Lietuvos istorijos institutas. Miestų praeitis, 3

 

Saulius Sarcevičius

Lietuvos istorijos institutas

 

Stalo kalno paleoreljefo tyrimai Vilniuje

Įvadas

 

Vilniaus Kreivosios pilies-miesto (lot. Curvum castrum) problematikai pastaraisiais metais nestinga dėmesio[1]. Šių laikų istorikams bei archeologams neabejojant jos lokalizacija dabartiniame Kalnų parke, bandoma nagrinėti pilies-miesto atsiradimo, vystymosi, gynybos bei sunykimo klausimus. Tyrėjų pastebėta, kad, norint pasiekti šių tikslų ir argumentuotai diskutuoti minėtomis temomis, pirmiausiai reiktų susidaryti kuo tikslesnį viduramžių laikotarpio kalvyno, kuriame buvo įkurtas Kreivasis miestas, topografinį vaizdą. Kitais žodžiais tariant, reiktų atlikti Trijų kryžių (Plikojo), Bekešo, Stalo kalvų bei šalia jų esančių teritorijų pirminio reljefo rekonstrukciją[2]. Toks darbas atskleistų ilgainiui „pradingusius“ reljefo makroformų ir mikroformų ypatumus, teiktų galimybę suprasti Kreivojo miesto vystymosi logiką ir dinamiką. Šią išvadą tyrėjams padiktavo atliktos išsamios Kalnų parko teritorijos istoriografinės studijos[3] bei archeologinių tyrimų, vykusių kalvyno teritorijoje, duomenys[4]. Publikacijų apie Kreivojo miesto pirminio reljefo rekonstrukciją padaugėjo, kuomet nuo 2008 m Kalnų parkas Lietuvos istorijos instituto mokslininkų pradėtas tirti nedestrukciniais tyrimų metodais. Geologinių-geofizinių-istorinių-kartografinių tyrimų pagrindu apie aptiktus reljefo pokyčius Dainų slėnyje Kreivajame kalne bei kalvyno dalyje link Antakalnio buvo paskelbta keletas straipsnių[5]. Šiose publikacijose trumpai buvo reziumuoti esminiai reljefo pokyčiai ir ant Stalo kalno[6]. Šio kalno padėtis Kreivojo miesto atžvilgiu neabejotinai liudija viso reljefo svarbą Kreivojo miesto gynybinėje sistemoje. Istoriografijoje šis klausimas minėtų autorių darbuose nagrinėtas tik fragmentiškai. Kita vertus, natūrinių tyrimų medžiagos gausa ir ypač paskutinių metų duomenys, sukaupti taikant efektyvius nedestrukcinius metodus, įpareigoja dar kartą sugrįžti prie Kreivojo miesto problematikos. Šio straipsnio tikslas – įvertinti visus Stalo kalno tyrimų duomenis bei rekonstruoti jo pirminį reljefą.

 

Istoriniai ir archeologiniai duomenys

 

Stalo kalno pavadinimas atsirado gana vėlai – bene tik XIX a. Kaip jis buvo minimas ankstesniais laikais? Šiuo klausimu informacijos teikia Bychovco kronika. Aprašant 1390 m. kryžiuočių, kuriuos palaikė Vytautas, puolimą, tiksliau, būtent Kreivosios pilies užėmimą, Stalo kalnas, panašu, vadinamas Tauro kalnu: " ...A krzywy horod bi bo derewenny; y radyli nemcy kniaziu welikomu Witoltu, aby w horod z del ne bil, bo dey niczoho ne wczynisz horodu derewennomu, y lepiey kazyte bit z puszok w horu. Y kniaz weliki Witolt dela zakopal na hore Turjey, na kotory kniaz weliki Gidymin tura zabil, y dla toho tuiu horu Tureju zowut, y kazal bity w horu Krywuiu, hde z nemalo toie hory Kryvoje y z horodniami otbil, y Iudi na horode strachom oderzymi biachu. A w tot czas kniaz welikij Witolt szturm prypustil i ostatok horoda wzial, ...“[7]

 

Kaip matome, šiame mūšio epizode įvardijamas dar vienas Kreivosios pilies kalvos pavadinimas, o būtent – Kreivasis (dar vadinamas Plikuoju, arba Trijų Kryžių). Pastarasis mūšio epizodas, paminint dvi kalvas – Tauro bei Kreivąją, atsispindi rusų metraščiuose[8].

 

1 pav. Stalo kalno aerofotonuotrauka. 1944 m.
1 pav. Stalo kalno aerofotonuotrauka. 1944 m.

 

2 pav. Vilniaus pilių rekonstrukcija. Pagal S.Lasavicką. 1960 m.
2 pav. Vilniaus pilių rekonstrukcija. Pagal S.Lasavicką. 1960 m.

 

Kažkokie įtvirtinimai ant Stalo kalno matyti 1944 07 09 vokiečių darytose nuotraukose iš oro (1 pav.). Šiuos įtvirtinimus mini ir archeologas A.Tautavičius, kuris 1955 m. stebėjo žemės kasimo darbus. Tais metais Kalnų parke buvo statoma Dainų slėnio estrada. Archeologas gana lakoniškai aprašo matytą vaizdą ant Stalo kalno: „... 1955 m. nieko neįspėjus buldozeriu buvo nulygintas Stalo kalno viršus. Lyginant buvusių apkasų vietas, šis kalnas buvo paverstas tikru „stalu" – aerodromu. Ariant, lyginant kalną, paaiškėjo, kad jo pakraščiais būta plūkto molio pylimų. Pietiniame kalvos pakraštyje pastebėta degėsių, apdegusio molio-tinko gabalų ir kt. radinių, rodančių, kad čia kadaise būta sodybų. Apdegusio molio gabalų pastebėta... ir Stalo kalno atšakoje, atskiriančioje slėnį nuo „Dinamo" stadiono..."[9] Archeologo aprašytas pylimas, konkreti jo vieta, pažymėta architekto Sigito Lasavicko, buvusio šių kasinėjimų liudininko (2 pav., c)[10]. Archyvuose aptiktas 1960 m. Kalnų parko teritorijoje vykusių archeologinių tyrimų suvestinis planas. Jame mokslininkas stengėsi pažymėti ne tik archeologų V. Holubovičių bei A. Tautavičiaus tirtų plotų vietas, bet ir suregistruoti paties autoriaus pastebėtą archeologinę informaciją, kuri neatsispindi A.Tautavičiaus archeologinių tyrinėjimų ataskaitoje. Antai ties Kryžių kalnu, dab. asfaltuoto kelio, vedančio link Dainų slėnio, vietoje, autorius žymi medinio kelio liekanas, buvusias 2 m gylyje (2 pav., d2). Plane pažymėtoje Dainų slėnio šiaurinėje dalyje yra toks užrašas: „1955 m., tiesiant kelio trasą, buldozeriu suardė kultūrinį sluoksnį su pelenų duobėmis ir įvairiais radiniais, kas tikriausiai sietina su degintiniais kapais.“ S. Lasavickas vienas pirmųjų apibrėžė Kreivojo miesto pilies kontūrus. Kreivąjį miestą jis apjuosė medine gynybine siena, kurios dalis ėjo taip pat ir Stalo kalno pietiniu, rytiniu pakraščiu bei kalvagūbriais. Reikia manyti, kad, piešdamas ant Stalo kalno gynybinius įtvirtinimus, autorius naudojosi 6-ojo dešimtmečio archeologine informacija. Tais „buldozeriniais" metais archeologiniai tyrinėjimai ant Stalo kalno nebuvo atliekami, jie buvo vykdomi tik Dainų estrados aplinkoje. Po 1955 m. statybų Kalnų parke tarp archeologų įsivyravo nuomonė, kad Stalo kalnas tarybiniais laikais nukastas ir ten archeologinių vertybių neišliko. Ypač ši nuostata įsigalėjo po 1975 m. geologinių-archeologinių žvalgymų Kalnų parko teritorijoje (3 pav.). Iš viso buvo išgręžti 206 geologiniai gręžiniai, taip pat buvo atliekami archeologiniai stebėjimai[11]. Stalo kalno aikštelėje, šiaurinėje jos dalyje, buvo pragręžti 8 gręžiniai[12]. Nuo Stalo kalno nusidriekusiame šiauriniame kalvagūbryje pragręžta 10 gręžinių[13], o šio kalvagūbrio vakariniame šlaite – 8 gręžiniai[14]. Ant kalno pietinio kalvagūbrio pragręžti 2 gręžiniai[15], jo pietiniame šlaite – 3 gręžiniai[16]. Taip pat pragręžtas Stalo kalno šiaurinis šlaitas iki estrados, iš viso 5 gręžiniai[17], kalno rytinis šlaitas – iš viso 9 gręžiniai[18] bei 2 gręžiniai pietiniame šlaite[19] (3 pav.). Komentuodama šių gręžinių duomenis, archeologinės priežiūros autorė I. Jučienė nurodė, kad Stalo kalno šiauriniame kalvagūbryje „yra didelių degto molio ir plytų gabalų. Jų paskirtis ir laikas kol kas nežinomi“[20]. Šiaurinio kalvagūbrio vakariniame šlaite fiksuotas 0,8–1,5 m storio kultūrinis sluoksnis su degėsiais[21]. Stalo kalno šiaurinio šlaito duomenys rodytų, kad šioje vietoje gali būti šlaito nuošliauža arba ties ta vieta perkasta žemė."[22]. Kalno šiaurinėje pašlaitėje autorė išskyrė kultūrinį horizontą su 1 m storio degėsių sluoksniais[23]. Atliktų gręžinių duomenų pagrindu ji bandė apibrėžti vertingo kultūrinio sluoksnio paplitimo ribas Kalnų parko teritorijoje, tačiau Stalo kalnas į ją nepateko[24]. Žinant kalno geomorfologiją ir bendrą jo padėtį kalvyne[25], ši išvada gana netikėta. Vis dėlto vėlesni tyrimai įrodė, kad archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis čia yra išlikęs. Antai 1995 m archeologo K. Katalyno vykdytų tyrimų metu jis aptiktas kalno pakraščiuose[26] (3 pav.). Pirmame iš trijų tirtų šurfų fiksuotas 0,15–0,35 m storio kultūrinis sluoksnis. Šių rezultatų pagrindu padaryta išvada, kad sluoksnis suardytas, nes tame pačiame horizonte rastos dvi skirtingos chronologijos – XIV—XVII a. puodų šukės[27]. Šurfe nr. 2 kultūrinio sluoksnio storis siekė 1,35–1,84 m. Tyrėjo išskirtas Kreivosios pilies laikotarpio horizontas fiksuotas 1–1,3 m gylyje. Jame rasta puodų šukių (150 vnt.), molio tinko, metalo šlako, vinis, žalvarinis apkalas, titnago nuoskala bei skaldytinio dalis[28]. Virš Kreivosios pilies laikotarpio susiformavęs supiltinis sluoksnis sietas su XIX–XX a. vykdytais žemės užpylimų darbais. Tačiau ir jame, šalia vėlyvų radinių, aptinkama XIV a. laikotarpiu datuotinų molio tinko, geležies šlako, tiglių, puodų šukių, metalinių dirbinių (kaltelis, juostinio žiedo fragmentas). Pietiniame kalvagūbryje (šurfe nr.3) vertingo kultūrinio sluoksnio neaptikta, įžemis pasiektas vos 0,12–0,2 m gylyje. Šie 1995 m. nedidelės apimties tyrimai ant Stalo kalno patvirtino jau anksčiau iškeltą prielaidą, kad kalnas buvęs Kreivosios pilies dalimi.

 

3 pav. Stalo kalnas. Suvestinis tyrimų planas (autorė O.Valionienė).
3 pav. Stalo kalnas. Suvestinis tyrimų planas (autorė O.Valionienė).

 

Geofizikiniai ir geologiniai duomenys

 

Stalo kalno pirminiam reljefui nustatyti taikytas kompleksinis natūros tyrimų metodas, naudojant geofizinius[29] bei geologinius tyrimus. Geofizikų bendras tirtas plotas apėmė 1,14 ha (3 pav.), geologiniu metodu išgręžti 97 gręžiniai[30] (3 pav., 1 priedas). Geologinių gręžinių tinklas apėmė ne tik geofizikų tirtą aikštelę, bet ir kalno šiaurinį bei pietinį kalvagūbrius[31]. Sekančiame darbų etape geofizinių-geologinių tyrimų duomenys buvo gretinami, o jų rezultatai lyginami su senąja Vilniaus kartografija bei carinės tvirtovės statybos istoriniais duomenims.

 

Geofizikiniai duomenys

 

Geofiziniams tyrimams naudotas georadaras, kurio veikimo principas paremtas elektromagnetinių bangų atspindžiu[32]. Tyrimų metu taikytas trimatis (3D) atspindžio amplitudžių masyvas[33]. Pastarasis teikė galimybę analizuoti atspindžio amplitudžių pasiskirstymą ne tik profiliuose, bet ir plokštuminiuose pjūviuose ir gauti informaciją apie aptikto objekto geometriją. Sumuojant keletą iš eilės einančių plokštuminių pjūvių, naudingo atspindžio amplitudės sumuojasi, kadangi turi tą patį ženklą, o sumuojant triukšmus dėl jų skirtingo ženklo ir mažesnio intensyvumo amplitudžių jie eliminuojasi. Taip suminiuose plokštuminiuose pjūviuose išryškėja kontrastas tarp naudingo signalo ir fono (aplinkinių triukšmų).

 

4 pav. Stalo kalno geofiziniai tyrimai. Interpretuotas paleoreljefas ir pjūviai (autorė O.Valionienė).
4 pav. Stalo kalno geofiziniai tyrimai. Interpretuotas paleoreljefas ir pjūviai (autorė O.Valionienė).

 

Atliekant tyrimą, nustatyta, kad didesnėje Stalo kalno aikštelės dalyje iki 3 m gylio yra labai stiprus atspindys, kuris galėtų būti siejamas su buvusiu Stalo kalno paviršiaus reljefu. Kadangi atspindys yra pakankamai intensyvus, pavyko atlikti struktūrinę minėto paviršiaus interpretaciją (4 pav.). 4 pav. pateiktas minėto paviršiaus struktūrinis planas, kuriame spalvomis pavaizduotas jo gylis nuo žemės paviršiaus. Papildomai pateikti skersinis ir išilginis pjūviai, iliustruojantys paleopaviršiaus interpretaciją. Struktūriniame plane aiškiai matyti iki šių dienų neišlikusios Stalo kalno aikštelės mikroformos (4 pav., 1–10). Jas sudarė pakilimai – aukštumos bei jas skiriančios griovos – raguvos. Pateikto plano pietinėje dalyje išskiriamas aukštos amplitudės (>1 m gylio) pakilimai – aukštumos (4 pav., 1,2). Vienos jų vakarinė bei šiaurinė kraštinės atitinkamai siekia maždaug 30 ir 50 metrų ilgį (4 pav., 1). Šios aukštumos centre matyti griovos kontūrai, kuri nuo kalvos centro leidosi pietų kryptimi ir užėjo už geofizikų tirto ploto (4 pav., 5). Kitos aukštumos kraštas fiksuotas 25 m į vakarus nuo aprašytosios (4 pav., 2). Jas skyrė raguva (4 pav., 6). Nors šiaurinėje struktūrinio plano dalyje analizuojamo paleopaviršiaus atspindžio intensyvumas kur kas silpnesnis ir dėl šių priežasčių jo kartografavimo patikimumas žymiai mažesnis, vis dėlto ir šioje Stalo kalno aikštelės vietoje aiškiai išsiskiria bent dvi aukštumos (4 pav., 3, 4), kurias perskyrė 25 m pločio raguva (4 pav., 7). Tarp šiaurinėje ir pietinėje dalyje esančių aukštumų (4 pav., 1, 3, 4) įsiterpusi 45 m pločio ir net iki 3 m gylio raguva, nusidriekusi rytų-vakarų kryptimis (4 pav., 8). Vakarų kryptimi ji leidžiasi link Dainų slėnio. Taip geofiziniai tyrimai atskleidė, kad dabartinė Stalo kalno aikštelė nebuvo lygi, kokia yra šiuo metu, o buvo išraižyta griovomis, juosusiomis aukštumas. Ar šios mikroformos yra gamtinio pobūdžio, ar žmogaus rankų kūrinys? Atsakymo į šį klausimą ieškota pasitelkus geologinius gręžinius.

 

Geologiniai duomenys

 

Stalo kalno aikštelėje buvo pragręžti 35 gręžiniai[34] (3 pav.). Geofizikiniu metodu išskirtoje pietinėje aukštumoje (4 pav., 1) aikštelėje gręžta 10 gręžinių[35]. Juose po velėna ir velėniniu sluoksniu buvo žvyringo smėlio arba smėlio su gargždu, kuris fiksuotas 0,1–0,4 m gylyje ir tęsėsi iki 0,5–1 m. Jie priskiriami technogeniniam horizontui, t. y. supiltiniams sluoksniams. Žemiau esančius žvyringo smėlio sluoksnius reiktų priskirti geologiniam įžemiui. Iš esmės reiktų daryti išvadą, kad archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio geofizikų pietinės aikštelės dalyje nėra išlikę. Gręžiant jokių radinių ar žmogaus veiklos pėdsakų žemiau 0,4 m gylio aptikta nebuvo. Išimtį sudaro gr. 11 duomenys – 1,3 m gylyje buvo fiksuota sutrūnijusi mediena. Gręžinio stulpelio duomenys leistų manyti, kad pataikyta į aštriakuolį. Gręžinio vieta sutampa su pietinės aikštelės šiauriniu kraštu, o aptiktas manomas aštriakuolis aikštelės pakraštyje neabejotinai patvirtintų šios aikštelės gynybinį pobūdį.

 

Į vakarus nuo pietinės aikštelės buvo išgręžti 5 gręžiniai[36]. Šiais gręžiniais siekta patikrinti geofizikiniu metodu išskirtą griovą, kuri skyrė pietinės aikštelės vakarinį kraštą nuo toliau į vakarus išryškėjusios aukštumos (4 pav., 6). Po velėna, iki 0,95–1,75 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus, buvo stebimi supiltiniai smėlio bei žvyro horizontai. Įžemio altitudė vėl pakyla tik vakaruose esančioje aikštelės dalyje, kur supylimo dugnas fiksuotas 0,6 m gylyje[37]. Šie duomenys rodo, kad įžemio altitudė (pirminis reljefas) nuo pietinės aikštelės vakarinio krašto iš tikrųjų pažemėja.

 

Geofizikiniu metodu išskirtoje didžiojoje griovoje (4 pav., 8), esančioje į šiaurę nuo pietinės aikštelės, buvo išgręžta 11 gręžinių[38]. Kaip ir reikėjo tikėtis, storiausi supylimai stebėti griovos centrinėje ašyje, kurioje įžemis pasiektas 1,05–2,18 m gyliuose [39]. Technogeninį-kultūrinį horizontą sudarė smėlio, žvyro ir net molio sluoksniai. Griovos pakraščiuose supylimų storis siekė 0,4–0,9 m.

 

Stalo kalno aikštelės šiaurinėje dalyje, geofizikiniu metodu išskirtoje šiaurinėse aukštumose (4 pav., 3, 4), išgręžti 9 gręžiniai[40]. Čia taip pat fiksuoti grunto supylimai, kurių storis svyruoja nuo 0,5 iki 2,6 m. Šiaurinės aikštelės pagrindiniame plote, didesnėje jos dalyje, archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neaptikta[41]. Stalo kalno šiaurinėje dalyje, geofizikiniu metodu išskirtoje griovoje (4 pav., 7), išgręžti trys gręžiniai[42]. Virš įžemio fiksuotas pirminis dirvožemio horizontas stebėtas 0,85–0,95 m[43] bei 4–4,55 m[44] gyliuose. Čia aptikta molio tinko, degėsių, angliukų, žuvies kaulų. Gręžiniuose išsiskiria iki 2 m storio XX a. supilti gruntai.

 

Stalo kalno rytiniuose pakraščiuose išgręžti 7 gręžiniai[45] (3 pav). PR bei R krašte fiksuoti 0,6–1,2 m gylio grunto supylimai[46]. Stalo kalno ŠR krašte fiksuotų supylimų storis siekė nuo 2,52 iki 3,3 m storį[47]. Pastaruosiuose gręžiniuose stebėti degėsių, pilkos spalvos kultūrinio sluoksnio horizontai. Pažymėsime, kad šie gręžiniai yra R-V kryptimi nusidriekusios daubos ašyje (4 pav., 8).

 

Stalo kalno vakariniuose pakraščiuose išgręžti 9 gręžiniai[48]. Pietvakarinėje dalyje fiksuotas kultūrinio sluoksnio storis siekė 1,38–3,5 m[49]. Jį sudarė grunto supylimai, kurių stratigrafija labai įvairi – nuo smėlio, žvyro iki šviesiai pilkos žemės su angliukais bei buitinės keramikos fragmentais. Viršutinis grunto supylimų horizontas datuojamas XIX–XX a. Tačiau yra ir ankstyvesnių sluoksnių, priskirtinų Kreivosios pilies laikotarpiui. Pastebėta, kad tuo metu šios Stalo kalno pusės šlaitai buvo statinami. Šiaurės vakarinėje dalyje dviejuose gręžiniuose kultūrinio sluoksnio neaptikta[50], o kituose dviejuose[51] fiksuotas iki 1,22 m storio intensyvus kultūrinis sluoksnis su juodos spalvos degėsių horizontais, kuriuose rasta XIV a. datuotinos keramikos, gyvulių kaulų bei gargažių. Pastaruosiuose gręžiniuose rastas natūraliai susiformavęs kultūrinis sluoksnis buvo vienas iš intensyviausių. Matyt, tai nėra atsitiktinumas, kadangi gręžiniai buvo išgręžti griovos, besileidžiančios Dainų estrados link, vietoje (4 pav., 10). Panašu, kad XIX–XX a. lyginant žemės paviršių ši Stalo kalno dalis yra nukentėjusi mažiausiai.

 

Stalo kalno pietiniame pakraštyje išgręžti 2 gręžiniai[52]. Gr. 60 stebėtas smėlio ir žvyro supiltinis sluoksnis, kurio apačia fiksuota 0,77 m gylyje. Gr. 61 stebėti suplautiniai ar nuošliaužiniai horizontai be žmogaus veiklos pėdsakų, kurių dugnas fiksuotas 0,89 m gylyje.

 

Stalo kalno aikštelės geologinių duomenų pagrindu buvo atlikta aikštelės paleoreljefo rekonstrukcija (5 pav.). Ji parodo, kad reljefo pokyčiai nėra tokie ryškūs, kokie buvo užfiksuoti geofiziniu tyrimo metodu. Tačiau pastebima, kad pagrindinės aikštelės mikroformos sutampa. Kadangi geologiniai tyrimai buvo daryti ne tik geofizikų tirtame plote, bet ir Stalo kalno pakraščiuose, šios mikroformos atskleidė pilnesnį vaizdą. Gerai išsiskiria pietinės aukštumos (5 pav., 1, 2), prie kurių prisideda dar viena (5 pav., 9). Šių aukštumų įžemio maksimali altitudė fiksuota Ha 162,5–163 m. Šiaurinių aukštumų (5 pav., 3, 4) altitudės siekė 163,5 m. Išsiskiria ir aukščiau minėtos raguvos tarp jų bei naujos – kalno šlaituose (5 pav., 5–8, 10–12). Tačiau jų įžemio altitudės yra aukštesnės nei užfiksuotos geofizikiniu metodu. Tai rodytų, kad išskirtos mikroformos yra gamtinės kilmės. Gilesnių gręžinių duomenys rodo, kad kalno masyvo medžiaginį pagrindą sudaro kvartero periodo dariniai[53]. Po technogeninėmis (tIV) nuogulomis[54] stratigrafiniu-genetiniu požiūriu kalno masyvo viršutinę geologinio pjūvio dalį sudaro deliuvinės (dIV)[55], aliuvinės (aIIIbl)[56], fliuvioglacialinės (fIIIbl)[57], limnoglacialinės (lgIIIbl)[58], Grūdos stadijos pakraštinių darinių (gtIIIgr)[59], Medininkų-Grūdos tarpledynmečio akvaglacialinės (agII-IIImd-gr)[60], priešpaskutiniojo ledynmečio Medininkų stadijos (gIImd)[61] bei Medininkų stadijos akvaglacialinės (agIImd)[62] nuogulos.

 

5 pav. Stalo kalno paleoreljefo interpretacija, remiantis geologiniais tyrimais (autorė O.Valionienė).
5 pav. Stalo kalno paleoreljefo interpretacija, remiantis geologiniais tyrimais (autorė O.Valionienė).

 

Tad palyginus geofizinių bei geologinių duomenų masyvus galima daryti išvadą, kad Stalo kalno aikštelė nebuvo lygi, joje būta geologiškai susiformavusios teigiamos (aukštumos) bei neigiamos (raguvos) mikroformos. Technogeninio-kultūrinio sluoksnio paplitimo analizė rodo, kad aukštumos ilgainiui buvo nuniveliuotos, užpilant nukastomis žemėmis neigiamas formas – raguvas. Pastarųjų aplinkoje buvo aptinkami Kreivosios pilies laikotarpio kultūriniai sluoksniai su šį laikotarpį atspindinčiais artefaktais. Šie duomenys leidžia teigti, kad Stalo kalnas buvo apgyvendintas, o jame išskirtos mikroformos turėjo būti panaudotos Kreivosios pilies-miesto komunikaciniams bei gynybiniams tikslams. Stalo kalno gynybos pobūdį patvirtina geologinių gręžinių tyrimų duomenys iš kalno pietinio[63] bei šiaurinio[64] kalvagūbrių (3 pav.). Nors kalvagūbriai ilgainiui taip pat buvo nukasinėjami, tačiau vietomis išlikęs Kreivosios pilies laikotarpio kultūrinis sluoksnis čia siekė nuo 0,5 m iki 1,1 m storį. Jame aptinkama ne tik degėsių bei molio užpylimų, bet ir molio tinko[65], liudijančio, kad ant kalvagūbrių būta gynybinių įtvirtinimų. Šiauriniame kalvagūbryje molio tinko galima buvo aptikti plote iki pat stadiono. Vietomis šis molio tinko horizontas kyla į dabartinį paviršių.

 

Stalo kalno paleoreljefo rekonstrukcija

 

Geologiniais bei geofiziniais tyrimais išryškinus Stalo kalno paleoreljefo mikroformas bei nustačius, kad aukštumos buvo nukastos, reikėjo atsakyti į klausimą, kada šie didžiulio masto žemės judinimo darbai buvo atlikti ir ar iš viso po šių nukasimų įmanoma atkurti pirminį Stalo kalno reljefą. Sprendžiant šią problemą, pasitelkti istoriniai duomenys[66] bei informacija, užfiksuota senojoje kartografijoje.

 

Dar XX a. 6–9 dešimtmečiais Kalnų parko teritorijoje vykdyti archeologiniai tyrimai atskleidė, kad didžiausi šio kalvyno reljefo pokyčiai yra susiję su carinės tvirtovės statybomis. Ne išimtis yra ir Stalo kalnas, kurį dar labiau pažemino XX a. 6 dešimtmetyje atlikti darbai, kuomet buvo įrengiama estrada. Carinės valdžios darbų mastus gerai iliustruoja senoji miesto kartografija. Jei sulyginsime turimus planus, braižytus iki 1831 metų, kuomet pradėta statyti tvirtovė, su to pačio amžiaus 4–8 dešimtmečio planais, tai pastebėsime, jog įrengus tvirtovę kalvyno mikroformos smarkiai pasikeitusios. Pokyčiai buvo tokie reikšmingi, jog jie lėmė, kad vėliau Vilniaus praeitį tyrinėję istorikai ir architektai XVIII a. pab.–XIX a. pr. planais nepasitikėjo kaip neatitinkančiais tikrovės. Tas pats pasakytina ir apie Stalo kalną. Iki 1831 m. Vilniaus planuose Stalo kalnas kartu su šiauriniu bei pietiniu kalvagūbriais vaizduojamas pasagos formos. Tačiau juose kalno aikštelė nėra išryškinta bei dominuojanti, kaip yra šiuo metu[67] (6–8 pav.). Be to, maždaug ties esamo Stalo kalno viduriu vaizduojamas gana ryškus reljefo paaukštėjimas – kalva, šalia kurios matoma raguva, perskyrusi dabartinę Stalo kalno aikštelę į dvi dalis bei jungusi šiaurinį amfiteatrą su pietiniu. Kita raguva šią centrinę kalvą juosė iš vakarų pusės, atskirdama ją nuo Plikojo kalno (6–8 pav.). Nors šis vaizdas gana schematiškas, tačiau jis mums parodo reikšmingą faktą, kad dabartinę kalno aikštelę praeityje sudarė kelios kalvos, kurias skyrė raguvos. Tos pačios išvados buvo padarytos tiriant kalną ir geologiniais-geofizikiniais metodais, o tai leidžia teigti, kad senojoje kartografijoje vaizduojamas schematiškas kalno reljefas atitiko tikrovę, ir juo galima naudotis kaip patikimu kartografavimo šaltiniu. Nekvestionuodami šios išvados, turime pripažinti, kad senieji planai teikia galimybę patikimai interpretuoti geologinių-geofizinių tyrimų metu išskirtas mikroformas.

 

6 pav. Ištrauka iš 1798 m. Vilniaus plano (LCVA, foto dokumentų sk.). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.
6 pav. Ištrauka iš 1798 m. Vilniaus plano (LCVA, foto dokumentų sk.). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.

 

7 pav. Ištrauka iš 1808 m. Vilniaus plano (iš buvusio Architektūros muziejaus). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.
7 pav. Ištrauka iš 1808 m. Vilniaus plano (iš buvusio Architektūros muziejaus). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.

 

8 pav. Ištrauka iš 1817 m. Vilniaus plano (LCVA, foto dokumentų sk.). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.
8 pav. Ištrauka iš 1817 m. Vilniaus plano (LCVA, foto dokumentų sk.). Stalo kalnas su jame pažymėtomis mikroformomis.

 

Aukštumas šiaurinėje Stalo kalno dalyje (4–5 pav., 3,4,9; plg. su 6–8 pav.) reiktų priskirti šiaurinio kalvagūbrio tęsiniui, o pietinėje dalyje (4–5 pav., 1; plg. su 6–8 pav.) – pietinio kalvagūbrio tęsiniui. Aukštuma arčiau Dainų slėnio (2 pav., 2; plg. 6–8 pav., 2) priskirtina atskirai kalvai, nusidriekusiai tarp pastarojo slėnio ir pietinio amfiteatro. Taigi dabartinė Stalo kalno aikštelė yra suformuota iš atskirų kalvų masyvų, nukasus dominuojančias aukštumas bei užpylus tarp jų buvusias raguvas. Šį teiginį patvirtina carinės tvirtovės brėžiniai, kuriuose yra pažymėtos Stalo kalno nukasimų bei užpylimų vietos. Nukasimų vietos sutampa su buvusiom aukštumom, o užpylimai – su buvusiom raguvom (9 pav.).

 

9 pav. Stalo kalno nukasimų bei užpylimų planas. Sudarytas pagal 1831–1842 m. carinės tvirtovės statybos darbų duomenis (autorė O.Valionienė).
9 pav. Stalo kalno nukasimų bei užpylimų planas. Sudarytas pagal 1831–1842 m. carinės tvirtovės statybos darbų duomenis (autorė O.Valionienė).

 

Remiantis carinės tvirtovės kartografiniais duomenimis, galima taip pat rekonstruoti nukastų aukštumų aukščius. Pirmasis turimas tikslus topografinis planas su nurodytais aukščiais – tai 1842 m. planas[68]. Tačiau jame horizontalės sužymėtos be aukščių. Nurodyta tik, kad žingsnis tarp horizontalių siekia 1 sieksnį[69]. Apskaičiuojant Stalo kalno absoliutinį aukštį, pasirinkti reperiniai taškai, kurie, mūsų nuomone, buvo mažiausiai nukentėję nuo tvirtovės statybos darbų. Tokiais reperiniais taškais pasirinkti Gedimino kapo kalnas, Pilies kalno aikštelė bei teritorija ties Sluškų rūmais. Palyginus jų aukščius esamoje topografijoje su aukščiais, nurodytais 1842 m. plane, buvo konstatuota, kad XIX–XX a. laikotarpiu reperiniai aukščiai išlieka beveik nepakitę – paklaidą sudaro vos 0,5 m. Šie skaičiai, neabejotinai leidžia konstatuoti carinės tvirtovės planų tikslumą ir patikimumą, todėl galima remtis apskaičiuojant nukastų mikroformų altitudes. Sunumeravę 1842 m. plano horizontales ir suskaičiavę aukščių skirtumą tarp Stalo kalno ir Gedimino kapo kalno, gauname Stalo kalno absoliutinį maksimalų aukštį po nukasimo darbų – apie Ha 165,5 m. O tai yra 1 m aukščiau nei dabartinis kalno aikštelės aukštis. Šis skirtumas greičiausiai atspindi 1955 m. ant kalno vykdytų darbų mastus. Nustatant nukastų aukštumų buvusias altitudes, pasinaudota 1833 m carinės tvirtovės planu[70], kuriame nukastų žemių kiekiai nurodyti futais. Suskaičiavus nukastų žemių kiekius, šie duomenys buvo panaudoti Stalo kalno mikroformų, aptiktų geologinių-geofizinių tyrimų metu, rekonstrukcijoje (10 pav.). Mūsų siūlomoje Stalo kalno paleoreljefo rekonstrukcijoje teigiamų mikroformų aukščiai yra šie:

 

Teigiamos mikroformos nr.

Esamas aukštis Habs (m)

Rekonstruotas aukštis Habs (m)

Pastabos

1

163–164

164–167

 

2

160–164

155–162

Rekonstrukcijai istorinių duomenų nėra, remtasi tik geologiniais tyrimais.

3

164,5

169

 

4

160–164

160–166

 

9

160–164

159–162

Rekonstrukcijai istorinių duomenų nėra, remtasi tik geologiniais tyrimais, kurie rodo, kad centrinė dalis buvo nukasta.

 

Kaip matome iš lentelėje pateiktų duomenų, carinės tvirtovės įrengimo metu aukštumos, teigiamos mikroformos (nr. 1, 3, 4), operuojant minimaliais aukščiais, buvo pažemintos nuo 1 iki 3,5 metrų[71]. Įvertinus raguvos nr. 8, buvusios šalia šių aukštumų, dugno altitudę (Ha 162,2 m), nukastų kalvų aukštis šioje vietoje siekė 5–7 metrus. Šiuos skaičiavimus patvirtina ir istoriniai duomenys. Tarp tvirtovės statybą liečiančių dokumentų minima, kad 1832 m. visą Stalo kalno aikštelę buvo planuota pažeminti 1,5–3 metrais[72]. Žinant šiuos duomenis, tampa aišku, kodėl carinė valdžia ėmėsi tokių drastiškų Stalo kalno planiravimo darbų. Kadangi šio kalno aukštumos nenusileido Kreivojo kalno altitudėms, pastačius miesto gynybai skirtus pabūklus ant pastarojo kalno, kitas aukštumas reikėjo nukasti, kaip trukdančias apšaudyti miesto prieigas nuo Antakalnio pusės. Buvo pažemintos ne tik Stalo kalno dabartinėje aikštelėje buvusios aukštumos, nukastas šiaurinio kalvagūbrio šiaurinis kyšulys, sutrumpindamas kalvagūbrį 75 m, bet taip pat su žeme sulyginta visa kalvų grandinė, buvusi į ŠR už jos[73]. Nukasimams ant Stalo kalno taip pat galėjo turėti įtakos požeminio praėjimo, turėjusio sujungti Stalo bei Plikąjį kalnus, pradėti, bet neužbaigti darbai[74]. Darbai nutrūko, nes 1831 m. sukilimo eiga pasikeitė carinės valdžios naudai. Gęstant sukilimui, pirminio įtvirtinimo plano buvo atsisakyta, o Stalo kalno reikšmė tvirtovės įtvirtinimų sistemoje buvo peržiūrėta ir pakeista.

 

10 pav. Stalo kalno paleoreljefo bendra rekonstrukcija su pažymėtomis joje mikroformomis (autorė O.Valionienė).
10 pav. Stalo kalno paleoreljefo bendra rekonstrukcija su pažymėtomis joje mikroformomis (autorė O.Valionienė).

 

Įvertinus aukštumų išsidėstymą bei išryškėjusį raguvų tinklą, galime modeliuoti šios Kreivojo miesto dalies reikšmę gynybiniu bei komunikaciniu požiūriu. Raguvos – potencialios kelių ašys, iš jų išsidėstymo galima spręsti, kad vienos jų galėjo būti pritaikomos susisiekimui su išore (papiliais), o kitos naudojamos vidinėje Kreivojo miesto erdvėje (10 pav.). Tokia pagrindine komunikacine ašimi galėjo būti raguva nr. 8, iš kurios buvo nusileidžiama ne tik į šiaurinį amfiteatrą (Dainų slėnį), bet ir į pietinį (per raguvą nr. 6). Vidine komunikacine ašimi priskirtina ir griova nr. 10. Priešui užėmus Dainų slėnį, patekti šiomis komunikacinėmis ašimis į Stalo kalną tampa problematiška, kadangi ji ginama aukštumų (nr.1, 9 bei centrinės kalvos nr.2). Susiklosčius galimam tokio mūšio scenarijui, priešas, puolantis Kreivąjį miestą, neturėjo laiko mąstyti ar pergrupuoti jėgas, kadangi patekęs į dabartinį Dainų slėnį jis atsidurtų „kišenėje“ ir būtų nuolatos apšaudomas įtvirtinimų gynėjų nuo Stalo kalno šiaurinio bei Kreivojo kalno viduriniojo kalvagūbrių. Šis pavyzdys rodo, kad Kreivosios pilies-miesto gynyboje taikyta žiedinės gynybos taktika[75]. Kreivojoje pilyje buvusios trys apgyvendinimui palankios aikštelės – Dainų slėnio (šiaurinis amfiteatras), Kreivojo kalno (šiaurės vakarinis amfiteatras) bei pietinė, buvusi šalia Bekešo kalno[76]. Visos jos buvo apsuptos aukštumų, kuriose ir statomi gynybiniai įtvirtinimai taip, kad užėmus vieną iš jų kitos galėjo priešintis savarankiškai.

 

Kiek sunkiau atsakyti į klausimą, kuriomis griovomis naudotasi susisiekti su išore, jei tai iš viso buvo daroma nuo Stalo kalno pusės. Geologinių tyrimų medžiaga teikia galimybę daryti prielaidą, kad tai galėtų būti dvi griovos – nr. 7, 11 (10 pav.), tačiau šis klausimas lieka atviras, kadangi detalesni kalno šlaitų tyrimai nebuvo atliekami.

 

Išvados

 

Kompleksinių tyrimų metu gautų duomenų analizė, koreliacija ir sintezė teikia galimybę konstatuoti, kad Stalo kalnas mūsų dienas pasiekė neatpažįstamai pasikeitęs. Šiuo metu tai 1,4 ha dydžio lygi aikštelė. Tokį vaizdą kalnas įgavo po XIX–XX a. niveliavimo darbų. Pirmoji stambi ardomoji invazija į visą Kalnų parko teritoriją siejama su 1831 m. carinės tvirtovės įrengimu. Kita – tarybiniais laikais, kai 1955 m pradėta įrenginėti Dainų slėnio estrada. Kreivosios pilies, kuriai priklausė ir Stalo kalnas, egzistavimo metu, kalno aikštelė bei šlaitai buvo išvagoti raguvomis, o pats kalnas buvo aukštesnis mažiausiai 2–4,5 metrais. Kai kurios raguvų liekanos matosi ir dabartiniame reljefe. Šio kalno aikštelės pietinėje bei šiaurinėje dalyse buvo aukštumos, kurias praeityje skyrė iki 45 m pločio raguva. Ši raguva lokalizuojama dabartinės aikštelės centrinėje dalyje ir driekiasi rytų-vakarų kryptimi. Ji dalijo kalno aikštelę į dvi dalis, perskirdama dabartinį kalno pietinį kalvagūbrį nuo šiaurinio. Toks kalno reljefas piešiamas XVIII a. pab.–XIX a. pr. Vilniaus miesto planuose. Juose schematiškai vaizduojami Stalo kalno šiaurinis ir pietinis kalvagūbriai, o ne aikštelė, kaip yra šiuo metu. Šiuolaikinių tyrimų duomenys leidžia neabejoti kai kuriais senosios kartografijos duomenimis.

 

Dabartinės aikštelės pietvakariniame pakraštyje vaizduojama atskira kalva, kuri išsidėsto tarp kalvyno šiaurinio (Dainų slėnis) bei pietinio amfiteatro. Šios kalvos rytinis kraštas buvo užfiksuotas ir geofiziniais-geologiniais tyrimais. Tad turimi duomenys įrodo, kad dabartinė Stalo kalno aikštelė buvo suformuota iš atskirų aukštumų, jas nukasant, o neigiamas reljefo formas užpilant gruntu. Didesne dalimi šie kalno kasimo ir aikštelės formavimo darbai buvo atlikti 1831 m., įrengiant carinę tvirtovę. Juos nulėmė kariniai tikslai. Tvirtovės generaliniuose planuose dominuojančią aukštumą palikus tik Kreivąjį kalną, kitos aukštumos turėjo būti pažemintos.

 

Nors išryškintos teigiamos ir neigiamos mikroformos buvo gamtinės kilmės, jos turėjo įtakos pilies-miesto gynybiniams bei komunikaciniams ryšiams tarp atskirų jos dalių. Modeliuojant šiuos ryšius, pastebėta, kad dalis raguvų, kaip potencialūs keliai, buvo naudojamos vidinėje pilies-miesto erdvėje, o kiti naudojami susisiekti su išore. Atkreiptas dėmesys, jog Stalo kalne buvusios aukštumos išsidėsčiusios taip, kad jose pastačius gynybinius įtvirtinimus jie gynė ne tik išorinę erdvę nuo Antakalnio bei Užupio pusės, bet puikiai tiko apginti dominuojančias aukštumas įsiveržus priešui į vidinę pilies-miesto erdvę.

 

Summary

 

Saulius Sarcevičius

Investigations of paleorelief of Stalo mountain in Vilnius

 

Reconstruction of paleorelief of Stalo mountain was made during complex investigations using geophysical-geological-historical-cartographical methods. Stalo mountain together with other hills – Kreivoji (Curved, Plikoji Bald), Bekešomade up the nucleus of the Kreivoji castle-city that had been mentioned in historical documents. Since 2008 scientists of the Lithuanian Historical Institute investigated these hills using non-destructive methods. Their aim was to reconstruct the previous paleolrelief that since the XIVth century had changed. Investigation methods complemented each other. It was identified that Stalo mountain had attained our times strongly changed. Now it is an even square of 1.4 hectares. This picture appeared after works of levelling of XIX–XX centuries. The first big destructive invasion into the mountain and the whole territory of Kalnų park can be connected with the czarist fortress established in 1831. The second took place in Soviet years, in 1955, when they started to build the stage. It is established that in the time of existence of Kreivoji castle (Stalo mountain belonged to it) the square of the mountain and the sloped were seamed with pockets. The mountain itself was higher at least for 2–4.5 metres. Some pockets are seen in the present relief, but most of them became clear after geophysical-geological investigations. On the basis of these data reconstruction of paleorelief of Stalo mountain was prepared. In it we see that there had been hills in the southern and northern parts. The hills were divided by a pocket 45 metres in width. This pocket was in the central part of the present square and goes to the East and the West. Visually it divided the square into two parts, separating the present southern hill from the northern one. Such relief of the mountain was drawn in plans of Vilnius at the end of the XVIIIth–the beginning of the XIXth century. They stress schematically the northern hill and the southern hill, but not the square as it is now. A separate hill is shown in the southwestern side of the square which is between the northern and the southern amphitheatre. The eastern side of this hill was registered during geophysical-geological investigations. The data show that the present square of Stalo mountain was formed of separate hills while they were dozed, and the negative forms of relief were filled up with soil. These works were done in 1831, when the czarist fortress was established. They were determined by military purposes. In general plans of the fortress only Kreivoji hill was left, other hills had to be made lower.

 

Although positive and negative microforms were of natural origin, they influenced defensive and communicative relations among separate parts of the castle-city. Modelling these relations it was noticed that some pockets – as potential roads – were used in the inside space of the castle-city. Others were used for communication with the outside. It should be mentioned that the hills on Stalo mountain were sited so that defensive walls on them defended not only the outside space from the side of Antakalnis and Užupis, but also protected the dominating hills in the inside space of the castle-city.

 

 



[1] Saulius Sarcevičius. Dainų slėnio paslaptys.// Lietuvos pilys, t. 4, 2009, p. 75–94.

Gediminas Vaitkevičius, Lidija Kiškienė. Kreivasis miestas.// Miestų praeitis, t. 2, 2010 [CD].

Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus tapsmas.// Miestų praeitis, t. 2, 2010 [CD].

Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus įkūrimas.// Vilniaus sąsiuviniai, t.1, 2010, p. 56–59.

Gediminas Vaitkevičius. Įžanginės mintys apie Kreivąjį miestą.// Lietuvos pilys, t. 5, 2009, p. 32–43.

S.C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą.// Lietuvos pilys, t. 4, 2009, p. 112–127.

Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė. Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas, jo įtaka miesto genezei.// Lietuvos pilys, 2011, Vilnius, nr. 6, p. 128–148.

D.Michelevičius, S. Sarcevičius. Šiuolaikinių geofizikinių, geologinių ir kartografinių metodų taikymas Vilniaus Kreivosios pilies beieškant.// Geologijos akiračiai, 2012, Vilnius, nr.1(85), p.7–14.

[2] Aprašant Stalo kalno bei viso kalvyno makroformas, naudosimės G. Vaitkevičiaus pasiūlytais terminais – Stalo kalno šiaurinis (K3) bei pietinis (K4) kalvagūbriai, Dainų slėnis – šiaurinis amfiteatras, aikštelė tarp Kreivojo ir Stalo kalno – pietinis amfiteatras ir pan. žr. Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė. Vilniaus Kreivosios pilies....p. 145

[3] Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus tapsmas.// Miestų praeitis, t. 2, 2010 [CD].

Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus įkūrimas.// Vilniaus sąsiuviniai, t.1, 2010, p. 56–59.

[4] Saulius Sarcevičius. Dainų slėnio paslaptys.// Lietuvos pilys, t. 4, 2009, p. 75–94.

[5] Saulius Sarcevičius. Dainų slėnio paslaptys.// Lietuvos pilys, t. 4, 2009, p. 75–94.

Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė. Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas, jo įtaka miesto genezei.// Lietuvos pilys, 2011, Vilnius, nr. 6, p. 128–148.

D.Michelevičius, S. Sarcevičius. Šiuolaikinių geofizikinių, geologinių ir kartografinių metodų taikymas Vilniaus Kreivosios pilies beieškant.// Geologijos akiračiai, 2012, Vilnius, nr.1(85), p.7–14.

[6] Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė. Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas, jo įtaka miesto genezei.// Lietuvos pilys, 2011m, Vilnius, nr. 6, p. 128–148.

[7] Хроника Быховца, Полное собрание русских летописей (toliau – ПСРЛ), т. 32, 1975, c. 147.

[8] Citata iš J.Ochmanski. Krzywy Grod Wilenski. Proba lokalizacji, Dawna Litwa,// Zapiski Historyczne, t. 36, Warszawa, 1971, p. 60, pats jis cituoja iš ПСРЛ, t.17, kol. 513, „...I kniaz velikii Vitold zakopal puski na gore Turovoi...U prikazal bit po gore Krivoi... taip pat ПСРЛ, t. 32.

[9] A.Tautavičius. Archeologinių kasinėjimų Vilniuje Dainų slėnyje 1956 04 24—05 14 dienoraštis// LII archyvas, f.1, b. nr. 40, p.1.

[10] S. Lasavickas (1960). LLIM 234. Nr. 778,1. 1.

[11] I.Jučienė. Vilniaus Kalnų parko ir buv. Kreivosios pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio patikrinimo gręžiniais ataskaita.// LII F.1, b.883a – II dalis, 1976, b.883 – I dalis, 1978.

[12] gr.16 (Ha 163,7m) įsigręžta 4,4 m., kultūrinio sl. storis 4,1 m.

gr.17 (Ha l64,64m) įsigręžta 3,2 m, kultūrinio sl. storis – I,2m. 0,8–1,2 m gylyje rasta neglazūruoto puodo šukė.

gr.18 (Ha 164,45m) įsigręžta 2,5 m, kultūrinio sl. storis – 1m.

gr.19 (Ha 164,35m) įsigręžta 1,6 m, kultūrinio sl. storis – 0,5m.

gr.20 (Ha 163,95m) įsigręžta 1,5 m, kultūrinio sl. storis – 1m.

gr.24 (Ha 161,7m) įsigręžta 2,45 m, kultūrinio sl. storis – 0,5m.

gr.26 (Ha 160,7m) įsigręžta 1,8 m, kultūrinio sl. storis – 1,1m.

gr.28 (Ha 164,25m) įsigręžta 1,4 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m.

[13] gr.23 (Ha 160,8m) įsigręžta 2 m, kultūrinio sl. storis – 0,2m.

gr.59 (Ha 160,8m) įsigręžta 0,9 m, kultūrinio sl. storis – 0,1m.

gr.60 (Ha 159,95m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,1m.

gr.61 (Ha 159,25m) įsigręžta 0,4 m, kultūrinio sl. storis – 0,4m, rasta plytgalių, degėsių.

gr.62 (Ha 160,1m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m, rasta plytgalių.

gr.63 (Ha 160,75m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m.

gr.71 (Ha 160,1m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,7m.

gr.72 (Ha 158,55m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m.

gr.73 (Ha 156,15m) įsigręžta 1,2 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m.

gr.74 (Ha 151,3m) įsigręžta 1 m, kultūrinio sl. storis – 0,3m.

[14] gr.64 (Ha 132,1 m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,8 m, yra degėsių.

gr.65 (Ha 136,7 m) įsigręžta 2,2 m, kultūrinio sl. storis – 1,5 m, yra degėsių.

gr.66 (Ha 140,8 m) įsigręžta 1,7 m, kultūrinio sl. storis – 1,1 m, yra degėsių.

gr.67 (Ha 145,25 m) įsigręžta 1,5 m, kultūrinio sl. storis – 1,1 m, yra degėsių.

gr.68 (Ha 148,4 m) įsigręžta 1,25 m, kultūrinio sl. storis – 1,1 m, yra degėsių.

gr.69 (Ha 152,8 m) įsigręžta 1,25 m, kultūrinio sl. storis – 1,1 m,, yra degėsių.

gr.70 (Ha l57,23 m) įsigręžta 1 m, kultūrinio sl. storis – 0,9 m, aptinkama plytų.

[15] gr.29 (Ha 161,5 m) įsigręžta 2,3 m, kultūrinio sl. storis – 1,9 m, virš įžemio – 1,4 m storio smėlis su žvirgždu.

gr.31 (Ha 149,13 m) įsigręžta 1,3 m, kultūrinio sl. storis – 1 m, jį sudaro smėlis.

[16] gr. 30, 32, 33

[17] gr.13 (Ha 136,2 m) įsigręžta 2,65 m, kultūrinio sl. storis – 2 m.

gr.14 (Ha 142,6 m) įsigręžta 2,4 m, kultūrinio sl. storis – 1,6 m.

gr.15 (Ha 154,8 m) įsigręžta 1,9 m, kultūrinio sl. storis – 1,6 m.

gr.25 (Ha 149,9 m) įsigręžta 1,8 m, kultūrinio sl. storis – 0,6 m.

gr.27 (Ha 146,2 m) įsigręžta 1,9 m, kultūrinio sl. storis – 1,5 m.

[18] gr.21 (Ha 149,44 m) įsigręžta 3,05 m, kultūrinio sl. storis – 1,75 m.

gr.22 (Ha 155,6 m) įsigręžta 1,9 m, kultūrinio sl. storis – 0,7 m.

gr.159 (Ha 157,1 m) įsigręžta 2,7 m, kultūrinio sl. storis – 0,4–0,8 m.

gr.160 (Ha 152,3 m) įsigręžta 1,6 m, kultūrinio sl. storis – 0,3 m, virš įžemio fiksuotas akmenų grindinys.

gr.161 (Ha 142,6 m) įsigręžta 1,19 m, kultūrinio sl. storis – 0,15 m.

gr.161 (Ha 142,6 m) įsigręžta 1,1 m, kultūrinio sl. storis – 0,15 m.

gr.162 (Ha 139,1 m) įsigręžta 1,3 m, kultūrinio sl. storis – 0,15 m.

gr.163 (Ha 150,25 m) įsigręžta 1,8 m, kultūrinio sl. storis – 0,17 m.

gr.164 (Ha l34,95 m) įsigręžta 1,55 m, kultūrinio sl. storis – 1,4 m.

gr.165 (Ha 144,2 m) įsigręžta 1,6 m, kultūrinio sl. storis – 0,06 m.

[19] gr.136 (Ha 149,1 m) įsigręžta 1,7 m, kultūrinio sl. storis – 0,06 m.

gr.141 (Ha 148,7 m) įsigręžta 2 m, kultūrinio sl. storis – 0,3 m arba 1,6 m, 1,6 m gylyje – molis.

[20] I.Jučienė. Vilniaus Kalnų parko ir buv. Kreivosios pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio patikrinimo gręžiniais ataskaita. // LII F.l, b. 883 - 1 dalis, 1978., p. 43. Gr.59–63, 71–74.

[21] gr.64–70

[22] gr.13–16

[23] gr.24–27

[24] 1.Jučienė. Vilniaus Kalnų parko ir buv. Kreivosios pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio patikrinimo gręžiniais ataskaita. // LII F.l, b. 883a - Il dalis, 1976, p. 2.

[25] Stalo kalno vakarinėje papėdėje yra Dainų slėnis su estradomis, pietvakarinis šlaitas nusileidžia į tarpukalnę – pietinį amfiteatrą, – kurią iš vakarų pusės riboja Bekešo kalno fragmentai. Kalno šlaitai yra nevienodo ilgio, tačiau statūs. Šlaitų santykiniai aukščiai ir jų nuolydžiai kinta taip: vakarinio į Dainų slėnį 23.5–26.5 m (nuolydis – 41.5–50º), šiaurinio – 20–30.0 m (nuolydžiai 48–60º), rytinio iki kelio – 15.5 m (nuolydis 49.6º). Kalnas turi 2 atragius – kalvagūbrius. Šiaurinio kalvagūbrio viršutinės dalies ilgis 115 m, plotis 10–12 m (plotas 1265 m2). Nuo Ha 160 m altitudės šis kalvagūbris į šiaurės rytus, už 149 m, pažemėja iki Ha 123 m (vakarinio šlaito nuolydis – 31.5º). Kalvagūbrio pietinio šlaito santykinis aukščių skirtumas apie 27 m (nuolydis – 38º), šiaurinio – 47 m (nuolydis – 46º). Pietinio kalvagūbrio ilgis pietų – šiaurės kryptimi yra 41 m, plotis – 21 m (plotas – 860 m2). Ypač ilgas, siekiantis 230 m, yra kalvagūbrio pietinis šlaitas, kurio santykinis aukščių skirtumas 66 m. Vidutinis šlaito nuolydis – 29º.

[26] K. Katalynas. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Stalo kalne, ataskaita. V, 1996 m. // LII archyvas f.l, b. 2508.

[27] ten pat, psl. 5.

[28] ten pat, psl. 6.

[29] Tyrimams vadovavo dr. Dainius Michelevičius.

[30] Jų gylis svyravo nuo 0,5 m iki 10 m. Gręžta rankiniu būdu, 10–30 cm skersmens grąžtų komplektais. Gręžiant stulpelis buvo iškeliamas kas 10–40 cm. Šis gręžimo būdas leido gana tiksliai fiksuoti sluoksnių gylį, jo charakterį (horizontalumą, pasvirimą arba vertikalumą), sudėtį, granulometriją, spalvą, drėgnumą bei tankumą. Norint išaiškinti kalno viršutinės dalies geologinę sandarą, mini agregatu Geoprobe papildomai buvo pragręžti (pagilinti) 4 gręžiniai mechaniniu sraigtiniu būdu (gr.10*, 28*, 58* ir 70*).

[31] Geologinius tyrimus atliko geologas Antanas Plečkaitis. Gręžinių duomenys – stulpeliai – parodyti priede nr. 1.

[32] Siųstuvu siunčiama elektromagnetinė banga sklinda gruntu ir yra atspindima nuo ribų, pasižyminčių skirtingomis elektrinėmis savybėmis. Atsispindėjęs signalas yra fiksuojamas georadaro antenoje ir registruojamas kompiuteryje. Georadaro prasiskverbimo gylis priklauso nuo jo naudojamo elektromagnetinių bangų virpesių dažnio ir nuo gruntų elektrinių savybių. Didėjant dažniui, gerėja georadaro skiriamoji geba, bet mažėja prasiskverbimo gylis, o didėjant grunto elektriniam laidumui, didėja elektromagnetinio lauko energijos išsklaidymas (sugėrimas) jame, dėl to prasiskverbimo gylis irgi sumažėja. Taigi smėlyje ir žvyre, kurių varžos, palyginti su priemoliais ir moliais, didelės, prasiskverbimo gylis gali siekti 15–20 metrų, o pastaruosiuose gali siekti vos keletą dešimčių centimetrų.

[33] Darbai atlikti naudojant 500 MHz dažnio anteną, registruojant trasas profilyje 5 cm intervalu. Atstumai tarp profilių lygūs 30 cm. Tyrimų duomenys apdoroti ir sukrauti į galutinį 3D duomenų masyvą, kurio duomenų tankis: 5 cm x 30 cm lateralia kryptimi ir apie 1 cm – vertikalia.

[34] gr.1 – 35

[35] gr.3–8, 10*, 10–11, 22

[36] gr. 1–2, 12, 30–31

[37] gr. 29

[38] gr. 9, 13–20, 24, 33

[39] gr. 13–16

[40] gr. 21–23, 25, 27–28, 28*, 34–35

[41] gr. 21, 22, 35

[42] gr. 26, 58, 58*

[43] gr. 26

[44] gr. 58*

[45] gr. 51–57

[46] gr. 51–54

[47] gr. 55–57

[48] gr. 59, 62–69

[49] gr. 59, 62–65

[50] gr. 66, 68

[51] gr. 67, 69

[52] gr. 60–61

[53] Stalo kalnas, kaip ir visas Kalnų parko kalvynas, yra paskutiniojo apledėjimo pakraščio plote, pietryčių Lietuvos smėlingoje lygumoje, tarp Vilijos ir Vokės lygumų (A. Basalykas. Vilniaus miesto ir jo apylinkių geomorfologiniai bruožai. LTSR MA Geografijos ir geologijos instituto moksliniai pranešimai. Geologija ir geografija, 1955, t. 1.). Pasak A. Basalyko ir V. Dvarecko, jos Vilniaus miesto teritorijoje išnyksta arba yra išlikę tik maži fragmentai (A. Basalykas, V. Dvareckas. Vilniaus apylinkės geomorfologiniu atžvilgiu. Geografija, XVII, 1981. LTSR Aukštųjų mokyklų moksliniai darbai. Vilnius: „Mokslas“). Kitaip tariant, tos lygumos pereina į Neries lateralinio slėnio smėlingąją lygumą. Stalo kalnas gali būti to slėnio reliktas arba liekana, kuris formavosi paskutiniojo Nemuno ledynmečio pirmojo maksimalaus antslinkio (Grūdos stadija) metu, maždaug prieš 20 000–18 000 metų. Limnoglacialinės kilmės sluoksnynas susiklostė prieledyniniame patvenktame baseine. Prieš 15 000 metų nuo Vilniaus galutinai traukiantis paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos ledynui (A. Bitinas. Kvartero geologijos tyrimų kryžkelėje – naujos paradigmos link. V., Lietuvos geologų sąjungos žurnalas Geologijos akiračiai, 2005, nr 4, p. 40–49), šio baseino vandenys į pietvakarius nuo Vilniaus pralaužė protaką, ir prasidėjo Neries senojo slėnio formavimosi užuomazgos – įsigraužta į smėlingąją lateralinę lygumą. Stalo kalne susiklostė stiprių srovių (fliuvioglacialas) nuogulos virš limnoglacialinių nuosėdų. Neries ir į ją orientuotos Vilnios upių vandenys išplovė plačius ir gilius slėnius, atskyrė Stalo ir gretimas kalvas nuo Sudervės bei Medininkų kalvynų. Šis procesas buvo lydimas požeminių vandeningų horizontų drenavimu į upes. Tai ženkliai prisidėjo prie gilių erozinių griovų tinklo formavimosi ir atskirų kalvų – Kreivojo (Plikojo), Bekešo, Gedimino, Gedimino kapo, Stalo – susidarymo.

[54] Į jų sudėtį įeina ir archeologiškai vertingi sluoksniai (kIV). Tai mišrių gruntų storymė: įvairaus grūdėtumo smėlis, žvyras, vietomis moreninis arba dulkingas priesmėlis, dirvožemis, taip pat statybinės ir buitinės atliekos, atvežtinis gruntas. Gruntų spalva nešvari, vyrauja tamsiai ir pilkai rusva, rečiau gelsva. Yra gargždo ir riedulių. Storymės gruntai sausi, birūs, purūs; storis kinta nuo 0.3 iki 2.1 m, tačiau vietomis gali būti didesnis, nes kalno paviršiuje būta nemažo ploto ir gylio iškasų. Mažesni storiai rodytų, kad buvusios Stalo kalno paviršiaus teigiamos formos nupjautos, planiruojant teritoriją, nes gretutiniuose plotuose piltiniame grunte yra daugiau žvyro, gargždo ir riedulių. Tai nupjautų fliuvioglacialinių nuogulų sluoksnių viršutinės pjūvio dalies gruntai. Fliuvioglacialiniai gruntai čia galėjo būti kultūrinių sluoksnių įžemiu, todėl vietomis piltinis gruntas buvo panašus į kultūrinių sluoksnių gruntą.

[55] Gravitacinės nuogulos išplitusios arčiau kalno šlaitų po dirvožemiu ir po technogeninėmis bei kultūriniais sluoksniais. Tai įvairaus grūdėtumo smėliai, vyraujant dulkingiems bei smulkiems. Sluoksnyno spalvinė gama įvairi, dažniausiai gerai matomas neryškus arba gerai išryškintas spalvinis sluoksniuotumas. Spalvų gamoje būdingas nešvarus (ne pirminis) gruntų atspalvis – tamsus, pilkšvas, gelsvas, rusvas, juosvas. Arčiau šlaitų apčiuoptas įstrižas vertikalus sluoksniuotumas (gr. 25, 26, 34, 36, 38, 39, 47, 48, 55, 56, 58, 58*, 59, 63, 64, 65). Deliuvinės nuogulos dažnai yra kultūrinių sluoksnių įžemis.

[56] Aptiktos kalno šiaurinėje pašlaitėje, gr. 72 plote, po kultūriniais arba deliuviniais sluoksniais, 1.25 m gylyje nuo žemės paviršiaus. Tai žvyras, į kurį įsigręžta iki 1.4 m gylio. Gruntas mažai drėgnas.

[57] Slūgso beveik visame kalno plote po technogeninėmis, deliuvinėmis ir kultūrinių sluoksnių nuogulomis. Tai stiprių vandens srautų įstrižai sluoksniuotos nuosėdos, sudarytos iš įvairiagrūdžių ir žvyringų smėlio bei žvyro sluoksnių. Smėlis vietomis su gausiu gargždu ir artimas blogai išrūšiuotam žvyrui. Sluoksnyne yra taip pat riedulių, kurie apsunkino gręžimą. Didžiausi rieduliai ištraukti iš gręžinių siekė 10–17 cm skersmenį. Gargžde ir rieduliuose vyravo nuosėdinės kilmės uolienos (gelsvas dolomitas, klintys). Kristalinės kilmės uolienos (granitas) sudarė apie 40%. Sluoksnyne retkarčiais aptikti nestori dulkingų priesmėlių lęšiai. Storymė buvo sausa, gruntai birūs. Gruntai yra vidutinio tankumo. Kai kuriuose gręžiniuose sluoksnynas yra kultūrinio sluoksnio įžemis (gr. 11, 14, 15, 19, 22, 33, 40, 49, 55).

[58] Slūgso po aukščiau minėtais sluoksnynais visame tyrimų plote. Tai prieledyninio patvenktinio baseino smulkiosios nuosėdos, į baseiną atneštos iš įtekėjusių iš pietų pusės upių ir ledyno tirpsmo vandens nešmenų. Litologiškai storymė sudaryta iš gerai išrūšiuoto smėlio, kurio sudėtyje vyrauja itin smulkus ir dulkingas. Aptikti nestori dulkingo priesmėlio tarpsluoksniai, nusėdę baseine šaltesniu metų laikotarpiu. Smėlis yra mažai drėgnas, virš priesmėlio drėgnas, kaip ir priesmėlis. Žemesni priesmėlio tarpsluoksniai yra prisotinti vandens. Tai yra požymis, kad susikaupęs pirmasis nuo žemės paviršiaus požeminis vanduo (gruntinis sezoninis). Sluoksnyno smėlis yra vidutinio tankumo, giliau tankus, priesmėlis yra plastiškas.

[59] Pasiektos gilesniais gręžiniais (gr. 10*, 28* ir 50* ir tikriausiai į sluoksnyną atsiremta gr. 48), po limnoglacialinėmis nuosėdomis. Galima prielaida, kad visame Stalo kalno geologiniame pjūvyje yra paskutiniojo Nemuno ledynmečio maksimalaus Grūdos stadijos antslinkio pakraštinių darinių kompleksas. Tai rodo ne tik moreninio priesmėlio sluoksnis (gr. 10*), bet ir kituose minėtuose gręžiniuose molingas, rusvas smėlis su gargždu ir rieduliais. Jis nešvaraus, tarsi purvo (moreninio) atspalvio. Sluoksnyno kraigas pasiektas 2.55–7.1 m gylyje nuo žemės paviršiaus, ties Ha 156.10–159.9 m altitude. Bendras sluoksnyno storis siekia 1.8–2.6 m.

[60] Šios tarpmoreninės nuogulos slūgso po Grūdos sluoksnynu ir aptiktos taip pat gilesniuose gręžiniuose (gr. Nr 10*, 28*, 50*). Sluoksnio kraigas slūgso 5.4–9.6 m gylyje nuo žemės paviršiaus. Litologiniu atžvilgiu nuogulas sudaro tankus, dulkingas smėlis ir plastingas, dulkingas priesmėlis. Į sluoksnį įsigręžta 0.1–2.6 m. Gruntai mažai drėgni.

[61] Šios moreninės nuogulos pasiektos Stalo kalno pašlaitėse (gr. Nr 70* ir 71). 2008 m. Dainų slėnyje morenos eroduotas paviršius pasiektas keliuose gręžiniuose ir įvairiose altitudėse. Arčiausiai Stalo kalno (Dainų slėnio geologiniai gr. Nr 29 ir 29a.) sluoksnio kraigas slūgso ties Ha 134.25–132.61 m. Stalo kalno rytinėje ir šiaurės rytinėje pašlaitėje morenos kraigas slūgso 6.8–1.58 m gylyje nuo žemės paviršiaus, ties Ha 141.70–142.58 m altitude. Tai ledynmečių palikta morena – priesmėlis ir priemolis, rudas, plastingas ir pusiau kietas. Užupyje, Krivių g., naujų namų kvartale, Medininkų morenos kraigas buvo stebėtas ties Ha 137–138 m altitudėmis. Palyginkite – Gedimino kalne Medininkų morenos kraigas po geologinių geomorfologinių procesų yra ties Ha 141.50 m altitude. Krivių g. statybos sklypo pietiniame plote link Gedimino kapo kalno virš šios morenos būta pirmojo gruntinio vandeningo horizonto, kuris, iškasus statybos duobę, nusidrenavo į ilgąją griovą. Tuomet po piltiniais gruntais čia susiformavo nemaža sufozinė tuštuma. Gruntinio vandens horizontai buvo konstatuoti taip pat virš Medininkų morenos Dainų slėnio gręžiniuose.

[62] Sluoksniai pasiekti kalno šiaurės rytinėje pašlaitėje, gr. 1 plote, po Medininkų moreniniu sluoksniu, 1.95 m gylyje nuo žemės paviršiaus, ties Ha 142.95 m altitude. Sluoksnį sudaro vidutinio tankumo dulkingas smėlis. Smėlis yra mažai drėgnas. Šios kilmės sluoksniai buvo aptikti Dainų slėnį supančiuose kalvų pašlaitėse.

[63] gr.42–50, 50*.

[64] gr.36–40, 40a–e, 41, 41 a–c.

[65] gr.47, 48, 36, 38–40, 40a–e, 41.

[66] Istorinius tyrimus atliko dr. Virgilijus Pugačiauskas.

[67] Планъ городa Вильны, 1794, PRIA-14; Планъ городa Вильны, 1798, Rusijos karo istorijos archyvas (RVKIA), f. 846, a. 16, b. 21813; Планъ городa Вильны, 1799, RVKIA, f. 846, a. 16, b. 21815; Plan von der Stadt Willda oder Willna in Littauen (Fiurstenhofo Vilniaus planas), 1737, (iš I. Ilarienė, Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Drezdene ir Berlyne // Vilniaus žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, Vilnius, 2007, p. 366); Grunert K., Vilniaus miesto planas, 1808, (iš buvusio Architektūros muziejaus); Vilniaus generalinis projektas, 1817, PRIA-9.

[68] Генеральный планъ Виленскихъ укрепленiй съ местностiю съ показанiем проэкта къ усиленiю ихъ и исправлению. 1842. RVKIA, f.349, ap.8, b.526.

[69] 1 сажень = 2,1336 м. Pagal http://www.ucheniki.hut2.ru/sprav/sprav_ed_izm/sprav_ed_izm.php#dlina

[70] RVKIA, f. 349, ap. 8, b. 301.

[71] Minusuojant 1955 m. vykdytų darbų apimtis (≤ 1 m)

[72] Raštas jo Imperatoriškai Didenybei, LMA VB RS, f. 20-5184, 1. 4-5; už nuorodą autorius dėkoja istorikui V. Pugačiauskui.

[73] Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė. Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas, jo įtaka miesto genezei.// Lietuvos pilys, 2011, Vilnius, nr. 6, p. 128–148.

[74] Virgilijus Pugačiauskas. Generaliniai 1831 m. kartinių įtvirtinimų planai Plikajame kalne.//Lietuvos pilys, 2010, t. 6, p. 116 (1 pav.).

[75] Apie tai žr. Gediminas Vaitkevičius, Lidija Kiškienė. Kreivasis miestas. // Miestų praeitis, t. 2, 2009 [CD].

[76] ten pat