i słupów murowanych prętów 10; A drugiego placu naprzeciw wrót mogilnych od Jchmw XX Augustjanów przez tychże Żydów wileńskich nabytego, którzy także w takowem ograniczeniu najduje się, to jest: tyłem leży między drogami, jedną do derewnictwa, a drugą do klasztoru Jchmć XX Bosaków; Ma w sobie wszerz prętów 5 y łokci 6, bokiem zaś jednym do kopiszcza alias mogił żydowskich starodawnych i wrót teraz nowo postawionych mogilnych i słupów murowanych wzdłuż prętów 26 a drugim bokiem do drogi do derewnictwa idącej i pola prętów takoż wzdłuż 26, przodem zaś leży między drogami jedną z derewnictwa do murowanego mostu a drugą z mogił żydowskich do tegoż mostu idącymi ma w sobie wszerz prętów 4 i łokci 4 do nienarusznej spokojnej wieczystej possesji … podałem, intromittowałem i do ich mogił przyłączyłem…

[57] Klausner I., Dzieje …, s. 10 ir XXIII–XXIV (dok. skelbtas iš SA 4804, l. 834), <…> iż ja derewniczy w-a wileń. mając place derewnickich dwa na mogiłach żydowskich, które teraz słupami murowanemi i między słupami parkanem oparkanione na nich w własnych granicach według dawnych ograniczeń inwentarzów derewnickich ab antiquo nabyte a do mego przysłuchu należące, <…> owszem dawne ich prawa kupne aprobuję… a pomienione Żydzi kahał wileń. Mają censum płacić z placów tak horodnickich jak i derewnickich po złłch 12 ratę hyberny płacić do skarbu Rzplitej według dawnych czasów. …

[58] LVIA, SA 4217 Protokuł spraw horodnickich Wilenskich… l. 43 R’u 1772 m’ca maia 19 dnia w sprawie niewiernych zydow …y całego kahału Wilenskiego z Geydemowiczem y Symonowiczem oraz Giełazewskim rybakami na Horodnictwie za rzeke Wilio mieszkaiącemi o zubieranie brzegow, suchych, do kopiszcza zdawnu placow przynalezących o składanie drew, blechow zuzywanie y o inne dyspotyczne wdzieranie się y przeszkody czynione a do tych ze placow prawami od dawnieyszych WW JPP Horodniczych nadanemi y opisanemi, y intromissyami juryzdycznemi ograniczonemi. Poniewaz, ci wyz rzeczeni juryzdyczanie horodniecy …zadnych na te brzegi niepokazawszy dowodow, tylko abusive przywłaszczaiąc daley zazywac uporczycie domuwiali się. A starsi bractwa Mogił zydowskich pokładali przedemno Horodniczym konszens w Bogu zeszłego W’o. JP. Michała Horaina horodniczego na ten czas e’ in post podkomorzego w’a Wilen’, sub anno 1758 y od dawnieyszych predecessorow 1754 ktore tak oryginalne, z extraktami tych ze aktow horodnictwa Wilenskiego z intromissyami juryzdycznemi wyięte prezentowali, bez zadney na ten czas ni od kogo przeszkody y rekłamaty, ci zas rybaci de super wyrazeni gołosłownie tylko ze im brzegi potrzebne domagali się, przeto uchyliwszy onych niesłuszne y niesprawiedliwe domaganie się, a skłoniwszy się do sprawiedliwosci Swiętey, …// (l. 43v). Ktore mocą urzędu mego one aprobowawszy, in toto ac per totum et circa in violabilem possesionem starszych mogił zydowskich na zawsze zachowuię. Zadney prepedycyi od pomienionych rybakow, …niezachowuię. O wszem przy wszelkiey pomienionych kahalnych wolnosci moco konsensow onych, niwczym nienarusznie a podług ich wolney dyspozycyi autoritate mea utwierdzam y ubespieczam. Na przeciwnych zas y przeszkode czyniących penam sesionis turris, albo turmy niedziel dwuch y piędziesiąt kop litewskich kahałowi, a drugie piędziesiąt  kop groszu litewskich sądowi horodnickiemu zapłacenie zakładam, oraz wieczne od tąd milczenie wszytkim intruzyą czyniącym nakazuie…

[59] Klausner I., Dzieje…, s. 10; LVIA, SA 4217, l. 51 <…> Na urzędzie JKmci Horodnickim <…> danym na kupienie placu y z zabudowaniem na nim za rzeko Wilie blisko koscioła S. Teressy na rogu ulicy od Wilij do gury  przy kopiszczu zydowskim idącey, quandam Krukiszki zdawna nazwanym przez Jana Andrzeiewskiego dawniey zabudowany, a przez w Bogu przew’ Jmci’ X’a Michała Alexandrowicza…, z zabudowaniem na nim y z ogrodem w swoiey  cyrkumferencyi będącym, ktory to plac za władzą sobie od N’o Krola Jmci’ y Rzeczypttey’, oraz a zeby censum do horodnictwa w’a Wilenskiego podług ustawy komissyiney dwuma ratami to iest marcową y septenbrową co wynosi na obie raty poziemnego y hybernowego z szosowym złłotych 12 y groszy 24… Pisan w Wilnie roku 1773 07 31…

[60] LVIA, SA 4221, p. 537–540 Zeznanie inwentarza na dworek w Wilnie za Wilią na horodnictwie JX. Alexandrowiczowi komendarzowi Wilenskiemu So Janskiemu służącego. 1773 04 17; s. 541–544 Intromissya na dworek Krukiszki za Wilią na Horodnictwie JX Alexandrowiczowi słuząca. 1773 04 19.

[61] Klausner I., Dzieje…, s. 10–11; LVIA, SA 4222, p. 1871–1874 (senas l. nr. 27) …Na rokach stt’ Trzybunalskich ziem’ w Wilen’… My Kazimierz y Krystyna z Markiewiczow Symonowiczowie obyw’ miasta JKm’ Wilnie …// (l. 1872) <…> vigore konsensu w r’u 1765 01 07 <…> na plac do zabudowania nam wydanego dworek na Horodnictwie Wilen’: za rzeką Wilią przy mogiłach zydowskich sytuowany de proprio erygowawszy  y do daty ninieyszey w aktualney dzedzicniey w spokoyniey possessyi przez nas dzierżany ze wszelakim zabudowaniem obszernosciu rozległosciu brzegiem Wilii zdawna  do tego dworku należącym a w takowym ograniczeniu zostaiący to iest frątem do Wilii rzeki, tylem do mogiły zydowskiey bokiem iednym do dworku Zakowskiego rybaka drugim bokiem y dworku y placu zydow kahału Wilen’ od JX Michała Alexandrowicza komendarza koscioła parochialnego Stt’ Janskiego prawem wieczystym nabytego leżący <…> lecz ze wszytkim // (l. 1873) zabudowaniem drewnianym parkanami sklepem murowanym owo zgoła zewszystkim iak się ten dworek ad priesens w sobie znayduią… za summę rękodaynie wziętą y odliczoną złł’ plch’ 950… starozakonnym zydom <…> // (l. 1874) <…> Pisan w Wilnie roku 1775 01 02

[62] LVIA, SA 4217, l. 58 Roku 1777 meca’ juliy 3 d’ stanowszy osobiscie przed aktami urzędu JWm’ Horodnickiego wo’dztwa Wilen’ uczciwy Jerzy Jancewicz rybak y obywatel juryzdyki horodnickiey Wilenskiey prawo wieczysto predazne y zrzeczne na plac za Wilią na horodnictwie Wilen’ sytuowany za summe 19 czerwonych złotych starozakonnym <…> starszym Mogiłkowym y całemu kahałowi w osobie swey y zony swey przyznał. Przyznalem +++ (taip pasirašė) Jerzy Jancewicz.

[63] Klausner I., Dzieje…, s. 11.

[64] Klausner I., Dzieje…, s. 11; t. p. žr.: 44 ir 78 išnašas.

[65] Łopaciński E., Horodnictwo Wileńskie..., s. 81.

[66] AVAK, t. XXIX, Bильна, 1902, s. 451–452, nr 225.

[67] Klausner I., Dzieje …, s. 12–13.

[68] Klausner I., Dzieje …, s. 13.

[69] Klausner I., Dzieje …, s.13–14 ir XVIII–XIX (dok. skelbtas iš SA 5136, l. 40).

[70] Klausner I., Dzieje …, s. 14–15; LVIA, SA 4773, Księga aktow Grodzkich Wilenskich roku 1759, l. 724 <...> 1759 11 09 <...>o kawał gruntu do rezidencyi naszey w Wilnie za willanowskiey Karmelitow Bossych będącego y nelezącego, a do mogił Zydowskich antiquitus zabranego bez przeszkody od WW Ichmew XX Karmelitow Bossych y do mogił przywłaszczonego antiquitus ieszcze tempore hostilitatis roznych inkursyi y powietrza in antiquitate gruntu mogiłnego na ktorym wiele trupow zmarłych pogrzebionych bez zadney przeszkody od WW Ichmęw XX Karmelitow... Ten tedy grunt Cum Consensu Communitatis rezidencyi za Willanowskiey w Wilnie, nam za wiadomoscią y starszych prowincyi Ichm’ XX Karmelitow <...>  Pozwoliłem <...> Bractwa Zydow mogilnych... aby ten kawał gruntu nie był bez zadnego pozytku sine usu et fructu szczupłosci mieysca na ktorym nie mozno // (l. 724v) było ordynku wygodnego postawic y zeby te mieysce nie było tak in ubilis globa et fertilis w ten sposob pozwoliłem przed starszym mogił Zydowskich nie czyniąc alienacyi, za conditione ...

[71] Klausner I., Dzieje …, s. 14; LVIA, SA 4773, l. 725 ...1759 11 09 <...> Ja X’dz Justinian od zmartwych wstania Panskiego Karmelita Bosych rezident Zawillanowski w Wilnie czynie widomo tym moim skryptem testimonialnym Zydom starszym mogilnym danym na ti, iz pod czas obwarowania tych ze mogił słupami miedzy gruntow mogiłkowych y gruntow klasztoru Ichmcw’ XX Karmelitow Bossych w Wilnie ZaWillanowskich byłem przytomny z O. Benonem <...> ad mandata Illustrissimi loci ordinaryi investigando jezeliby przez doł obwarowanie niebyło jakiego pokrzywdzenia gruntow Ich mcw’ XX Karmelitow..., albo przez to obwarowanie czyli oparkowanie słupami murowanemi nie było szkody tedy widzielismy, że te obwarowanie słupami czyli oparkanienie // (l. 725v) na swoich zdawna granicach jak przed tym parkany zabudowanie były y ze nam szkody ani krzywdy niebyło zadney...

[72] Klausner I., Dzieje …, s. 15–16.

[73] Klausner I., Dzieje …, s. 16; LVIA, SA 4785, l. 330 <…> Coram akty Grodu Wdztwa’ Wilen’ <…> Je jenerał JKm’ <…> 1770 09 11 byłem uzyty y wezwany od niewiernych żydow <…> dla uczynienia wizyi rozraconey mogiły przez w Bogu przewielebnych Ichmcw’ XX Karmelitow Bosych za Wilio mieszkaiących <…> na mogiłe przybył tedy widziałem, iż XX karmelici Bosi 15 prątek(?) Parkanu między minowanemi słupami będącego rozrzucali słupy murowane dachowką  kryte niektore  popsali zruynowali ieden zas słup obwalili y z gruntu zdezolowali // (l. 330v) Duszki 20 znaczeniem chowanych żydow z inskrypcyami żydowskiemi spędziwszy Juryzdyką całą popsuli zruynowawszy niektore do szczętu popsuli ktore to takowe gwałtownosci przez Wielebnych XX Karmelitow Bosych za Wilio rezyduiących poczynione że widziałem pytaiąc że u samych XX Karmelitow <…> przez kogoby takowe krzywdy udziełane były alicui odpowiedzieli Ichm’ XX Karm’ że my juryzdyczanom swoim jako kazalismy rozrzucić tak y resztę mogiłek rozrzucim y poorać kazem gdzie y tyczki pozatykali na mieyscu gdzie mieysce pogrzebowe maią…

[74] Klausner I., Dzieje …, s. 16.

[75] Klausner I., Dzieje …, s. 17.

[76] LVIA, SA 4068, l. 41.

[77] Klausner I., Dzieje …, s. XXIV–XXVIII (dok. skelbtas iš SA 5142, l. 1335).

[78] Klausner I., Dzieje …, s. II.

[79] A. Baliulis, Vilniaus gyvenamųjų namų 1775 m. liustracijos duomenys, Lietuvos architektūros klausimai, t. VII, sąs. 2, 1982, p. 95; LVIA, SA 3337, l. 16 (toliau nurodyti Eiguvos jurizdikos dūmai, bet nėra Pilies jurizdikos, panašu, kad arba klaida įsivėlė, arba tuo metu pastarosios jurizdikos žemės buvo nuomojamos ar užstatytos vyskupui).

[80] LVIA, SA 4025, l. 1 Lustracya Derewnictwa Wilenskiego, prze zemnie Dworzanina przysięgłego nizey piszącego się, wedle dyspozycyi Nayiasnieyszey komissyi Skarbu WKL  sub datta R 1785 03 03 wydaney r’u 1785 04 13 in fundo uczyniona.

l. 1a Opisanie granicy Derewnictwa Wilenskiego Idąc od rzeki Wilij ku mogiłom Żydowskim od mogił prosto az do drogi goscinca wielkiego do Malat idącego po lewey stronie mieski grunt, daley idąc w prawo tym ze samym goscincem az do ruczaju Wilczełapy zwanego granica bez kwestyi po lewey stronie grunta mieskie: tym ze ruczaiem w prawo idąc az do rzeki Wilij po lewey stronie gruntu Ichmcw’ Xięży Dominikanow Wilenskich. Ta sama rzeka połową płynącey wody az ku mogiłom Żydowskim graniczy.

Z Ichmcyi tamecznych mieszkancow wyraza się iz miasto zaięła wielki kawał gruntu od mogił Żydowskich ku Zielonemu mostowi. <…>

Mogiły Żydowskie całe omurowane na Derewnickim gruncie wymawiaią się Żydzi iz częsci tych mogił jedna do Horodnictwa Wilenskiego, druga do JXX Karmelitow  Bosych nalezą. Jednak dobrowolnie zeznaią się: iz zaieli kilka placow Derewnickich y znich obowiązali corocznie płacic po złotych Polskich 24. Dico 24.

l. 1av Domagałem się tak u miasta, u Ichm’ Xięzy Bosakow y u WJ Pana Abramowicza, jako tez y zydow, o ukazanie na te dzierzy dokumentow zadnych niezłozono. <...>

Rybacy za naięcie brzegow rzeki Wilij placą na rok zll’ 8. Grunta Derwnictwa Wilenskiego obszernosci niemaley, lecz potrzeba wymiaru onego z opisaniem pewney granicy.

l. 2 Inwentarz mieszkancow Derwnictwa Wilenskiego. 

[81] LVIA, SA 4804, l. 800–801 Zeznanie mandatu w sprawie WIPa Urbanowicza z zydami. 1789 11 18 Przed aktami Grodz’ W Wo…w te słowa pisaną Stanisław August krol… co do rzeczoney kwaty ad mentem aktu licytacyi zas tranzaktow wszelkich niewolnie in praejuditiam skarbu Rzpttey’ WXL na awulsa dzierzawy Derewnickiey gdy by się okazały od kogo kolwiek bez prawnie wydawane y formowane skassowania odesłania do urodz’ dell’ra na ugodzenie się Tarragij jako uprzywiliowanego aktora y possesora placow Derewnickich mogiłami czyli kopiszczami zaiętych do złozenia subnexu juramenti przez lat cztery branych przez N’ zydow pięniędzy od osob chowaiących się za mieysca niemal za kazdą osobę po kilkadziesiąt czer’ złł’ch a urodz’u aktorowi placow zwrocenia za narazenie dell’ra niewolno y uporne do processu penami ukarania expensow prawnych do złł’ch poll’ch czterysta causa obłł’ch N’ zydow spędowanych sądzenia y tego wszytkiego uznania co przez kontrawersyą obszerniey dowiedzionym będzie z wolną poprawą tey załoby pisan w r’u 1789 09 10 …

[82] Klausner I., Dzieje …, s. 10.

[83] LVIA, SA 4068, l. 43, posesija nr. 1116 Mieszkanią z ogrodem mogiłki żydowskie.

nr 1117 Chałupa ogrodowa XX Bernardynow. (1812–1813 m. čia buvo bernardinų plytinės, žr.: Drėma V., Vilniaus namai archyvų fonduose, kn. VII, Vilnius, 2003, l. 91, apie nr. 1116 ir nr. 1118 duomenų nėra, o nr. 1119 nurodo 1828–1830 m. buvus tai Pylimo, tai Pilies g.), nr. 1118 Klasztor XX Karmelitow przy k. S. Tereszy. nr 1119 Dom pokontny Kudhanowskiego. Derewnictwo.

[84] LVIA, f. 458, ap. 1, b. 531–539 (b. 531, l. 30v – posesija nr. 1114, l. 36v – nr. 1103; b. 532, l. 1v – nr. 1101, l. 4v – nr. 1115).

[85] Klausner I., Dzieje …, s. 24; LVIA, SA 2781, l. 8.

[86] Šis str. anglų k. išspausdintas Lithuanian Historical Studies, Vol. 12, 2007, Vilnius, 2009, p. 63–92.