Lietuvos istorijos institutas. Miestų praeitis, 3

 

Rasa Čepaitienė

Lietuvos istorijos institutas

 

Autoritarizmas ir urbanistika: Vidurio Azijos valstybių atvejis

 

Įvadas

 

Ideologijos arba, paprasčiau sakant, konkretaus laikotarpio valstybinės kultūros politikos atspindžiai ir pėdsakai viešojoje miesto erdvėje – jau seniai ypatingą tyrinėtojų susidomėjimą ir diskusijas kelianti tema. Kaip žinia, semiotikai teigia, kad miestas yra viena iš vizualinio teksto, kuriančio rišlų ženklų ansamblį, formų. Šis vizualinis tekstas veikia kaip reikšmių sistema[1], arba, kitaip tariant, aukšto sudėtingumo lygmens diskursas[2], kuriame užkoduota visa daug politinių, ekonominių, estetinių, socialinių ir t.t. prasmių[3]. Umberto Eco nuomone, vietovės ir ypač architektūra „gali būti suvokiama kaip ženklų ir simbolių visuma, sudaryta iš denotatų, atspindinčių utilitarias pastatų funkcijas ir konotatų, išreiškiančių jų simbolines prasmes“[4]. Taigi architektūra ir urbanistika ne tik yra „prisodrintos“ ženklų, bet iš esmės jos pačios yra simboliai, pavyzdžiui, Europos miestai, kaip Vakarų civilizacijos simbolis. Be to, šių urbanistinių simbolių pagalba kuriamas grupinis tapatumas pasireiškia ypatingoje istorinėje, socialinėje ir politinėje terpėje. Tokiu būdu jie tampa ideologiniu naratyvu (pasakojimu), padedančiu tam, kas tautos istorijoje ir valstybės gyvenime atrodo „svetima“ ir oficialu, tapti „savu“ ir neoficialiu, net familiariu, šeimynišku[5]. Pavyzdžiui, vientisas ir lengvai skaitomas didysis ideologinis naratyvas paprastai būna įkūnytas imperijų ar nacionalinių valstybių sostinėse – politinės galios centruose.

 

Tačiau ką gi iš tiesų galima laikyti ideologijos apraiškomis urbanistinėje erdvėje bei kaip ji sąveikauja su skirtingais politiniais režimais? Konstruktyvistų nuomone, ideologija yra priemonė homogenizuoti ir valdyti visuomeninius santykius. Šiandien vis dar vartojamas iš marksizmo pasiskolintas ideologijos, kaip idėjų sistemos, skirtos įtvirtinti ir išlaikyti politinę bei ekonominę valdžią ir galią, apibrėžimas, marksistiniu žargonu tariant, „klaidinga sąmonė“ arba, siaurąja prasme, partinė doktrina[6]. Įvairios ideologijos – marksizmas, nacionalizmas, (neo)liberalizmas ir t. t. su konkrečiais politinių režimų tipais (liberaliąja demokratija, diktatūromis – totalitarizmu, autoritarizmu ir pan.) – gali sudaryti skirtingas kombinacijas. Pavyzdžiui, totalitarinę sistemą – vokiečių nacizmą – galima laikyti kraštutine nacionalizmo- šovinizmo forma. Šia doktrina dažnai prisidengia ir autoritariniai režimai. Juoba nuosaikesnis (ar radikalesnis) nacionalizmas būdingas nacionalinėms demokratijoms. Tuo tarpu imperijos dažnai linksta dangstytis internacionalizmo ar „pagarbos kultūrinei įvairovei“ ideologemomis.

 

Aukščiau minėtų ideologinių sistemų – nacionalizmo, mulitkultūralizmo, komunizmo, (neo)liberalizmo – įtaka urbanistinės erdvės pavidalams jau buvo analizuota ankstesniuose mūsų tekstuose[7]. Remiantis vizualinės semiotikos, architektūros sociologijos, komunikacijų teorijos ir kolektyvinės atminties studijų teoriniais-metodologiniais postulatais, jų tikslas buvo išsiaiškinti, kokių siekių vedami ir kokiomis priemonėmis įvairūs politiniai režimai kuria, keičia ir veikia simbolinį bei fizinį miestų pavidalą. Bandyta atsakyti į klausimus, ką konkrečiai galime laikyti miesto, kaip ideologinio teksto, „autoriumi“, kokie buvo jo motyvai ir tikslai rašant šį „tekstą“, kokiam sąlyginiam „žanrui“ galime būtų jį priskirti, ką jis iš/reiškia, kokios priemonės buvo pasitelktos jį kuriant ir, galiausiai, kokį įspūdį bei įtaką jis daro šio teksto „skaitytojui“, t. y. kaip pastarasis jį suvokia ir interpretuoja?[8] Taigi pastarasis straipsnis yra platesnio tyrimo sudėtinė dalis ir tęsinys. Šįkart norėta apsistoti prie šiame kontekste dar netirto, tačiau į bendrą „miesto, kaip ideologinio teksto,“ atvejų vagą įsiliejančio autoritarinio miesto analizės. Darytina prielaida, kad šiuo atveju miestą, kaip ideologinį tekstą, „rašo“ išimtinai politinė valdžia su lyderiu priešakyje.

 

Tyrimui buvo pasirinkta penkių posovietinių Vidurio Azijos (toliau VA) valstybių situacija ir, iš jų tarpo išskiriant Kazachstaną ir Turkmėnistaną, siekiama suprasti, kokias pasekmes šių šalių sostinių pavidalui turi autoritarinės valdžios atspaudas? Nors atliekant analizę buvo naudotasi ir kitų autoritarinių šalių pavyzdžiais, tačiau šis regionas buvo pasirinktas dėl keleto reikšmingų aplinkybių, susiejančių jį ir su Lietuva.

 

Dabartinė posovietinė erdvė XX a.–XXI a. pr. nekart patyrė itin stiprią ir staigią sociopolitinės sąrangos kaitą ir tapo milžinišku socialinių eksperimentų lauku, kuriant naujo tipo visuomenę ir žmogų. Тransformuojant ir pritaikant miestovaizdžius naujosios ideologijos ir jos „atminties politikos“ reikalavimams, instrumentiškai buvo ir tebėra siekiama įdiegti ir sutvirtinti tam tikrą moralinės tvarkos tipą. Po SSRS žlugimo buvusiose sąjunginėse respublikose pasireiškus nacionalizmo pliūpsniui[9] daug kur pradėta ieškoti (ar, kaip antai Baltijos šalyse – susigrąžinti) tautos šaknų ir protėvių nuopelnų ir (at)kurti didingos nacionalinės istorijos versiją. Tačiau priklausomai nuo politinio režimo pobūdžio – parlamentinė ar prezidentinė demokratija, „valdoma demokratija-oligarchija, autoritarizmas ir t. t. – jų praktinė raiška šalių atminties politikoje įgavo skirtingus pavidalus, kas atsispindėjo ir ideologiškai desovietizuojamuose ir „perrašomuose“ miestovaizdžiuose[10]. Todėl šiame tyrime nemažai vietos skiriama ir posovietinės transformacijos bei autoritarizmo reiškinio nagrinėjimui, nes aiškiai suvokiama, kad be šio, žymiai platesnio, konteksto neįmanomas adekvatus pokomunistinės erdvės miestų pažinimas.

 

Atskirai tenka tarti keletą žodžių apie šio tyrimo šaltinių ypatumus. Dėl autoritarinių režimų specifikos beveik visos naujosios VA valstybės (sąlyginai išskiriant tik Kazachstaną) yra itin uždaros ir sunkiai pasiekiamos. Kai kuriose iš jų (Kirgizstane, Tadžikistane) tebesitęsia politinis nestabilumas. Kita vertus, dėl politinio režimo pobūdžio visam regionui būdingas patikimos viešosios informacijos trūkumas bei dozavimas, atvira cenzūra ir žemas tų šalių socialinių mokslų, iš esmės pajungtų politinės valdžios reikmėms, lygmuo. Be to, dėl sąmoningai menkai teplėtojamo interneto tinklo[11], itin negausi ir silpna alternatyvioji informacinė erdvė – socialiniai tinklai, blogai ir t.t. Visa tai tampa reikšmingais veiksniais, apsunkinančiais adekvatų tose valstybėse vykstančių procesų pažinimą bei vertinimą. Todėl rengiant šį tekstą buvo remiamasi tiek VA regiono ekspertų iš Vakarų ir Rusijos tyrimais, kurių, deja, tik retas nuosekliau analizuoja mus dominančią miestų temą; internete surinkta medžiaga bei tų šalių socialinių-humanitarinių mokslų atstovų, su kuriais teko bendrauti įvairiuose tarptautiniuose akademiniuose renginiuose, autorei suteikta informacija ir pačios autorės įspūdžiai 2010, 2011 ir 2012 m. lankantis Turkmėnistano sostinėje Ašchabade. Naudodamasi proga autorė nori ypač padėkoti Redai ir Bairamui Sayunovams ir Vilmai Junevičienei už pagalbą rengiant šį straipsnį.

 

Autoritarinio režimo bruožai

 

Tačiau prieš pradedant gilintis į 5 posovietines Vidurio Azijos valstybes būtina pirmiausia bent paviršutiniškai aptarti autoritarinių ir totalitarinių režimų kokybinių skirtumų problemą, kuri anaiptol nėra ligi šiol išspręsta, pavyzdžiui, kalbant apie SSRS politinės sistemos pobūdį po J. Stalino mirties. Šis klausimas vertas dėmesio, juoba kad Rusijos civilizacija, kurios moderniąja atmaina-variantu galima laikyti sovietinę kultūrą, turėjo ir tebeturi daug archainių rytietiškų bruožų, artimų Artimųjų Rytų-Vidurio Azijos regionui. Tokio tipo sociopolitinėje sąrangoje dominuoja politinės valdžios sudievinimo „iš viršaus žemyn“ modelis, nuleidžiantis piliečiams vertybes ir normas ir kontroliuojantis bei pakertantis iš pašaknų bet kokių alternatyvių ideologinių nuostatų apraiškas.

 

Pagal politologinį apibrėžimą, autoritarizmas – tai aukščiausiosios politinės valdžios, nerenkamos (arba tik formaliai renkamos) ir piliečių nekontroliuojamos, sutelkimas vieno asmens arba grupės (chuntos) rankose, bet kokiomis priemonėmis reikalaujant visiško gyventojų paklusnumo. Svarbiausi autoritarinio valdymo bruožai:

 

 

Kai kur išlieka riboti demokratijos požymiai, leidžiama ribota opozicijos veikla, vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės veiklos, nedraudžiama veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms.

 

Svarbus klausimas, ar despotijas, kuriose, pasak G. Hegelio, „laisvas yra tik vienas, visi kiti – nelaisvi“, turėtume laikyti grynai rytietišku fenomenu? Išties, dar K. Marksas, rašęs apie stabilų ir patvarų „azijinį gamybos būdą“, skyrė jį nuo dinamiškų vakarietiškų visuomenių ekonominės raidos. Vokiečių sinologas neomarksistas K. Wittfogelis aiškiau tai apibrėžė, įvesdamas „hidraulinių civilizacijų“ sąvoką[12]. Pastarosioms dėl nepalankių gamtinių sąlygų (kalnynai, dykumos, sausros ir t.t.) nuolat reikia gigantiškų žmogiškųjų išteklių laukų drėkinimo sistemoms kurti ir taip gauti pakankamą prasimaitinti žemės ūkio produkciją. Tai lėmė valdymo modelio su stipria valdžios vertikale susiformavimą tokiose šalyse kaip senovės Egiptas, Mesopotamija, ikikolumbinės Pietų Amerikos visuomenės, Kinija ir t.t. Beje, komunizmą Rusijoje K. Wittfogelis laikė moderniuoju šio gamybos būdo plėtros pavyzdžiu[13]. Taigi kyla klausimas, ar, sprendžiant iš šio reiškinio geografijos, totalitarizmas, priešingai, būtų veikiau vakarietiškas reiškinys, juk dažniausiai jį siejame su nacistine Vokietija ar stalinine Sovietų sąjunga? Tada iškils maoistinės Kinijos ir ypač Šiaurės Korėjos, šiandien bene paskutinės „tikros“ totalitarinės valstybės[14] problema. Kita vertus, puikiai žinome, kad tarpukario Europos šalyse autoritarizmas buvo bene labiausiai paplitusi valdymo forma, o šiandien „paskutine Europos diktatūra“ vadinama Baltarusija, jau nekalbant apie „suverenią demokratiją“ pasirinkusią Rusiją.

 

Taigi, nors autoritarizmas yra veikiau rytietiško tipo valdymo forma, kylanti iš despotijos, ją šiandien galima aptikti visur, kur pasyvi ir susiskaldžiusi visuomenė perleidžia į valdančiųjų rankas teisę spręsti su jos gyvenimu susijusius reikalus. Tačiau nuo despotijų ir diktatūrų, žinomų nuo seniausių laikų, modernieji autoritariniai ir totalitariniai režimai skiriasi tuo, kad jų funkcionavimas nebūtų įmanomas be žiniasklaidos, padedančios išlaikyti ne tik ideologinę doktriną, bet ir vado kultą.

 

Visgi, atrodo, paties vado santykis su visuomene abiem atvejais, nepaisant išorinio panašumo, kiek skirtingas. Totalitarizme – tai masių mobilizacija tikslui siekti. Tokiu transcendentiniu tikslu tampa „naujos visuomenės“ kūrimas ir / arba karas. Autoritarizme, priešingai, pastebimas visuomenės slopinimas. Šios skirtingos nuostatos atsispindi ir laiko orientacijoje. Totalitarizme dominuoja futurizmas („šviesus rytojus“, „komunizmo statyba“), tuo tarpu autoritarizme – prezentizmas (visa, kas geriausia, aukso amžius, jau yra dabar). Tai įkūnija ir architektūra. Totalitarizmui būdingas fasadizmas, rodantis trokštamą kaip esamą (prisiminkime Žaliojo tilto socrealistines skulptūras su idealiais, perteklių ir gerovę įkūnijančiais tarybiniais piliečiais), autoritarizmui – „egiptietiškoji amžinybė“ (prie to dar grįšime).

 

Pastebėta, kad ypač XX a. pr. kone visiems totalitariniams ir autoritariniams režimams buvo būdingas polinkis į asmenybės kultą – savotišką „Dievo Tėvo“ surogatą moderniosiose sekuliarizuotose visuomenėse. Politinis paternalizmas (lot. pater – tėvas) – gerai politologams žinomas fenomenas. Plačiąja prasme jis reiškia tam tikrą asmens laisvės apribojimą, siekiant to asmens gerovės ar kitaip veikiant jo labui. Tradiciškai paternalistiniai žmonių tarpusavio santykiai susiklosto ten, kur įsigali asimetrinė priklausomybė, atsiranda išskirtinis autoritetas ir galia valdyti situaciją. Paternalizmo sąvoka yra kildinama iš tėvo ir vaiko tarpusavio bendravimo ypatumų. Vaikui, kuris pats neįstengia pasirūpinti savo išgyvenimu, reikia tėvo globos, o šis, rūpindamasis juo, tuo pačiu atima iš jo galimybę savarankiškai spręsti ir veikti. Paternalistinis požiūris į žmonių tarpusavio santykius neretai pasireiškia ne tik politikoje (valdžios galia reguliuoti ir spręsti piliečių gyvenimą), bet ir medicinoje (nūnai aktyviai svarstoma bioetikos problema), vadyboje (pavaldinio priklausomybė nuo vadovo) ar švietimo sistemoje (mokytojo ar dėstytojo autoritetas tarp mokinių).

 

Šiandien liberalioje demokratinėje valstybėje paternalizmą pateisinti gana sunku. Jis prieštarauja pagrindinėms liberaliosios minties nuostatoms, kurios paprastai pabrėžia, jog kiekvienas asmuo pats geriausiai išmano, kas tinkama jo interesams įgyvendinti. Šį principą savo 1859 m. veikale Apie laisvę kėlė dar J. S. Millis, skelbęs, kad vienintelė įstatymų bei valstybinės prievartos paskirtis – neleisti daryti žalos kitiems. Tačiau, skirtingai nuo liberalizmo, praeities ir dabarties autoritarinių ir totalitarinių režimų valdžia įgyja ir uoliai saugo absoliučią galią valdyti ir reglamentuoti savo piliečių veiklą. Žinoma, toks atviras ar paslėptas valdžios despotizmas toli gražu ne visada būna paternalistinis – valdančioji klika ar vienvaldis lyderis žiūri tik savo ir artimiausios aplinkos interesų (prisiminkime, dėl ko neseniai kilo „Arabų šalių pavasaris“). Tačiau net ir tokiais atvejais oficialioji ideologija bent formaliai deklaruoja „tėvišką“ valstybės rūpinimąsi ir piliečių globą.

 

Iškalbingi ir paties politinio lyderio savivardžiai. Kaip žinia, „tautos vadu“ arba „tautos tėvu“ mėgo oficialiai vadintis ir totalitarinių, ir autoritarinių režimų galvos. Tautos vadas – titulas apibūdinti asmeniui, kuris prisiima tiesioginę valstybės valdymo atsakomybę (dučė, fiureris, вождь народов, serdaras ir t.t.). Jo tikslas – sociopolitinės krizės suvaldymas. Lietuvos istorijoje tokį titulą turėjo Prezidentas Antanas Smetona.

 

Tautos tėvas – terminas, žinomas nuo Romos senato laikų, – dažniausiai valstybės ir tautos į/atkūrėjas (pater patriae, отец народов ir t.t.). Tai politinė figūra, padėjusi įkurti modernią valstybę, neretai imdamasi drastiškų priemonių. Wikipaedia priskaičiuoja per 40 šį oficialų titulą turėjusių istorijos veikėjų, daugiausia iš Afrikos bei Azijos, nors sąraše esama ir europiečių[15]. Nebūtinai politikų, bet ir kultūros ar tautinio atgimimo veikėjų, pavyzdžiui, moderniosios Kroatijos kūrėjas Ante Starčevičius, norvegas Einaras Gerhardsenas ar „tautos patriarchas“ Jonas Basanavičius. Įdomu, kad kai kurie jų (J. Stalinas, Turkmėnistano prezidentas S. Nijazovas) įkūnijo abi šias dimensijas. Be to, pasitaiko ir kitokių „tėvo“ ir „vado“ hibridų, pavyzdžiui, Lietuvos KP pirmasis sekretorius A. Sniečkus neoficialiai buvo vadinamas “Šeimininku”. Prie tokių neoficialių lyderių įvardinimų priskirtinas ir meilus „batka“ (tėvukas), šio titulo nešiotojas iki šiol valdo kaimyninę Baltarusiją.

 

Skirtingai nuo jo vyriškojo ekvivalento, „Tautos motinos“ titulas istorijoje pasitaiko žymiai rečiau, aišku, dėl vyrų dominuojamos politikos. Tačiau visgi tokių pavyzdžių esama[16]. Dėl natūralaus moters siejimo su motinyste ši metafora taikoma ne tik negausioms moterims-valstybių lyderėms, bet ir ryškioms asmenybėms arba tautos vienybės simboliams. Paminėtinos Pakistano opozicijos lyderė Fatima Jinnah (1893–1967), Argentinos Prezidento žmona ir politikė María Eva Duarte de Perón, liaudies meiliai vadinta Evita (1919–1952), Pietų Afrikos Respublikos išsivadavimo judėjimo lyderio žmona Vinnie Mandela (g. 1936), pirmoji moteris Suomijos Prezidentė Tarja Halonen (g. 1943), vokiečių aktorė Inge Meisel (1910–2004), Motina Teresė (1910–1997) ir t.t. Tačiau šiandien toks įvardijimas gali būti priimtas ir kaip įžeidimas. Žinomas atvejis, kai autoritarine kalbos stilistika pasižyminčią dabartinę Lietuvos Prezidentę „Tautos motina“ ambasadorių akivaizdoje pavadinęs užsienio reikalų ministras veikiai neteko posto...

 

Kaip žinia, paternalizmas buvo ir tipiškas sovietinės politinės kultūros bruožas, apėmęs daugelį elementų – priverstinį rinkėjų aktyvumą (pseudodemokratiją), „dvigubą mąstymą“ ir „dvigubą ritualinį elgesį“. Paternalistinės tradicijos – teisinis nihilizmas, konformizmas, korupcija, valdžios personifikacija, individualios atsakomybės ribotumas, pavaldinio mentalitetas – gajos ir posovietinėse valstybėse. Tačiau šiuolaikiniai lyderiai, kad ir kokių autoritarinių polinkių turėtų, yra priversti dangstytis demokratinių procedūrų priedanga. Atvirai „Tautos tėvo“ titulą išlaikę nebent keleto Artimųjų Rytų ar Vidurio Azijos visuomenių lyderiai. Posovietinėje erdvėje išskirtini Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas ir Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, atrodo, nusižiūrėję šį titulą iš moderniosios Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatiurko (turkų tėvo).

 

Vidurinės Azijos posovietinės valstybės: bendroji charakteristika

 

Pereidami prie Vidurio Azijos regiono ir norėdami išryškinti jam būdingus bruožus, panašumus bei skirtumus, pasirinkome penkių “I” formulę: ideologija, identitetas, islamas, ištekliai, izoliacija[17].

 

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad posovietinės erdvės studijose vartojamas perėjimo (transition) terminas, kalbant apie VA šalis (žr. priedą nr. 1), įgauna kiek kitą prasmę, priklausomai nuo to, kas jį vartoja – vietiniai politiniai lyderiai, užsienio analitikai ar investuotojai[18]. Nors, atrodo, paprasta būtų įvardyti regione vykstančius procesus tiesiog „autoritarine modernizacija“[19], tačiau tikrovė yra žymiai sudėtingesnė. reikia pastebėti, kad visų penkių VA šalių, nepaisant jų vidinės raidos ypatumų posovietmečiu, ideologijai būdingas poreikis suformuoti nacionalinę doktriną visuomenėse, kurios iki tol neturėjo savarankiško valstybingumo, bet turi tūkstantmetę istoriją ir ilgaamžę bei patvarią despotijų, arba autoritarinio valdymo, patirtį[20]. Tad šio regiono tyrimai itin aktualūs, norint suvokti, kokiu paradoksaliu būdu kolektyvinio tapatumo kūrimo procesas (konstruktyvizmas) pagrindžiamas primordializmo (esencializmo) konceptais. Kita vertus, naujosioms VA šalių ideologijoms būdinga ir įtampa tarp modernizacijos ir pseudoarchaizacijos („senoviškumo“, „tradicijų išradimo“) siekių[21]. Tad su naujai valstybėse kuriamu grupiniu tapatumu ne viskas taip paprasta. Iki šiol ne visai aišku, kokia šio tapatumo kūrimo kryptis – nacionalistinė, posovietinė, antiprorusiška, eurazijinė, panislamistinė, pantiurkiška ir t.t.?

 

Sovietinė nacionalinė politika, daugelio tyrinėtojų nuomone, buvo ypatinga, pasirinkusi vidurio kelią tarp tiesioginės ir brutalios asimiliacijos ir realaus tautų įvairovės pripažinimo[22]. Nors esminiu tikslu tapo naujo socialistinio grupinio tapatumo kūrimas, kuriame, kaip buvo tikima, tautiniai skirtumai turėjo palaipsniui ir natūraliai nunykti, tačiau skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose SSRS regionuose šiuo atžvilgiu vyko netapatūs procesai[23]. Paradoksas, bet tenka pripažinti, kad, nepaisant rusų ir rusakalbių imigracijos į VA regioną, būtent sovietmečiu išties buvo sudarytos sąlygos puoselėti nacionalines VA respublikų kultūras. Jų politinis, kultūrinis bei akademinis elitas dažnu atveju įgijo išsilavinimą metropolijoje, kai kuriems ten net pavyko padaryti karjerą. Šios aplinkybės lėmė, kad moderniosios nacionalinės kultūros, nepaisant didesnio (kaip antai Kazachstane[24]) ar mažesnio masto rusifikacijos[25], susiformavo būtent veikiant sovietinei kultūrai ir neišvengiamai perėmė sovietines formas. Įdomu, kad, žlungant Sovietų Sąjungai, skirtingai nuo aktyviai nepriklausomybės siekusių Baltijos ir Užkaukazės respublikų, VA šalims ši, atrodo, tiesiog nukrito iš dangaus, neįdėjus ypatingų pastangų išsivaduoti[26].

 

Kita vertus, regionas pasižymi itin aukštu politinio elito stabilumo laipsniu[27]. Atrodo, kad posovietinė transformacija jų valdančiuosius sluoksnius palietė tik itin nežymiai[28] (išskyrus pilietinių neramumų, dėl kurių prezidentai turėjo keletą kartų pasitraukti, sukrėstą Kirgizstaną). Tad ir jų socioekonominė raida anaiptol nevienareikšmė, o santykis tiek su sovietiniu palikimu, tiek ir su dabartine Rusija[29] išlieka gana komplikuotas. Tai rodytų ir valstybinės simbolikos pasirinkimo variacijos. Dalis respublikų (Kazachstanas, Kirgizstanas, Turkmėnistanas) ją kardinaliai pakeitė, tuo tarpu likusios transformavo tik nežymiai (žr. priedą nr. 2).

 

Taigi vienur politiniai lyderiai pasirinko kritinį santykį su sovietmečiu, kitur jis liko nuosaikesnis. Pavyzdžiui, Taškente, kuris, beje, sovietmečiu buvo neformali VA respublikų sostinė[30], 2002 m. net buvo įkurtas Sovietinių represijų aukų atminimo muziejus, kurio ekspozicija kelia paradoksalių asociacijų su dabartiniu režimo vykdomu kitaminčių persekiojimu32. Turkmėnistano sostinėje itin aktyviai naikinamas sovietinės architektūros masyvas, išskyrus „nacionalinę formą“ atspindinčius stalininius pastatus, kurie kruopščiai restauruojami. Kitur pozityvų tų laikų vertinimą atspindi ne tik oficialioji ideologija, bet ir išlaikyta kirilica. Abėcėlės pasirinkimo klausimas regione žlungant Sovietų Sąjungai tapo itin aktualus – dalis šalių, sekdamos Turkijos pavyzdžiu, įsivedė lotynišką raidyną, tačiau Kazachstanas, Tadžikistanas ir Kirgizstanas bevelijo pasilikti kirilicą.

 

Ne tik lotyniškos abėcėlės pasirinkimas rodo dalies VA šalių gravitaciją Turkijos link, arba bent jau joms Turkija išlieka reikšmingas geopolitinis ir kultūrinis faktorius, tam tikras rytietiškosios modernizacijos pavyzdys. Sąveikos su Turkija šaltinių bent keletas – vis dar nepalaidota pantiurkizmo (veikiau kultūrinio, nei politinio) idėja, artima keturioms iš VA šalių, išskyrus persų kilmės Tadžikistano gyventojus, ir kemalizmas. Pastarasis tapo ideologiniu pirmojo Turkijos Respublikos Prezidento Mustafa Kemalio Atatiurko (1881–1938) reformų pagrindu[31]. Svarbiausi jo principai, vadinamosios „Šešios strėlės“, buvo: respublikonizmas, nacionalizmas, populizmas, reformizmas, etatizmas ir sekuliarizmas. Respublikonizmo principas atspindėtas 1924 m. Turkijos Konstitucijoje, deklaruojant, jog suverenitetas priklauso tautai, o ne vienam vadovui. Atatiurkas reformavo turkų kalbą ir rašmenis bei nacionalizmo dvasia perrašė istoriją. Populizmas žymėjo ne tik Atatiurko idėjas, jog visi Turkijos piliečiai yra lygūs, tačiau ir tai, jog jie visi yra turkai (kitos etninės grupės tuo tarpu buvo persekiojamos, jų bendruomenių autonomijos naikinamos). Reformizmas įteisino radikalias priemones, kurių pagalba turkų visuomenėje buvo diegiami pokyčiai politiniame ir socialiniame gyvenime. Etatizmas pabrėžė pagrindinį valstybės vaidmenį reguliuojant šalies ekonominį gyvenimą.

 

Tyrinėtojai pastebi, kad dėl sovietmečio įtakos islamas VA šalyse yra specifinis, svyruojantis tarp sekuliarizacijos, pseudoreliginio politinio vado kulto ir fundamentalizmo. Pavyzdžiui, bandydami įsitvirtinti Tadžikistano valdžioje fundamentalistai kartu su nacional-demokratais prieš sovietinės nomenklatūros klaną kovojo nuožmų 1992–1997 m. pilietinį karą. Šis atvejis turėjo įtakos viso regiono nuostatoms religijos atžvilgiu – nors islamas sudaro tradicinės VA kultūros pagrindą, tad ir jų politiniai lyderiai dažniausiai prisistato kaip religijos puoselėtojai ir mečečių statytojai, tačiau į aktyvesnę jo raišką viešajame gyvenime žiūrima itin jautriai ir įtariai[32], akivaizdžiai bijant radikaliųjų fundamentalistų prasiskverbimo iš gretimų Afganistano ir Irano. Su pastarosiomis, beje, VA šalis jungia ne tik istorinis likimas, tradicijos, bet ir gausios tautiečių diasporos.

 

Šis geopolitinis veiksnys, kaip ir pati autoritarinių režimų specifika, turi didžiulės reikšmės ir dar vienam regiono šalis apjungiančiam bruožui – savanoriškai tarptautinei autoizoliacijai (išskyrus Kazachstaną), nors visos penkios valstybės itin stengiasi tarptautiniu mastu prisistatyti kaip šiuolaikiškos ir pažangios. Tačiau šias pastangas, be politinių elitų valios, lemia ir jų finansiniai pajėgumai, apibrėžiami disponuojamų gamtos išteklių (naftos, dujų, retųjų metalų, medvilnės ir t.t.) arba jų stokos. Šiuo atžvilgiu VA šalys sąlyginai skyla į dvi dalis – turtingąsias (Kazachstanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas) ir skurdžiąsias (Tadžikistanas ir Kirgizstanas). Galimybė savarankiškai naudotis išteklių gavybos ir pardavimo teikiamais pelnais, kurie sovietmečiu būdavo be ceremonijų nusavinami „Centro“ žinion, nūnai itin paranki autoritarinei valdžiai įtvirtinant savo, kaip „tarptautinio žaidėjo“,

 

poziciją (pavyzdžiui, naftotiekio Nabucco projektas ir t. t.[33]). Ekonominis savarankiškumas leidžia minėtoms trims šalims tapti reikšmingomis geopolitinėmis veikėjomis regione, verčiančiomis tarptautinę opiniją užmerkti akis prieš režimų vykdomas represijas opozicijos atžvilgiu ir nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Ir atvirkščiai, ekonominių svertų neturėjimas paverčia Tadžikistaną ir Kirgizstaną Rusijos bei JAV įtakos sferų įkaitais. Be to, lėšos iš išteklių gavybos aktyviai naudojamos ir valdžios legitimacijai šalių viduje – brangiai kainuojančiai vizualinei propagandai, kuo itin pasižymėjo Turkmėnistanas valdant Prezidentui S. Nijazovui.

 

Atrodo, kad tebesitęsiantis tautos kūrimo (nation building) procesas[34] VA šalyse skirtas užpildyti posovietinės visuomenės identiteto vakuumą, sukuriant naują homogenišką kolektyvinį tapatumą. VA regione Kazachstane ir Turkmėnistane šio tikslo siekiama bene nuosekliausiai ir kompleksiškiausiai.

 

Miestas, kaip autoritarinės valdžios eksperimentinis laukas

 

Valdžios kišimosi į urbanistinius-architektūrinius sprendimus autoritariniuose, kaip ir totalitariniuose, režimuose laipsnis paprastai itin aukštas, o architektai ir urbanistai priversti vykdyti savo valstybinių užsakovų norus bei įgeidžius. Politinis geografas Johnas Allenas yra pateikęs modelį, padedantį geriau suvokti, kaip tokio tipo režimuose susiformuoja ir plėtojasi sąveika tarp vietos (location), veiksmo (action) ir politinės valdžios (power)[35]. Allenas išskiria keturis pamatinius galios demonstravimo būdus, kurie pastebimi autoritarinių miestų kūrimo strategijose: prievartą (raginimą), autoritetą, manipuliaciją ir gundymą[36]. Jų skirtumai atsiskleidžia per skirtingus siekius, tačiau juos vienija galia formuoti ir savo reikmėms pasitelkti fizines erdves ir socialinius tinklus. Prievarta dažniausiai naudojama trumpai, pasireiškia spaudimu, atmetimu ar pašalinimu ir yra sąlygojama buvimo fiziškai ar socialiai arti tų, į kuriuos nutaikoma bei jų ribotą galimybę priešintis. Autoriteto naudojimas susijęs su savanoriška subjekto (visuomenės grupių ar individų) pagarba lyderio asmeniui ir patirčiai, tačiau tai nestabilu ir nepatvaru dėl tokio pasitikėjimo laikinumo kintant politinėms aplinkybėms. Manipuliacija, reiškianti sąmoningą tikrųjų motyvų maskavimą, – taip pat ribota valdžios galia. Tačiau ji gali būti efektyvi ilgai veikiant propagandai, kai po kurio laiko tam tikrus ideologinius teiginius žmonės pradeda priimti kaip natūralius faktus. Gundymas (įtaiga), savo ruožtu, yra subtiliausia ir iš pažiūros silpniausia galios forma, tačiau ne mažiau paveiki sprendžiant tam tikras nacionalinės savimonės formavimo problemas. Toliau matysime, kaip šis teorinis modelis pasitarnaus, analizuojant dviejų VA sostinių – Astanos ir Ašchabado – simbolinių kazachų ir turkmėnų nacionalizmo reprezentacijų atvejus.

 

Ryšių su nepageidautina praeitimi nutraukimas irgi būdingas ne tik totalitariniams, bet ir autoritariniams režimams. Tai daroma, pavyzdžiui, perkeliant sostinę į kitą miestą: iš Stambulo į Ankarą[37], iš Almatos į Astaną (1997 m., kazachų kalba astana ir reiškia sostinę), arba radikaliai jas perstatant. Beje, autoritarinė valdžia itin linkusi į paranoišką viešosios erdvės kontrolę, pavyzdžiui, ir dabar kiekvienas Minsko kiemsargis turi keltis labai anksti ryte, kad apžiūrėtų savo tvarkomą teritoriją ir prireikus spėtų nuvalyti pernakt opozicionierių ar tiesiog paauglių paliktus grafitus arba nuplėšti politinius lapelius, kad išėję į gatves piliečiai to nepamatytų.

 

Toliau smulkiau aptarsime keletą posovietinių VA vastybių sostinių, kurios, mūsų manymu, yra itin iškalbingi pavyzdžiai, analizuojant autoritarinės valdžios santykį su miestu ir apskritai autoritarinės urbanistikos ypatumus.

 

Astana – postmodernusis klajoklių miestas

 

Posovietinėje erdvėje Kazachstano sostinės perkėlimas – unikalus atvejis, todėl vertas gilesnio analitinio žvilgsnio. Tyrinėtojus iki šiol domina tikrieji šio itin brangaus ir rizikingo projekto motyvai. Iki pat XX a. pr. kazachams liekant daugiau klajoklių tauta, didžiuma didesniųjų šalies miestų buvo ne tik įkurti caro imperijos laikais, bet ir dominuojami rusų ar rusakalbių. Pavyzdžiui, Almata buvo tipiškas kolonijinis miestas, prasidėjęs nuo kazokų garnizono 1854 m[38]. Rusijos imperijos užkariavimo metu kazachai sudarė klajokių gentines grupes, kurios neturėjo sostinės tikraja šio žodžio prasme. Ir valdant sovietams Almata išliko rusiška tiek gyventojų dauguma, tiek ir savo architektūra. Tačiau dėl sovietų nacionalinės politikos specifikos[39] miestas imtas suvokti kaip kazachų valstybingumo ir nacionalinės kultūros centras.

 

Oficialusis diskursas sąjunginių respublikų sostines vaizdavo kaip etniškai atskirtų tautų, o ne kaip iš išorės primestos valdžios centrus. Kazachstane, kaip ir kitur SSRS, 6–7 dešimtmetyje vyko nacionalinių elitų (iš vietinės nomenklatūros kadrų), įgyjančių vis daugiau realios valdžios, formavimosi procesas[40]. Būtent sovietmečiu susiformavo kazachų tauta, buvo apibrėžtos Kazachstano sienos ir sostinė. Natūralu, kad Almata tapo ir 1991 m. nepriklausomybę paskelbusios valstybės sostine. Respublikos bei miesto valdžia dėjo nemaža pastangų jos, kaip sostinės. statusui pakelti, investuodama į infrastruktūrą bei viešosios erdvės estetiką. Tačiau kiek netikėtai 1995 m. Prezidentas N. Nazarbajevas pasirašė dekretą apie sostinės perkėlimą į šiaurės provincijos industrinį miestą Akmolą[41] (sovietmečiu – Celinogradas), teturintį apie 200 tūkst. gyventojų ir visiškai nepritaikytą modernios sostinės statusui ir reikmėms. Miesto statyba ir valstybinio aparato perkraustymas prasidėjo 1997 m. (beje, dauguma užsienio ambasadų liko ir iki šiol veikia Almatoje).

 

Logiškas klausimas – kam leisti dešimtis milijardų dolerių naujos sostinės kūrimui, jeigu senoji dar visai tinkama? Būta daug oficialių to paaiškinimų – tai ir menamas Almatos užterštumas ar seisminis nesaugumas. Ir nepalanki sostinės geografinė padėtis didžiulės šalies pietuose, prie pat Kirgizstano ir netoli Kinijos sienų, kur, esą, separatistines viltis puoselėjančių jogūrų autonominė sritis kelia potencialią grėsmę. Ir poreikis subalansuoti šalies ekonominius pajėgumus, išlyginant skirtumus tarp industrinės šiaurės ir atsilikusių agrarinių pietų ir t.t. Nors pastaroji priežastis ir labiau tikėtina[42], visgi analitikai tikruosius sostinės perkėlimo motyvus pirmiausia sieja su kazachų nacionalizmo stiprinimo tikslais, savotišku šiaurinės dalies „atsikariavimu“ iš rusakalbių gyvenamų pramoninių teritorijų bei Prezidento N. Nazarbajevo klano noru užsitikrinti savo valdžios ilgaamžiškumą, silpninant kitų klanų galią[43]. Šalies šiaurė tapo ekonominės rusų ekspansijos erdve sovietmečiu, kuomet buvo paskelbtas „plėšinių įsisavinimo“ planas, ir vietiniai rusai bei rusakalbiai laiko ja „sava“. Tačiau šis persikėlėlių diskursas prieštarauja naujajai oficialiai valdžios nuostatai, kad visa Kazachstano teritorija yra etninių kazachų žemė ir reikia šią prieštarą įveikti.

 

Be jokios abejonės, naujoji sostinė turėjo tapti ne tik šalies vizitine kortele, bet ir užsienio investuotojams pasiųsta žinute apie valstybės ekonominį potencialą. Tuo tikslu buvo pasitelktos tarptautinio masto šiuolaikinės urbanistikos ir architektūros įžymybės. Pavyzdžiui, generalinį miesto planą sukūrė garsus japonų architektas K. Kurokawa, projektavęs daug sparčiai augančių Kinijos bei Pietryčių Azijos miestų. Kai kuriuos pastatus projektavo garsūs Vakarų architektai, kurie galėjo nežaboti savo fantazijos, kas leido sukurti išskirtinės išraiškos ir formų pastatus.

 

Naujasis sostinės miestovaizdis turėjo transliuoti ne tik „ekonominio šalies atvirumo“ žinią, pačios jo eklektiškos formos turėjo leisti miesto lankytojui užsieniečiui pasijusti „lyg namie“. Tokia manipuliacija, naudojantis architektūrinėmis raiškos priemonėmis kuriant globalų ateities miestą[44], pirmiausia buvo nukreipta į užsienio investuotojus. Tačiau, kita vertus, jai artima gundymo strategija buvo nukreipta į vietinius ir pasireiškė ne tik kazachų skatinimu Astanoje ieškoti sėkmingų darbo ir karjeros perspektyvų, bet ir kita – nacionalinio tapatumo kūrimo prasme.

 

Nors Kazachstano valdžioje, kaip ir daugumoje VA valstybių, įsitvirtino buvusios sovietinės nomenklatūros atstovai su Prezidentu tapusiu pirmuoju KKP CK sekretoriumi N. Nazarbajevu priešakyje, žlugus SSRS jie buvo priversti ieškoti alternatyvų sovietinei ideologijai. 1991–1995 m. laikotarpį analitikai laiko pereinamuoju, kuomet buvo galutinai demontuota sovietinė ideologija ir pradėti kloti naujosios oficialiosios šalies raidos doktrinos pamatai. Iš pradžių jie buvo siejami su euroazijine integracija, iki šiol nuolat pabrėžiama demokratizacija, tačiau ilgainiui vis tvirčiau pereinama prie titulinės tautos nacionalinių ypatumų išsaugojimo bei tęstinumo siekio daugiakultūrės visuomenės sąlygomis[45]. Šis prieštaringas uždavinys reikalavo rasti vienijančią idėją, grįstą tradicijų pritaikymu šalies modernizavimo reikmėms, siekiant adekvatаus atsako į postmodernaus globalizuoto pasaulio keliamus iššūkius. Ir naujoji sostinėAstana turėjo tapti instrumentu šiam tikslui įgyvendinti.

 

1 pav. Baiterek
1 pav. Baiterek

 

Tam buvo pasitelkta naujai kuriamo miestovaizdžio estetika, derinanti tradicinius kazachiškus elementus su pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės architektūros stilistika. Pirmiausia paminėtinas sostinės perkėlimo simbolis – 105 m. aukščio Baitereko bokštas (1 pav.), kuriame įkūnytas mitologinis kazachų gyvybės medis baiterekas su jo viršūnėje padėtu laimės paukščio Samruko kiaušiniu, simbolizuojančiu saulę – turistų mėgstamu miesto apžvalgos rutuliu[46]. Bokšto 97-ajame metre, įamžinant sostinės perkėlimą 1997 m., yra akmuo su Prezidento Nazarbajevo dešinės rankos atspaudu, į kurį įdėjęs ranką lankytojas gali išgirsti nacionalinį Kazachstano himną. Beje, N. Nazarbajevo asmens kultui, plačiai besireiškiančiam žiniasklaidoje ir vizualinėje propagandoje[47], visgi monumentalios formos kol kas naudojamos retai, esama tik keleto jam skirtų paminklų, vienas kurių yra Almatoje, kitas nuo 2010 m. stovi Ankaroje[48]. Režimo oponentai įtaria, kad planuojama dar kartą keisti sostinės pavadinimą – šįkart į Nursultaną...

 

2 pav.  Ak Orda
2 pav. Ak Orda

 

Baltu marmuru dengti Prezidento rūmai Ak Orda (2 pav.) iš tolo primena tradicinės kazachų jurtos kontūrus. Dar daugiau nacionalinių elementų esama didžiausioje pasaulio palapinėje – Chan Šatyr rūmuose (150 m aukščio, atidengti 2008 m. Nazarbajevo 70-mečio jubiliejaus proga, aut. N. Fosteris su partneriais) (3 pav.). Tai prekybos ir pasilinksminimų erdvė, prilygstanti dešimties futbolo stadionų plotui. Praeities ir ateities samplaika pasižymi dauguma naujųjų miesto pastatų. 2006 m. atverti Taikos ir harmonijos rūmai buvo suprojektuoti piramidės formos britų architekto sero Normano Fosterio su partneriais. Juose vyksta įvairūs tarpreliginio dialogo ir kultūrų bendradarbiavimo renginiai, veikia nacionalinis muziejus, biblioteka, tyrimų centrai ir t. t. Koncertų rūmai – futuristinis pastatas, sukurtas italų architekto Manfredo Nicoletti, atidengtas 2009 m., primena gėlės žiedlapius, o jo spalvos kartoja nacionalinės vėliavos spalvas. Postmodernių neįprastų formų ir Menų rūmai Šabyt. Viešbutis „Triumfas“ – aiški aliuzija į stalininius Maskvos dangoraižius ir pan.

 

3 pav.  Khan Shatyr
3 pav. Khan Shatyr

 

Stebėtina, kad Astanoje nedaug viešųjų paminklų, atvirai nešančių nacionalistinę žinią, tačiau tai galima paaiškinti. Po SSRS žlugimo iš miestų erdvių Kazachstane irgi buvo šalinami monumentai sovietiniams veikėjams, plėšinių užkariautojams ir t. t. Dėl daugiatautės šalies padėties režimui buvo sudėtinga suformuoti vieningą istorijos versiją ir atitinkamą atminties politiką, kuri Astanoje tenkintų ir kazachus, ir rusakalbius, ir net užsienio turistus. Galbūt dėl to oficialiai buvo pasirinkta puoselėti pilietinį „kazachstanietišką“, o ne etnolingvistinį – „kazachišką“ – nacionalizmą. Čia pirmiausia paminėtinas Kazach eli monumentas (4 pav.), 91 m. aukščio obeliskas (šalies, paskelbusios nepriklausomybę 1991 m., garbei), kurio viršūnėje tupi auksinis Samruko paukštis, o apačia dekoruota keturiais bareljefais, simbolizuojančiais Prezidento Nazarbajevo ir jo tautos vienybę[49]. Kiti du stambiausi tokio pobūdžio paminklai Astanoje, skleidžią oficialią žinią, įkurdinti miesto pakraščiuose. Tai memorialas politinių represijų aukoms (neįvardijant jų tautybės) – obeliskas pietiniame Išimo upės krante ir paminklas Tėvynės gynėjams rytinėje miesto dalyje – irgi obeliskas ir dvi sienos, viena kurių vaizduoja abstrakčius einančius į mūšį viduramžių kazachų karius, o kita – Antrojo pasaulinio karo dalyvius slavus kareivių uniformomis. Jame aiškiai kartojama sovietinių Didžiojo Tėvynės karo monumentų estetika. Taip norima parodyti stabilią daugiatautę visuomenę, nepatyrusią etninių nesutarimų, kurie plėšo kai kurias kitas posovietines šalis.

 

4 pav. Kazakh Eli
4 pav. Kazakh Eli

 

Tokio pobūdžio manipuliacija pasirodė esanti pakankamai sėkminga, ypač užsieniečių akyse, dėl ko N. Nazarbajevas nekart net lygintas su Singapūro lyderiu Lee Kuan Yew, daugiau ar mažiau sėkmingai susitvarkiusiu su savo šalies daugiakultūriškumu. Šis palyginimas ne tik buvo malonus Prezidentui, bet ir leido nepelnytai gretinti Astaną su klestinčiu ir kosmopolitišku Singapūru[50].

 

Visgi, pradėjus įgyvendinti sostinės perkėlimo projektą, prievarta ir autoritetas buvo naudoti žymiai dažniau. Žinoma, ne fizinė prievarta ginė perkeliamų ministerijų ir įstaigų valdininkus palikti jaukią ir patogią Almatą ir važiuoti į veikiai „labiausiai vėjuota pasaulio sostine“ pramintą Astaną, bet reali galimybė prarasti darbą atsisakius tai padaryti. Biurokratų akimis perkėlimas prilygo deportacijai, kuriai nesugebėta pasipriešinti, nors ne kartą bandyta, bejėgiškai skųstasi spaudoje[51]. Norint įrodyti natūralias kazachų teises į šiaurinių stepių valdymą buvo imtasi ir kitų priemonių. Tam pasitelkta ne tik manipuliacijos įrankiu tapusi istoriografija, bet ir brangiai apmokami regione pravesti archeologiniai kasinėjimai, turėję rasti materialinės kazachų kultūros liekanų ir taip įrodyti šią teisę. Pradėta net teigti, kad „autentiškos“ klajoklių kazachų kultūros centras visuomet buvo būtent šiaurėje, o ne pietuose, kur tūkstantmečiais gyveno sėslios žemdirbių bendruomenės. Kai kurie istorikai ir archeologai pradėjo aktyviai propaguoti mintį, kad kazachai yra skitų klajoklių palikuonys. Apskritai nauja politiškai angažuota istorijos interpretacija ženkliai pasitarnavo pagrindžiant sostinės perkėlimą į šiaurę[52].

 

Taigi, nepaisant oficialiosios „daugiataučio Kazhastano“ politikos linijos, iš tiesų sostinės perkėlimas sudarė palankias sąlygas suformuoti stiprią kazachiškojo nacionalizmo atsvarą potencialiam rusakalbių vienijimuisi, tiek ženkliai demografiškai sustiprinti etninių kazachų skaičių šiaurinių regionų miestuose ir ypač sostinėje[53], tiek ir įtvirtinti simbolinę jų viršenybę valstybės valdyme ir gyvenime. Dabar jau galime teigti, kad šis rizikingas Prezidento Nazarbajevo planas iš tiesų pavyko, o naujosios sostinės projektas, kaip įrankis daugialypiams politinio elito tikslams įgyvendinti, pasiteisino. Eklektiška miesto architektūra – postmodernus įvairių stilių citatų mišinys – nenustoja stebinti savo užmojais ir mastais.

 

Naujoji Roma – Ašchabadas

 

Savo ruožtu Turkmėnistano atvejis ne mažiau parankus analizuojant, kokį vaidmenį konstruojant naująją ideologiją ir tautinį identitetą vaidina valstybė, o tiksliau jos politinis elitas charizmatiškojo autoritarinio lyderio asmenyje, pasitelkęs modernias institucijas ir technologijas – švietimo sistemą ir medijas. Be to, šis atvejis įdomus ir fiksuojant įtampą tarp globalizacinių tendencijų ir siekio išlaikyti šalies izoliaciją; ieškant atminties politikos ypatumų specifinėmis autoritarinio režimo sąlygomis (regioninis tipiškumas ir išskirtinumas); analizuojant autoritarinės urbanistikos specifiką ir jos santykį su atminties politikos raiška. Minėtasis autoritariniam lyderiui tipiškas asmens kultas čia pasireiškė bene kraštutiniausia forma, lygintina nebent su Šiaurės Korėjos valdovų fantazija ir užmojais. Tuo įdomiau, kad vienas iš stipriausių šio kulto įtvirtinimo instrumentų tapo sostinės miestovaizdis. Čia kaip reta pasireiškė personalizuota atminties politika, kurioje buvo suplakti stipriai mitologizuotos asmeninės Prezidento istorijos ir tautos istorijos elementai, tapę oficialiosios ideologijos – bašizmo – pagrindu.

 

Imperinių valstybių atveju galima kalbėti apie iš normatyvinio „centro“ sklindančių vertybių sinchronizaciją. Tokia sinchronizacija, pavyzdžiui, buvo būdinga sovietmečiu[54], kuomet, nepaisant lokalių ypatumų, visoje SSRS teritorijoje buvo skleidžiamas vieningas komunizmo ideologinis naratyvas. Jam įtvirtinti buvo remiamasi tokiomis siužetinėmis linijomis kaip Leninas, Spalio revoliucija, Pergalė prieš fašizmą, vadovaujantis Partijos vaidmuo, socializmo statyba, kova už taiką, tautų draugystė ir t.t. Panašią sinchronizaciją nacionaliniu mastu šiandien galima įžvelgti ir Turkmėnistane. Bašizmo ideologijos vizualinėje raiškoje keistu būdu susipynė tūkstantmetės šalies istorijos išradimas, pagrindžiantis valstybingumą, kuris iš tiesų prasidėjo tik žlugus Sovietų Sąjungai; paminklais ir memorialais įkūnytas „protėvių“ kultas, tarnavęs politinės valdžios legitimacijai ir mitologizuota paties Prezidento biografija, iškelianti jo šeimos istoriją. Tai atsispindėjo naujoje valstybinėje simbolikoje, miestų (pavyzdžiui, antrasis pagal dydį šalies miestas gavo Turkmėnbašy vardą...), mėnesių (sausio mėnuo vėlgi Turkmėnbašy, balandžio – pavadintas Prezidento motinos garbei... ir t.t. (žr. priedą nr. 3)), savaitės dienų (priedas nr. 4) pavadinimuose, kas vertė pečiais trūkčioti užsienio tyrinėtojus, praminusius šalį Absurdistanu[55].

 

Visi minėtieji ideologijos elementai pirmiausia buvo vizualiai įtvirtinti perstatomos sostinės Ašchabado miestovaizdyje ir vėliau atkartoti kituose, mažesniuose miestuose. S. Nijazovo valdymo laikotarpį (faktiškai nuo 1985 m., kai jis tapo Turkmėnistano KP CK pirmuoju sekretoriumi iki mirties 2006 m.) galima laikyti ekstremaliu politiko susidievinimo šiuolaikiniame pasaulyje pavyzdžiu. Prezidentas Saparmuratas Nijazovas, turėjo oficialų Turkmėnbašy (Turkmėnų tėvo), taip pat serdaro (tautos vado) garbės vardą. Vienu metu šalies parlamentas svarstė galimybę suteikti jam šacho titulą ir pačią šalį paskelbti šachatu, tačiau šios minties buvo atsisakyta. S. Nijazovas buvo triskart Turkmėnistano didvyris, nesuskaičiuojamų akademijų, bendrijų ir fondų garbės narys, „Tryliktasis pranašas“, „visų turkmėnų Tėvas“, „kilnusis ir išmintingasis Vadas“, „Dievo dovana savo Tėvynei“ [56].

 

Gamtos išteklių, ypač dujų ir naftos, turtingoje šalyje būta pakankamai finansinių galimybių plėtoti „bašizmo“ ideologiją, išimtinai tarnavusią Prezidento reikmėms. Analitikai pastebi, kad skirtingai nuo kaimynių, kur valdžią pasidalijo stiprūs klanai ir jų „šeimos“ [57], Turkmėnistane įsitvirtino vieno asmens valdžia, kas ir leido pasiekti tokių ekstremalių rezultatų, kuriant ir įkūnijant nacionalinę ideologiją[58]. Kita vertus, tam pasitarnavo ir valdžios sąmoningai palaikomas šalies informacinis ir fizinis izoliavimas nuo aplinkinio pasaulio.

 

Pagrindiniais Turkmenbašy kuriamos ideologijos „stulpais“ [59] tapo:

 

·     nepriklausomybė (pabrėžiama tūkstantmetė istorija, protėvių kultas) (5 pav.);

·     neutralitetas (1995 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, pripažinusią „nuolatinį ir amžiną“ Turkmėnistano neutralitetą, kas oficialiojoje propagandoje buvo išliaupsinta kaip ypatingas Prezidento nuopelnas ir tarptautinio šalies autoriteto įrodymas);

·     Ruhnama (kaip teigiama, paties Prezidento Nijazovo parašyta „Dvasios knyga“, tapusi nacionalinės pseudoreligijos pagrindu[60]);

·     nacionalizmas vs. traibalizmas (pietinės turkmėnų genties – achaltekų elito įsitvirtinimas valdžios viršūnėje, nes abu posovietiniai prezidentai kilę iš šio regiono. Achaltekų ristūnas puikuojasi ir ant nacionalinio Turkmėnistano herbo; savo ruožtu nacionalinė vėliava puošta penkiomis žvaigždėmis ir kilimų ornamentais, simbolizuojančiais penkių etnografinių regionų vienybę, nors iš tiesų šalyje priskaičiuojama apie 60 vietinių gentinių grupių);

·     Aukso amžiaus doktrina, kurioje susipynė tautos pasiekimai ir laimėjimai praeityje ir dabartyje, skelbianti, kad visuotinė šalies gerovė Prezidento pastangomis jau pasiekta.

 

5 pav. Nepriklausomybes paminklas
5 pav. Nepriklausomybės paminklas

 

Šių palyginti paprastų ideologinių elementų vidinio koherentiškumo laipsnis – neįtikėtinas. Ruhnamoje pateikiama šalies istorija „leido atrasti“ seniausius tautos pėdsakus, jos didvyriškus „aukso amžius“ praeityje ir valstybingumo tradicijos „ištakas“. Savo ruožtu tokia istorijos interpretacija natūraliai perauga į dabarties aiškinimą, taip legitimuodama autoritarinę valdžią. Prezidento parašyta knyga (beje, šalia daugelio kitų, išversta ir į lietuvių kalbą) laikyta „naujuoju Koranu“ ir tuo pačiu moksliniu veikalu, kuris tapo pagrindu nacionalinei pseudoreligijai įtvirtinti ir politiniam kultui pagrįsti (6 pav.). Prezidentas joje prisistatė kaip teisėtas ir dėsningas visų ankstesniųjų turkmėnų politikų, valstybininkų ir kultūrininkų („protėvių“) įpėdinis ir idėjinis pasekėjas. Knygą privalėjo studijuoti nuo darželinuko iki profesoriaus, tik išlaikius egzaminus iš jos buvo įmanoma gauti darbą ar kilti karjeros laiptais... Citatomis iš knygos net buvo dekoruoti Nijazovo įsakymu pastatytos didžiausios Vidurio Azijoje mečetės jo gimtajame Kipčako kaime minaretai (7 pav.). Beje, tokia šventvagystė smarkiai papiktino islamo šalių dvasinius lyderius, atmetusius kvietimą atvykti į mečetės pašventinimo iškilmes...

 

6 pav. Paminklas Ruhnamai
6 pav. Paminklas Ruhnamai

 

Visuomenės slopinimo ir apolitiškumo skatinimo priemone tapo ir oficialiai paskelbto „Aukso amžiaus“ (turkm. altyn asyr) ideologema, pagrindžianti begalinės „Vado“ ir „Tėvo“ išminties jau dabar duodamus vaisius – visuotinį gerbūvį. Pažymėtina, kad „Turkmėnų tėvas“ rūpinosi savo „vaikais“ labai konkrečiai – kiekviena lojali turkmėnų šeima reguliariai ir nemokamai gaudavo pakankamą pragyvenimo minimumui penkių būtinų dalykų kiekį – benzino, dujų, vandens, miltų ir druskos. Už ypatingus nuopelnus Prezidentui būdavo dalinamos ir rimtesnės gėrybės – butai, automobiliai, pareigybės ir t.t.

 

7 pav. Mečetė Kipchako kaime
7 pav. Mečetė Kipchako kaime

 

Turkmėnistano sostinės rekonstrukcija buvo pradėta gavus nepriklausomybę 1991 m., numatoma baigti iki 2030 m. Sprendžiant iš jau realizuotų didingų urbanistinių sumanymų (platūs prospektai, vyriausybinių pastatų gausa, (beje, Prezidento rūmai nepalyginamai didingesni ir didesni už Parlamento...), gyvenamųjų kvartalų grožis, viešieji parkai ir fontanai) ir aukštos kokybės klasikinės ir šiuolaikinės, rytietiškos ir vakarietiškos architektūros, baltu marmuru spindintis Ašchabadas savitu būdu įkūnija Naujosios Romos mitą (8 pav.). Kiek žinoma, kuriant miestą, kaip ir Astanos atveju, buvo pasitelkti užsienio urbanistai, architektai ir statybininkai iš Italijos, Prancūzijos ir Turkijos.

 

ū pav. Ašhchabado vaizdas
8 pav. Ašhchabado vaizdas

 

Kalbant apie miestovaizdyje įrašytą oficialiąją atminties politiką, reikia pastebėti, kad jai būdingas egiptietiškasis, orientuotas į amžinybę, pobūdis. Miesto erdvėje kuriami ir perduodami ideologiniai pranešimai (messages) šiuo atveju visiškai paprasti, lengvai perskaitomi, vienaprasmiai, tuo tarpu alternatyvūs pranešimai yra pasmerkiami ištrinti ar sunaikinti. Šių oficialiųjų pranešimų tikslas yra tiek savęs įtvirtinimas (autoritarinio lyderio asmens kultas), tiek ir tam tikro grupinio tapatumo tipo sukūrimas, pavirstantis pačios tautos (auto)kultu, jos kūrybinių, kultūrinių ir ekonominių pasiekimų bei istorinių pergalių apoteoze (Turkmėnistanas – turkmėnams).

 

9 pav. Mauzoliejus
9 pav. Mauzoliejus

 

Ašchabadas buvo įkurtas 1881 m. kaip besiplečiančios Rusijos imperijos pasienio karinis įtvirtinimas Poltorackas. 1901 m. surašymo duomenimis, turkmėnai jame net negyveno, tačiau šie neparankūs faktai dabartinių ideologų nutylimi. 1948 m. patyrė itin stiprų žemės drebėjimą, nusinešusį tūkstančius gyvybių. Tragedijos metu žuvo ir būsimojo Prezidento Nijazovo šeima – motina ir du mažamečiai broliukai. Ši siužetinė linija valstybinėje atminties politikoje tapo viena pagrindinių, susiejančių politinio lyderio asmeninę tragediją su tautos tragedija. Matyt, todėl jai atminti skirtas vienas iš memorialų, įkurtas prie jau minėtos kol kas didžiausios[61] VA šalyse mečetės ir Nijazovų šeimos mauzoliejaus Kipčako kaime maždaug 20 km nuo Ašchabado (9, 10 pav.) (deja, memorialas neprieinamas, nors nuolat saugomą garbės sargybos mečetę ir mauzoliejų lankyti leidžiama).

 

10 pav. Mauzoliejaus viduje. S. Nijazovo kapas
10 pav. Mauzoliejaus viduje. S. Nijazovo kapas

 

Kitas memorialas 1948 m. tragedijos aukoms įkurtas pačiame sostinės centre (11 pav.). Centrinė jo figūra – jautis, purtantis ant ragų pamautą žemės rutulį, ant kurio sėdi moteris, iškėlusi auksinį berniuką (pagal legendą Prezidento motina paskutinę akimirką išstūmė jį iš griūvančio namo, o pati su kitais sūnumis žuvo). Monumento, kuriame įkurtas muziejus, papėdėje dega amžinoji ugnis. Šalia iki 2010 m. rudens stovėjo viena iš miesto vertikalių – Neutraliteto arka, liaudies vadinama „trikoju“, kurio viršūnėje per parą apsisukdavo visuomet į saulę atsisukusio Prezidento auksinė statula. Arka vėliau buvo perkelta į užmiestį (12 pav.).

 

11 pav. Žemės drebėjimo memorialas
11 pav. Žemės drebėjimo memorialas

 

12 pav. Neutraliteto arka
12 pav. Neutraliteto arka

 

Mieste daugybė kitų paauksuotų Prezidento statulų ir biustų (13 pav.), pastatytų tiek prie didingų balto marmuro valstybinių pastatų, tiek ir jų interjeruose. Viena įspūdingiausių stovi Nepriklausomybės paminklo papėdėje. Savo paminklą turi net Ruhanama, jis, beje, net interaktyvus – monumentalūs knygos „puslapiai“ gali būti vartomi, o tekstas lengvai perskaitomas net nakties tamsoje. Monumentų daromą įspūdį sustiprina fontanai ir spalvotas apšvietimas naktį.

 

13 pav. Vienas iš auksinių Nijazovo biustų mieste
13 pav. Vienas iš auksinių Nijazovo biustų mieste

 

Turkmėnbašy motina Gorbonsultan Edže buvo tapusi turkmėnų moters idealu. Jai skirti ne tik paminklai, bet ir jos vardo Turkmėnų kilimų muziejus, mėnesio diena, duonos rūšis ir t. t. Įdomu, kad, nors Ruhnamoje išreiškiamas neigiamas požiūris į sovietinę epochą (daugiausia dėl gamtinių išteklių nusavinimo ir tautos nuniekinimo), vėlyvuoju sovietmečiu įrengtas Didžiojo Tėvynės karo memorialas išliko. Tam neabejotinai įtakos turėjo kita Prezidento šeimos kulto siužetinė linija – jo žuvusio kare tėvo atminimas, kuriam, beje, kaip ir dešimtmečiui ir šešiamečiui broliukams, pastatyti didingi paminklai fontanų apsuptyje (14 pav.).

 

14 pav. Paminklas Prezidento tėvui
14 pav. Paminklas Prezidento tėvui

 

Galima pastebėti, kad S. Nijazovo ir jo šeimos kultas buvo į nelaisvę paėmęs visą viešąją erdvę ir pavertęs ją mitologizuotos asmeninės biografijos raiškos erdve. Prezidento valia sukurtame ideologiniame kraštovaizdyje dominavo tokios artimos sovietinėms „tvirtos“ atminties reprezentacijos kaip monumentai ir memorialai. Šis Ašchabado vaizdas praktiškai lieka nepakitęs iki šiol, net ir atėjus į valdžią naujajam Prezidentui, išskyrus perkėlimo į kitą vietą sumetimais iš centro nukeltą Neutraliteto arką.

 

Analitikai diskutuoja, ar valstybinės politikos pokyčius po S. Nijazovo mirties galima laikyti savotišku „atšilimu“, ar veikiau reikėtų kalbėti tik apie nereikšmingas jo sukurto politinio stiliaus transformacijas[62]? Iš esmės naujojo Prezidento G. Berdimuchamedovo nuo 2007 m. pradėtos reformos vertinamos atsargiai, tačiau atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos, kad ir nežymios šalies liberalizacijos požymius, ypač atsisakant pačių odioziškiausių asmens kulto apraiškų.

 

15 pav. Naujasis TV bokštas
15 pav. Naujasis TV bokštas

 

Kokie tie pokyčiai? Šalinami arba nustumiami užmarštin absurdiškiausi S. Nijazovo ideologijos elementai – jo vardas išbrauktas iš priesaikos Turkmėnistanui ir nacionalinio himno; grąžinami tradiciniai mėnesių ir dienų pavadinimai ir t. t. Turkmėnbašy ir jo šeimos narių atvaizdai (bet ne paminklai, išskyrus Neutraliteto arkos perkėlimą) šalinimi iš viešųjų erdvių. Pastebima ir „deruhnamizacija“ – knyga vis labiau išstumiama iš visuomenės gyvenimo. Ar tai reiškia, kad griaunamas Turkmėnbašy asmens kultas? Vargu, nes pirmasis Turkmėnistano Prezidentas ir toliau lieka kertine simboline valstybės figūra, moraliniu autoritetu, „Tėvu-kūrėju“, „pirmuoju Prezidentu“, „šiuolaikinio Turkmėnistano įkūrėju“, pasitelkiamas pagrįsti dabartinio valdovo simbolinės įpėdinystės teisėtumą. Ką byloja, pavyzdžiui, naujosios ideologijos elementai – „Aukso amžiaus“ doktriną keičia „Didžiojo atgimimo epocha“, nauja ideologinė sistema, kurios tikslas – atsargiai atsisakyti ankstesnės dogmų, kas atsispindi ir naujoje 2008 m. priimtoje Konstitucijoje. Pabrėžiamas Prezidento-reformatoriaus vaidmuo, jo pradėtos sveikatos ir švietimo reformos. Šalis pamažu atsiveria pasauliui, nežymiai plečiasi internetas, įsileistas į šalį tik 2007 m., tačiau klausimas, ar tai nėra tik laisvėjimo imitacija (pavyzdžiui, tarptautinės konferencijos, kaip viešųjų ryšių instrumentas šalies įvaizdžiui viduje ir užsienyje gerinti per kontroliuojamą jo dalyvių elgesį), lieka atviras. Mūsų nuomone, „atlydžio“ ar realių reformų lūkesčiai visgi pernelyg optimistiški. Naujasis Prezidentas ir jo aplinka ilgai nedelsdamas ėmėsi skleisti ir plėtoti savo asmens kultą, tad, nors ir įtvirtinamas kiek „minkštesnėmis“ nei ankstesnės formomis, autoritarinis valdymo pobūdis šalyje lieka gyvuoti toliau (15, 16 pav.). Nors naujasis „tautos vadas“ prisistato kaip šiuolaikiškai mąstantis reformatorius, kalbintų turkmėnų nuomone, korupcijos lygis šalyje tik išaugo, nes S. Nijazovas tiesiog neturėjo giminių, su kuriais privalėtų dalytis...

 

16 pav. Neseniai pastatyti URM rūmai
16 pav. Neseniai pastatyti URM rūmai

 

Aplankius Ašchabadą 2010, 2011 ir 2012 m. į akis itin krito keistas kontrastas tarp kvapą gniaužiančios miesto didybės bei grožio ir tuščių gatvių, kuriose retai kada pamatysi praeivį (17 pav.). Šalies, kurioje, oficialiais duomenimis, gyvena 5 mln. žmonių, sostinėje iš tiesų jų turėtų būti ryškiai mažiau nei skelbiamieji 900 tūkstančių[63]. Ar tai reiškia, kad miestas, kaip paminklas begalinei „Tautos tėvo“ išminčiai, dominuoja miesto, kuriame tiesiog būtų patogu ir jauku gyventi, atžvilgiu?

 

17 pav. Prezidentūra ir nepriklausomybės 20-mečio paminklas
17 pav. Prezidentūra ir nepriklausomybės 20-mečio paminklas

 

Tyrimo išvados

 

Trumpai apžvelgėme dviejų VA šalių sostinių perkėlimo bei radikalaus perstatymo atvejus, kuriuos išties galima laikyti išskirtiniais. Tačiau, akivaizdu, kad posovietinio Kazachstano ir Turkmėnistano raidoje atsispindi ir ankstesnių totalitarinių bei autoritarinių režimų (SSRS, Turkijos) paternalistinis palikimas bei stilistinė raiška.

 

Miestas, o ypač šalies sostinė, dažnai naudojama ne tik kaip šalies „vizitinė kortelė“, trimatė jos kultūrinių ir ekonominių pasiekimų iliustracija, bet ir kaip vizualinis istorijos vadovėlis. Kaip atskleidė tyrimas, esminis ideologinės manipuliacijos viešąja miesto erdve tikslas buvo ir yra ne tik politinės valdžios legitimacija, bet ir tam tikro kolektyvinio tapatumo tipo sukūrimas bei išlaikymas. Tačiau jeigu autoritarinei, kaip ir totalitarinei, valdžiai mieste rūpi sukurti ideologiškai vieningą ir stilistiškai vientisą pasakojimą, tai, kaip aiškėja iš mūsų „miesto, kaip ideologinio teksto“, tyrimų, deja, jai iki galo nepavyksta to padaryti dėl daugelio priežasčių. Bene svarbiausia jų galima būtų įvardyti valdovo mirtingumą ir po jo sekantį politinio įpėdinio kulto įtvirtinimą, išstumiant ankstesnįjį (tai dar nuo senovės egiptiečių laikų žinomas damnatio memorie), rečiau – paties politinio režimo kaitą.

 

Miesto likimą lemia ir pragmatiniai motyvai – ne visuomet apsimoka radikaliai griauti, keisti bei pertvarkyti ištisus urbanistinius darinius vien dėl to, kad politiniam elitui norisi realizuoti vienokį ar kitokį architektūrinį projektą. Todėl dažnai pasitenkinama esminių ideologinių erdvių – „simbolių mazgų“ – suformavimu. Taigi viešosios erdvės prasminės homogenizacijos strategijai koją kiša ne tik likusios ankstesnių laikų urbanistinės struktūros, kuriose užkoduoti pranešimai gali net kelti prasminį disonansą su esamais (stiklu tviskantys dangoraižiai šalia molinių trobelių), bet ir menkai kontroliuojama žiūrovo reakcija ir jo susidaryta miestovaizdžio interpretacija.

 

Kokią poziciją tikrosios miesto istorijos ir urbanistinio paveldo atžvilgiu užima įvairios ideologinės sistemos ir politiniai režimai? Atrodo, kad jo išsaugojimui palankiausia demokratinių šalių nacionalistinė ideologija, jeigu tik ji nesiima trinti ar klastoti „svetimųjų“ paliktų materialiųjų pėdsakų. Tuo tarpu, kaip rodo tyrimai, totalitariniams ir autoritariniams režimams autentiška praeitis ir jos reliktai mažai rūpi. Santykis su savitai interpretuojama praeitimi ten pasireiškia nebent istorinių stilių imitacija (klasikinių ir nacionalinių stilių ir formų eklektišku citavimu) arba gyvenimo būdo pseudoarchaizacija (turkmėnų moterys visur privalo nešioti nacionalinį kostiumą).

 

Remiantis anksčiau atliktais tyrimais, galima išskirti keletą pastebėtų paradoksų. Miestas, kaip nacionalinis pasakojimas, užuot kvietęs piliečius vienytis, iš tiesų slopina arba užtušuoja tautinę ir kultūrinę įvairovę... Totalitarinis miestas, skirtas patvirtinti ideologinės doktrinos pagrįstumą ir patikimumą, tik atskleidžia valdžios siekio įkūnyti utopinį idealą iliuzoriškumą... Tuo tarpu autoritarinė architektūra, kaip simbolinis vado asmens kulto įkūnijimas, numatyta amžinybei ir didybei, po jo mirties rizikuoja būti atmesta ar perdirbta...

 

Kalbant apie konkretaus miesto, kaip ideologinio teksto, žanrą, galima pastebėti, kad totalitariniam stiliui būdingas optimistinis patosas; nacionalistinis pasakojimas miestą vaizduoja kaip tik „saviems“, „pašvęstiesiems“ skirtą ir suprantamą epą, neoliberalusis megapolis veikiau primins rašytojo postmodernisto mėgstamą citatų ir nuorodų žaismę arba reklaminį pranešimą. Tuo tarpu autoritariniam, kuriame nūnai galime išvysti visų minėtųjų ideologijų priemaišas, bent jau Ašchabado atveju, būdinga valstybės vadovo biografija.

 

Apžvelgus VA valstybių posovietinius ypatumus, galima pastebėti, kad jose autoritarizmo sąlygomis atminties politika įgauna vertikalės (iš viršaus į apačią) bruožų, alternatyvių atminties kultūrų raiška itin ribota arba net neįmanoma. Kemalistinis (provakarietiškos modernizacijos) tapatumo konstravimo modelis yra tik fasadas, už kurio slepiasi rytietiškoji orientacija. Turmėnistano atvejis iškalbingai tai patvirtina. Valdant Prezidentui S. Nijazovui (1985–2006) dominavo „kietosios“ atminties reprezentacijos. Galima teigti, kad jo atminties politikos pobūdis buvo labiau sovietinis. Tik tokio kraštutinio asmens kulto sąlygomis buvo įmanoma asmeninę biografiją paversti viešosios atminties politikos raiška.

 

Unikalu tai, kad radikaliai rekonstruojamos sostinės Ašchabado viešojoje erdvėje buvo įkūnyta skausminga Prezidento patirtis – jo per Antrąjį pasaulinį karą žuvusio tėvo ir per 1948 m. žemės drebėjimą žuvusios motinos ir brolių atminimas. Jiems pastatytas mauzoliejus, daugybė paminklų, memorialų, fontanų, jau nekalbant apie paties Prezidento kultą – gausybę jo paauksuotų statulų ir biustų. Psichoterapeutai tartų, kad anksti tapęs našlaičiu Prezidentas savo tautos meile bandė kompensuoti tėvų meilės trūkumą... Tuo tarpu Prezidento G. Berdimuchamedovo (nuo 2007 m.) valdymo laikotarpiu pereinama prie “minkštųjų” atminties reprezentacijų (muziejų ekspozicijų, fotografinių šalies vadovo atvaizdų). Tačiau į klausimą, ar Turkmėnistane jau įvyko politinis atšilimas, lieka neatsakyta...

 

Brangūs sostinės perkėlimo bei totalios rekonstrukcijos projektai įmanomi tik jungiant į visumą valstybinį kapitalizmą ir stiprų autoritarinį režimą. Kai nėra realios demokratizacijos arba jos nepaisoma, jais siekiama šalies gyventojams, lankytojams ir ypač užsienio investuotojams sudaryti įspūdį apie sparčią socioekonominę šalies pažangą, kurios įrankiu ir tampa šiuolaikine tarptautine architektūra dekoruotos sotinės. Tačiau prabanga tviskantys klajokių miestai – Astana ir Ašchabadas – yra lyg postmodernieji „Potiomkino kaimai“, dengiantys tikrąją šių valstybių padėtį, forsuotos modernizacijos priemonėmis bandant iš archaikos peršokti tiesiai į globalųjį XXI amžių. Tam ilgaamžiai ir kone absoliučią valdžią įgavę šalių lyderiai pasitelkia tiek prievartos ir autoriteto, tiek ir manipuliacijos bei gundymo strategijas, kurios, žvelgiant į Kazachstano ir Turkmėnistano sostines, atrodo, pasiteisino. Klausimas, kokia kaina tai buvo pasiekta ir kokias sociokultūrines pasekmes atneš ateityje.

 

 

Summary

 

Rasa Čepaitienė

Authoritarianism and Urban Development: States of Central Asia

 

On the basis of the theories of semiotics, sociology of architecture, communication and collective memory the author goes deeper into the concept of the city as ideological text. For the analyses she chose reconstruction of public space executed by authoritarian regimes pursuing at goals of home and foreign policy. Questions are raised why and how authoritarians change the form of their cities (especially capitals), how it influences inhabitants of these states. Mostly the author speaks about five post-soviet states of Central Asia. Exceptional attention to this region is not accidental. Special ideological manipulations with cityscapes are very clear here. Kazakhstan and Turkmenistan can be distinguished for that. Political leaders interfere in the development of public space of the city.

 

 

Priedas nr. 1 Vidurinės Azijos šalių žemėlapis

 

Šaltinis: http://www.indiana.edu/~afghan/images/Central%20Asia%20maps/central_asia2.jpg

 

 

Priedas nr. 2. Sovietinė ir posovietinė Vidurio Azijos šalių valstybinė simbolika

 

Kazachstano herbas

 

 

Kirgizstano herbas

 

 

Turkmėnistano herbas

 

 

Tadžikistano herbas

 

 

Uzbekistano herbas

 

 

Kazachstano vėliava

 

 

Kirgizstano vėliava

 

 

Tadžikistano vėliava

 

 

Irano vėliava (nuo 1981 m.)

 

Turkmėnistano vėliava

 

 

Uzbekistano vėliava

 

 

 

Priedas 3. Valstybinės Turkmėnistano šventės valdant S. Nijazovui

 

Sausio 1 d. – Naujieji metai

Sausio 12 d. – Atminimo diena

Vasario 19 d. – Valstybinės vėliavos šventė

Pirmasis balandžio sekmadienis – šventė „Vandens lašas – aukso grūdas“

Paskutinis balandžio sekmadienis – turkmėnų raitelių šventė

Gegužės 8 d. – turkmėnų Antrojo pasaulinio karo didvyrių atminimo diena

Gegužės 9 d. – Pergalės diena

Gegužės 18 d. – Atgimimo, vienybės ir Magtymguly poezijos diena

Pakutinis gegužės sekmadienis – Turkmėnijos kilimo šventė

Trečiasis liepos sekmadienis – Gala bairam šventė

Antrasis rugpjūčio sekmadienis – Turkmėnijos meliono šventė

Antrasis rugsėjo šeštadienis – naftininkų ir dujininkų diena

Antrasis rugsėjo sekmadienis – Turkmėnbašy diena

Spalio 6 d. – Atminimo diena, nacionalinė gedulo diena

Spalio 27–28 d. – Turkmėnistano Nepriklausomybės šventė

Pirmasis lapkričio šeštadienis – Sveikatingumo diena

Paskutinis lapkričio sekmadienis – Derliaus šventė, geros kaimynystės šventė

Gruodžio 12 d. – Neutraliteto diena, studentų šventė

Kurban bairam, Oraza bairam – dienos, skiriamos Turkmėnijos vyriausybės

 

Priedas nr. 4. S. Nijazovo įvesti mėnesių pavadinimai:

 

Sausis – Türkmenbaşy (turkmėnų tėvas)

Vasaris – Baýdak (vėliavos mėnuo)

Kovas – Novruz (pavasario šventė)

Balandis – Gurbansoltan (Gurbansoltan Eje, Nijazovo motinos garbei)

Gegužė – Magtymguly (turkmėnų poeto garbei)

Birželis – Oguz (nacionalinis herojus)

Liepa – Gorkut (turkmėnų epo herojus)

Rugpjūtis – Alp Arslan (nacionalinis herojus)

Rugsėjis – Ruchnama

Spalis – Garaşsyzlyk (Nepriklausomybė) 

Lapkritis – Sanjar (nacionalinis herojus)

Gruodis – Bitaraplyk (Neutralitetas)



[1] Umberto Eco. Function and Sign: Semiotics of Architecture. The City and the Sign: an Introduction to Urban Semiotics (ed. by M. Gottdiener and A. F. Lagopoulos). New York: Columbia University Press, 1986, p. 99–112.

[2] Roland Barthes. Semiology and Urban. The City and the Sign: an Introduction to Urban Semiotics (ed. by M. Gottdiener and A. F. Lagopoulos). New York: Columbia University Press, 1986, p. 87–98.

[3] S. Daniel. Fields of Vision: Landscape Imagery and National Identity in England and the United States. Princeton University Press, 1993.

[4] Умберто Эко. Отсутствующая структура. Введение в семиологию. Спб., Симпозиум, 2006, с. 276.

[5] T. J. Barnes, J.S. Duncan. Writing Worlds: Discourse, Text and Metaphor in the Representation of Landscape. London: Routledge, 1992, p. 11–12.

[6] Politinės minties enciklopedija. Vilnius: Mintis, 2005, p. 223.

[7] Žr. Rasa Čepaitienė. Daugiakultūris miestų paveldas: interpretacijos problemos ir perspektyvos, Lietuvos istorijos studijos, 2008, nr. 21, p. 86–101; Rasa Čepaitienė. Interpretuojant daugiakultūrį Vilnių: kontekstai, problemos ir galimybės. Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas. Vilnius: VU, 2009, p. 49–78; Rasa Čepaitienė. Praeities suprekinimas urbanistinėse erdvėse. Urbanistika ir architektūra, 2011, nr. 35, 147–158; Rasa Čepaitienė. „Tarybinės sostinės“ konstravimas J. Stalino epochoje: Vilniaus ir Minsko atvejai. Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje. Vilnius: LII, 2011, p. 171–224.

[8] G. J. Ashworth, H. Voogd. Selling the City: marketing approaches in public sector urban planning. London: Belhaven, 1990.

[9] Posovietinių šalių nacionalizmo apraiškų tipologiją pateikia politologas V. Tismaneanu. Plačiau žr. Vladimir Tismaneanu Išsivadavimo fantazijos : pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas. Vilnius: Mintis, 2003.

[10] Plačiau žr. P.S. Ландшафты: оптики городских исследований. Сборник научных трудов (отв. ред. Н. Милерюс, Б. Коуп). Вильнюс: ЕГУ, 2008.

[11] 2005 m. duomenimis, VA šalyse internetu naudojosi: 9 proc. Kazachstane, 3 proc. Kirgizstane, 4 proc. Tadžikistane, 3 proc. Uzbekistane, 1 proc. Turkmėnistane. Žr. Mark Skogen, Internet Development in Central Asia and Its Role as an Information Resource http://www.osce.org/fom/15678 (žr. 2011 04 05). 2011 m. duomenimis šis procentas nežymiai išaugo (Kazachstane iš 34–100 gyventojų naudoja internetą, Turkmėnistane – 2 iš 100, Uzbekistane – 20 iš 100, kitų šalių duomenų nėra), tačiau analitikai atkreipia dėmesį į itin išplitusią prieigos prie objektyvios valdžios nekontroliuojamos ir nedozuojamos informacijos ir cenzūros problemą. Žr. Central Asia: Censorship and Control of the Internet and Other New Media November 2011 http://www.chrono-tm.org/en/wp-content/uploads/ENG-internet-briefing-paper-Nov-2011.pdf (žr. 2011 12 17).

[12] Karl August Wittfogel. The Hydraulic Civilizations. Chicago, 1956.

[13] Karl August Wittfogel. Oriental Despotism; a Comparative Study of Total Power. Yale University Press, 1957.

[14] Kongdan Oh, Ralph C. Hassig. North Korea through the looking glass. Washington, Brookings Institution Press, 2000.

[15] Father of the Nation http://en.wikipedia.org/wiki/Father_of_the_Nation (žr. 2011 11 17).

[16] Mother of the Nation http://www.nationmaster.com/graph/gov_mot_of_the_nat_nam-government-mother-nation-name (žr. 2011 12 04).

[17] Palyginimui žr. Reinhard Krumm. Central Asia. The Struggle for Power, Energy and Human Rights. Friedrich-Ebert-Stiftung, Bonn/Berlin, 2007. http://library.fes.de/pdf-files/iez/04329.pdf (žr. 2012 01 20).

[18] Plačiau apie tai žr. Catherine Poujol. How can we use the concept of transition in Central Asian post-soviet history? An attempt to set a New Approach. Cimera conference proceedings 6. The Illusions of Transition: which perspectives for Central Asia and the Caucasus? Graduate Institute of International Studies (IUHEI), Geneva, Switzerland, 17 March 2004. http://www.cimera.org/sources/7_19.pdf (žr. 2012 01 14).

[19] Reinhard Krumm. Central Asia. The Struggle for Power, Energy and Human Rights..., p. 3.

[20] Vidurio Azijos tautos turi ilgą ir komplikuotą istoriją. Plačiau žr. Christopher I. Beckwith. Empires of the Silk Road. A History of the Central Eurasia from the Bronze Age to the Present, Princeton University Press, 2009.

[21] Andrew Phillips, Paul James. National Identity between Tradition and Reflexive Modernisation: The Contradictions of Central Asia. National Identities, 2001, Vol. 3, No. 1, p. 23–35.

[22] Apie tai, pavyzdžiui, rašo tautinio tapatumo kūrimą sovietiniame Tadžikistane tyrinėjęs Paul Bergne. Žr. Paul Bergne. The Birth of Tajikistan. National Identity and the Origins of the Republic. London: I.B. Tauris, 2007, p. 140.

[23] A State of Nations. Empire and Nation-Making in the Age of Lenin and Stalin (ed. by R.G. Suny and T. Martin). Oxford University Press, 2001.

[24] А.Т. Забирова. Формирование, легитимация и воспроизводство идентичности в постсоветском Казахстане. Социологические исследования, 2003, № 12. http://ecsocman.hse.ru/data/073/834/1231/017.ZABIROVA.pdf

[25] Plačiau žr. Marc Dickens. Soviet language policy in Central Asia, 1988. http://www.oxuscom.com/lang-policy.htm#policy (žr. 2011 12 05).

[26] Įdomu palyginti, kada VA šalys paskelbė nepriklausomybę. Tadžikistanas – 1991 m. rugsėjo 9 d., Turkmėnistanas – spalio 27 d., Kazachstanas – gruodžio 16 d., Uzbekistanas ir Kirgizstanas – gruodžio 25 d., (pastarosios trys – jau po oficialaus SSRS iširimo paskelbimo Belovežo susitarimo metu tarp Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderių 1991 m. gruodžio 8 d.)

[27] VA regioną tyrinėjantis čekų politologas Slavomiras Horakas skiria keletą posovietinių autoritarinių elitų kilmės iš genčių ir klanų tipų, kurie gali tarpusavyje persidengti: šeimyninį (Kazachatanas, Uzbekistanas, Kirgizstanas), regioninį (Turkmėnistanas, Tadžikistanas po pilietinio karo, kuriame nugalėjo ir įsitvirtino vienas iš klanų, Uzbekistanas), partinį (dėl Vakarams demonstruojamos pseudodemokratijos partijos VA šalyse tėra efemerinės, ištirpstančios realiose valdžios struktūrose, arba nykštukinės) ir ekonominį-socialinį (paramafijinės struktūros, korupcijos ryšiais susisaisčiusios su valdančiaisiais). Žr. Славомир Горак, Трансформация идентичности среднеазиятских элит. Традиция и современность. Дискурс Пи. Научно-практический альманах, Выпуск 5, Екатеринбург, 2005, s. 27-29. http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:oNV-b3_YWiEJ:www.slavomirhorak.net/news/transformatsija-idjentichnosti-srjednjeazijatskikh-elit-traditsija-i-sovrjemjennost-/+%D0%93%D0%BE%D1%80%D0%B0%D0%BA,+%D0%A2%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%81%D1%84%D0%BE%D1%80%D0%BC%D0%B0%D1%86%D0%B8%D1%8F+%D0%B8%D0%B4%D0%B5%D0%BD%D1%82%D0%B8%D1%87%D0%BD%D0%BE%D1%81%D1%82%D0%B8&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt (žr. 2011 10 06).

[28] Esame kiekybiškai analizavę sąjunginių respublikų aukščiausio politinio elito (pirmųjų respublikų KP CK sekretorių) likimus posovietiniu laikotarpiu. Vidurio Azijos regionas šiuo atžvilgiu itin išsiskiria iš bendros situacijos: iš penkių valstybių keturiose „pirmieji“ sugebėjo tapti nepriklausomų valstybių prezidentais, trys iš jų (Kazachstano, Turkmėnistano ir Uzbekistano), tikėtina, įsitvirtino iki gyvos galvos.

[29] Maria Raquel Freire. Russian policy in Central Asia: supporting, balancing, coercing or imposing? Asian Perspective, 2009, Vol. 33, No. 2, p. 125–149.

[30] Артем Космарский. Ташкент: от исламского к (пост)социалистическому и (пост)колониальному городу. P.S. ландшафты: оптики городских исследований (под ред. Н. Милерюса и Б. Коупа). Вилньюс: ЕГУ, 2008, c. 194–227.

[31] Kemalist ideology. http://en.wikipedia.org/wiki/Kemalist_ideology (žr. 2011 09 17).

[32] Plačiau apie islamo problemas posovietiniame VA regione Uzbekistano pavyzdžiu rašo antropologas Johan Rasanayagam. Žr. Johan Rasanayagam. Islam in Post-Soviet Uzbekistan. The Morality of Experience. Cambridge University Press, 2011.

[33] Edward C. Chow and Leigh E. Hendrix. Central Asia’s Pipelines: Field of Dreams and Reality. NBR Special report, September 2010. http://csis.org/files/publication/1009_EChow_LHendrix_CentralAsia.pdf (žr. 2011 11 15).

[34] Plačiau žr. Ahmet T. Kuru. Between the State and Cultural Zones: Nation Building in Turkmenistan. Central Asian Survey, 2002, no. 21, p. 71–90.

[35] John Allen. Lost Geographies of Power. Oxford: Blackwell, 2003.

[36] Ten pat, p. 103, 139, 149 ir 170.

[37] Istorijoje būta ne vieno sostinės perkėlimo į kitą miestą atvejo dėl įvairių išorės ir vidaus priežasčių. Nemažai jų tenka XX amžiui. Tokio likimo neišvengė ir Lietuva, tarpukariu priversta laikinaja sostine paskelbti Kauną, o Vilnių susigrąžinusi 1939 m. sovietų dėka.

[38] Iš pradžių pavadintas Zailijsku, vėliau, 1885 m., – Vernyj, 1921 m. miestas gavo dabartinį Almatos (Obuolių tėvo) vardą.

[39] Plačiau žr. A State of Nations. Empire and Nation-Making in the Age of Lenin and Stalin (ed. by R.G. Suny and T. Martin). Oxford University Press, 2001.

[40] Plačiau žr. Ronald G. Suny. The Revenge of the Past. Nationalism, Revolution and the Collapse of the Soviet Union. Stanford University Press, 1993, p. 100–103.

[41] Akmola įkurta 1830 m. kaip tvirtovė, nuo 1832 iki 1961 m. žinoma kaip Akmolinskas, vėliau – Celinogradas, taip pavadintas „plėšinių užkariautojų“ (rus. целина) garbei. Tautinio atgimimo metu miestui buvo sugrąžintas senasis pavadinimas, о 1998 m. naujoji sostinė gavo Astanos (kaz. sostinė) vardą, nes Akmola reiškia „baltąjį kapą“ ir nebuvo tinkamas naujojo politinio centro įvardijimas.

[42] Pavyzdžiui, Brazilijos sostinė iš Rio de Žaneiro į naujai pastatytą miestą Braziliją buvo perkelta 1960 m. irgi siekiant subalansuoti valstybės sociopolitinius pajėgumus, taip atsveriant per didelę pakrančių ekonominę reikšmę.

[43] Plačiau apie tai rašo amerikiečių politinis geografas Shoninas Anackeris. Žr. Shonin Anacker. Geographies of Power in Nazarbayev’s Astana. Eurasian Geography and Economics, 2004, No. 7, p. 515–533.

[44] Filosofinę Astanos viziją pateikia kazachų miestų tyrinėtoja Kulšat Medejova. Žr. Кульшат Медеуова. Отражение города. P.S. ландшафты: оптики городских исследований (под ред. Н. Милерюса и Б. Коупа). Вилньюс: ЕГУ, 2008, c. 170–192.

[45] Антон Морозов, Алишер Тастенов. Особенности формирования государственной идеологии Республики Казахстан. Analytic, 2006, № 6. http://analitika.org/kazakhstan/kz-politics/1013-20070109225853533.htmlr. 2011 05 16).

[46] Байтерек (монумент) http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B0%D0%B9%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B5%D0%BA_%28%D0%BC%D0%BE%D0%BD%D1%83%D0%BC%D0%B5%D0%BD%D1%82%29 (žr. 23012 01 04).

[47] Болат Рыскожа. Культ личности Назарбаева объясняют природой самого народа http://rus.azattyq.org/content/Kult_lichnosti_Nazarbaeva/1755927.html (žr. 2012 01 05).

[48] В столице Турции презентовали памятник первому Президенту Казахстана лидеру нации Нурсултану Назарбаеву http://news.nur.kz/155617.html (žr. 2012 01 05).

[49] Монумент “Казак ели” (фото). http://baursak.info/?p=6079 (žr. 2012 01 05).

[50] Lily Kong, Brenda Yeoh. The Politics of Landscape in Singapore: Constructions of “Nation”. Syracuse: Syracuse University Press, 2003.

[51] Plačiau apie sostinės perkėlimo vertinimus kazachų visuomenėje žr. Т.Исаев: Астана и сам факт переноса столицы продолжают оставаться "вечным поводом" для возмущений http://www.centrasia.ru/newsA.php?st=1248047340; Столицу перенесли, а народ – забыли (интервью с политологом Арбулатом Масановом) http://2000.novayagazeta.ru/nomer/2000/08n/n08n-s21.shtml.

[52] Žr. Shonin Anacker. Geographies of Power in Nazarbayev’s Astana. Eurasian Geography and Economics, 2004, No. 7, p. 528530.

[53] Е. Ю. Садовская. Перенос столицы из Алма-Аты в Астану и его влияние на миграционные процессы в Казахстане http://demoscope.ru/weekly/2002/071/analit03.php (žr. 2012 01 11).

[54] Нериюс Милерюс. Синхронизация и десинхронизация настоящего и прошлого на советском и постсоветском пространствах. P.S. ландшафты: оптики городских исследований. Вильнюс: ЕГУ, 2008, с. 37–62.

[55]Turkmenbashi, Crazy Dictator of Absurdistan http://www.funtrivia.com/en/subtopics/Turkmenbashi-Crazy-Dictator-of-Absurdistan-280411.html (žr. 2011 04 13).

[56] Славомир Горак. Портрет Туркменбаши как мифологическая основа его режима. Вестник Евразии, 2007, но. 2, с. 139–165.

[57] Plačiau žr. S. Frederick Starr, Clans. Authoritarian Rulers, and Parliaments in Central Asia. Central Asia-Caucasus Institute &Silk Road Paper, June 2006. http://www.silkroadstudies.org/new/docs/Silkroadpapers/0605Starr_Clans.pdf (žr. 2011 11 15).

[58] Славомир Горак. Черная дыра или пупок мира. Центральная Азия между Россией, Китаем и Средним Востоком http://www.slavomirhorak.euweb.cz/kniha_stredniasie2004_summaryru.htm (žr. 2011 12 17).

[59] Plačiau žr. Славомир Горак. Мифы Великого Туркменбашы. http://slavomirhorak.euweb.cz/turkmenistan-actaeurasica2005.pdf (žr. 2011 06 14).

[60] Plačiau apie turkmėnų valdžios požiūrį į islamą ir naujosios nacionalinės religijos kūrimą žr. Alex Norman. Of Golden Statues and Spiritual Guidebooks: A Report on Freedom of Religion and the Cult of the President in Turkmenistan. <http://escholarship.usyd.edu.au/journals/index.php/SSR/article/viewFile/123/144> (žr. 2011 05 16).

[61] Ją turėtų greitai aplenkti baigiama statyti Chazreto Sultano mečetė Astanoje.

[62] С. Горак. Великое возрождение: продолжение идеологической традиции Туркменистана. http://www.politex.info/content/view/600/30/ (žr. 2011 06 12).

[63] Ашхабад, http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D1%88%D1%85%D0%B0%D0%B1%D0%B0%D0%B4#cite_note-1 (žr. 2011 12 17).