Lietuvos istorijos institutas. Miestų praeitis, 3

 

Saulius Sarcevičius

Lietuvos istorijos institutas

 

Lukiškių priemiesčio rytinė dalis iki XVII a. vid. archeologijos duomenimis

 

Sąvokos. Priemiesčiai – daugelio istorinių ir šiuolaikinių miestų atributai, sudėtinės jų dalys ir urbanistinės visumos elementai. Priemiesčiai miestų vystymosi procese atlieka įvairialypes funkcijas gyvybiškai svarbiose ekonominės, gynybinės, kultūrinės, socialinės ir kitose veiklos srityse. Konkrečių priemiesčių funkcijų ir užduočių vykdymą diktuoja demografinė, ekologinė, ekonominė ir politinė miestų ir valstybės padėtis, o miesto centrų ir priemiesčių santykiai formuojasi abipusiai naudingais pagrindais. Šiame kontekste priemiesčiai viduramžiais ir vėliau buvo tokios miestų dalys, kurios anksčiau nei branduolys pajusdavo išorinių sąlygų pokyčius. Kitaip tariant, priemiesčiai buvo tokios miestų dalys, kurios greičiau ir ryškiau reaguodavo į išorinės situacijos kaitą.

 

Urbanistikos tyrėjų požiūriu priemiesčiai – didesniems miestams būdingos urbanizuotos teritorijos, išsidėsčiusios jų pakraščiuose, istorinių miestų ir šiuolaikinių didmiesčių satelitai. Tai teritorijos, kurios nuo miestų centrų atskirtos įvairiomis natūraliomis ir žmogaus suformuotomis kliūtimis – vandens telkiniais, miškais ir laukais, gynybiniais įtvirtinimais, keliais, užtvaromis. Miestų vystymosi procese besiplečiančios centrinės miestų dalys artėja link priemiesčių, jungiasi su jais ir integruojamos į miesto urbanistinį organizmą. Taip priemiesčiai tampa neatsiejama miestų dalimi ir praranda savo vystymosi savarankiškumą. Kuo labiau kiekybine ir kokybine prasme istorinis priemiestis atlieka centrui (ir visam miestui apskritai) svarbias funkcijas, tuo sparčiau jis integruojamas į miesto visumą. Kitaip tariant, kuo aukštesnė kokybinė ir kiekybinė priemiesčio funkcijų svarba, tuo trumpesnis jo integracinis procesas ir glaudesni ryšiai su branduoliu.

 

Ekonomine prasme priemiestis – tai gyvenamasis, gamybinis, prekybinis, rekreacinis ir kitomis funkcijomis svarbus miesto rajonas. Tai miesto dalis, jo periferija, kurios gyventojų veikla orientuota į centrinės (pagrindinės) miesto dalies gyventojų asmeninius ir veiklos poreikius ar glaudžiai susijusi su jais. Priemiestis yra miesto ūkinės sferos sudėtinė dalis.

 

Istorinis priemiestis[1] – tai menkiau nei miesto branduolys urbanizuota, dažniausiai ekstensyviai užstatyta teritorija, esanti už ekologinių ir antropogeninių užtvarų, skiriančių ją nuo miesto branduolio.

 

Sociokultūrine prasme istoriniai priemiesčiai – tai demografiniai centrai, kurių vystymosi pradiniame etape daugumą sudarė skirtingų arba vieno socialinio sluoksnio (tautybės, konfesijos, tos pačios veiklos) atstovai, o priemiesčiams vystantis susiformuoja įvairialypis (margas) socialinių sluoksnių ir tautybių konglomeratas. Juose koncentravosi mažesnis gyventojų kiekis nei centrinėse miestų dalyse. Tokie kriterijai būdingi daugeliui Europos miestų priemiesčių. Išimtis nebuvo rytinis Pabaltijys ir Lietuva. Nors miestai čia kūrėsi šiek tiek vėliau nei kitur, tačiau Lietuvoje jie irgi turėjo daugumą Vakarų Europos miestų struktūros elementų.

 

Problema. Šie išvardyti kriterijai ir bruožai būdingi daugeliui istorinių Vilniaus priemiesčių. Tačiau jų, kaip, beje, ir daugumos kitų miestų, funkcijos, priklausomai nuo ekonominių, socialinių ir politinių laikmečio sąlygų, kito – didėjo ar mažėjo, daugėjo ar nyko. Vienas iš seniausių priemiesčių – Lukiškės. Miesto branduoliui aktualias funkcijas jos ėmė atlikti nuo pat apgyvendinimo pradžios ir, matyt, ne vėliau Lukiškių dalies teritorijos suteikties miesto savivaldai[2]. Praeityje jos buvo svarbi miesto (pakraščio) periferijos dalis. Čia vystėsi ūkinė veikla – veikė amatininkų dirbtuvės, buvo karališkoji patrankų liejykla[3] (dėl to rytinė priemiesčio dalis buvo vadinama Puškarnia). Dar pradinėje priemiesčio raidos stadijoje čia formavosi magnatų žemėvalda, jos teritorijos šiaurės vakarinėje dalyje buvo totorių gyvenvietė[4]. Rytinėje Lukiškių dalyje jau XVI a. I p. susiformavo miestui svarbus komunikacijų tinklas. Iš centrinės miesto dalies driekėsi kelias Ukmergės, Rygos link. Šis kelias jungė miesto centrą ir su kitu priemiesčiu – Šnipiškėmis, turinčiomis didelius molio žaliavos klodus ir buitinės bei statybinės keramikos gamybos centrus. Lukiškėse buvo vandens kelio, jungusio Rytų Lietuvos teritoriją su kitu svarbiu Lietuvos miestu – Kaunu bei užsienio prekybos centrais Karaliaučiumi ir Dancigu, tarpinio sustojimo punktas – prieplauka su tam reikalui skirta infrastruktūra (Vilniaus... 1968, p. 83).

 

Istoriografijoje pažymima, kad Lukiškių priemiestis buvo feodalinių didikų valdos, iki XVI a. pab. mažai su miestu tesusijusios (Vilniaus... 1968, p. 62). Ši nuomonė, mūsų manymu, neatspindi realios to meto priemiesčio svarbos miesto ekonominės, kultūrinės ir politinės veiklos kontekste. Pirmiausia rytinę Lukiškių priemiesčio dalį su miestu siejo ekonominiai santykiai. Nepaisant to, kad jose ir buvo LDK didikų valdos ir rezidencijos, priemiestyje veikė ir amatininkų dirbtuvės, kurių produkcija buvo skirta ne tik valdų savininkų, bet taip pat miesto visuomenės ir net visos valstybės poreikiams tenkinti[5]. Ten, kalbant šiuolaikiniais terminais, buvo sukuriama dalis miesto bendro vidaus produkto. Šio produkto kūrimo procesuose dalyvavo ne tik priemiesčio gyventojai, bet ir miesto branduolio visuomenė. Priemiestyje įsikūrę amatininkai varžėsi su Vilniaus cechų meistrais. Jo ir miesto amatininkų konkurencinės kovos faktai aiškiai atsispindi XVII a. I ketv. rašytiniuose šaltiniuose. Išlikę ginčų ir skundų aktai yra argumentas teigti, kad konkurencija tarp miestiečių ir priemiesčio amatininkų prasidėjo jau anksčiau – XVI a. II p. Ši ekonominio pobūdžio nesantaika prasidėjo būtent tuomet, kai savo išskirtinių teisių į verslą ir pastovių pajamų iš miesto administracijos ir valdovo pagal to meto juridines normas ėmė rūpintis branduolyje ir miesto jurisdikoje apsigyvenę amatininkai.

 

Ekonomine prasme Lukiškės nuo miesto branduolio niekad nebuvo atribotos, bet atvirkščiai – buvo palaikomi abipusiai naudingi ryšiai ir kontaktai. Miesto branduolyje pagaminti ir iš svetur atvežti gaminiai (pirmiausia maisto produktai, prabangos ir importinės prekės) buvo skirtos ne tik turtingiems priemiesčių gyventojams, bet apskritai visai visuomenei.

 

Urbanistinės visumos kontekste Lukiškės, o ypač jų rytinė dalis, buvo svarbi miesto dalis. Prabangios privilegijuoto luomo atstovų rezidencijos ir namai ne tik puošė šiaurės vakarinį miesto pakraštį, bet jam suteikdavo ir didelio bei ekonomiškai stipraus miesto įvaizdį. Rytinė Lukiškių priemiesčio dalis, prisišliejusi šalia valdovų rūmų teritorijos, kartu su ja buvo elitinė miesto dalis su didesnėmis nei miesto valdomis, rečiau užstatyta ir įvairesnio kraštovaizdžio (Neries, Kačergos pakrantė, Tauro, Molio kalvos) nei, pavyzdžiui, centrinė miesto dalis.

 

Galiausiai rytinėje priemiesčio dalyje dominavo ne savivaldaus miesto, bet privačios jurisdikos taikoma teisinė sistema[6], todėl visuomeniniai santykiai ir ekonominė veikla čia vystėsi truputį kitaip nei branduolyje – tai yra kitapus gynybinės sienos.

 

Nepaisant to, rytinėje Lukiškių dalyje, kaip ir miesto branduolyje, sinchroniškai rutuliojosi tie patys procesai, kurie buvo tų pačių išorinių impulsų ir veiksnių rezultatas.

 

Tačiau ten vykę reiškiniai ir procesai dėl minėtų skirtumų turėjo kitokias formas, ritmą, dinamiką, kokybinius ir kiekybinius parametrus. Todėl rytinės Lukiškių priemiesčio dalies raidos analizė suteikia galimybę pažinti ne tik miesto ar jo dalies vystymosi tendencijas ir dinamiką, bet ir apčiuopti vidinius atskirų miesto dalių ryšius, tarpusavio santykius ir jų mechanizmą bei pažinti miestą iš vidaus.

 

Tikslas. Vieno iš seniausių ir arčiausiai nuo istorinio miesto centro išsidėsčiusio priemiesčio rytinės dalies raidos ir jo funkcijų rekonstrukcija XV a.–XVII a. I p.

 

Šaltiniai. Duomenų pagrindą sudaro archeologiniai šaltiniai – 1976–2004 m. kasinėjimų medžiaga. Per 28 metų laikotarpį buvo tyrinėta visose rytinio priemiesčio dalyse, tačiau labai netolygiai. Archeologiškai kasinėtų vietų kartografavimo rezultatai[7] parodė, kad priemiestyje vykdyti tyrimai daugiausiai atspindi nedidelių, viena nuo kitos nutolusių ir lokalių teritorijų praeities faktus. Pastebimas didelis duomenų trūkumas apie centrinės dalies, tarp Totorių ir Vilniaus gatvių kvartalo, apgyvendinimą. Trūksta informacijos ir apie šiaurinės priemiesčio dalies (teritorijos palei Neries upę) apgyvendinimo raidą, nors ten nedidelių apimčių kasinėjimai buvo vykdyti visame pakrantės perimetre. Tačiau sugretinti visi duomenys leido atkurti šiaurinės teritorijos pirminį reljefą ir pagal jį modeliuoti apgyvendinimo eigą.

 

Gauti duomenys suteikė naujų žinių apie buvusių gamybos centrų ir dirbtuvių sklaidą. Lokalizuotos statybinės keramikos, kalkių degimo, spalvotojo ir juodojo metalo liejimo, juvelyro, odos ir kaulo apdirbimo vietos.

 

Rytinėje nagrinėjamo priemiesčio dalies pusėje, dab. L. Stuokos-Gucevičiaus ir Odminių gatvių rajone, nustatytos kelios ir odos apdirbimo bei avalynės gamybos dirbtuvių vietos (Butėnas E. 1997š, 1998š, 1999š, 2000š; Grišin V. 1997š; Poška T. 1996š; Stankevičius G. 1992š; Vaitkevičius G. 2003š), kurios rodo, kad šiame kvartale ši veikla buvo vystoma nuo XVI a. vid. iki XVII a. vid. negandų (3 pav.). Pastebėta, kad vienoje iš tokių gamybos vietų XVI a. pab. įvyko permainų – gamybos funkcijų kaita. Vietoj odos apdirbimo pereinama prie papuošalų gamybos – įsikuria juvelyras (Vainilaitis V. 2004š). Dar viena juvelyro ar spalvotojo metalo liejimo dirbtuvė veikė vakarinėje priemiesčio dalyje (dab. Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankirtos aplinkoje) (Vaicekauskas A. 1999). Kauladirbio gamybinės veiklos liekanos lokalizuotos septyniose vietose, išsidėsčiusiose visose priemiesčio pusėse – rytinėje dalyje (dab. L. Stuokos Gucevičiaus-Odminių g. rajone) (Butėnas E. 1997š, 1999š; Grišin V. 1997š), centrinėje (dab. Gedimino pr. Nr. 16, 22) (Sarcevičius S. 2002š; Kvizikevičius L. 2005šb), vakarinėje (dab. Pamėnkalnio g. 18) (Girlevičius L. 1999š), šiaurinėje (Tilto g. vakarinėje dalyje) (Sprainaitis R. 1984š).

 

Be šių gamybos vietų, priemiestyje veikė statybinės keramikos dirbtuvės, lokalizuotos septyniose vietose, išsidėsčiusiose skirtingose priemiesčio dalyse (3 pav.). Teritorijoje į vakarus už kelio iš miesto rotušės į Šnipiškes (už dab. Vilniaus g.), į šiaurę nuo vadinamojo Molio kalno, buvo išdegamos plytos bei čerpės (Šimėnas V. 2004š), kitur lokalizuoti penki XVI–XVII a. I p. krosnių koklių gamybos centrai. Krosnių koklių gamyba vyko rytinėje priemiesčio dalyje (dab. Odminių g. 7, 9; Odminių / Totorių g. sankirta) (Stankevičius G. 1992š), pietvakarinėje (dab. Vilniaus g. 31) (Kvizikevičius L. 2005ša; Jonaitis R. 2005š), vakarinėje (dab. Vilniaus g. 15 ir Jogailos g. Nr. 4, Gedimino pr. 16 / 10 sklypuose) (Luchtanienė D. 2000š, Sarcevičius S. 2000š), šiaurinėje (Tilto g. 25) (Sprainaitis R. 1984š) ir šiaurės rytinėje dalyje, teritorijoje tarp Žemutinės pilies ir Radvilų valdų (Vrublevskio g.).

 

Centrinėje priemiesčio dalyje (dab. Vilniaus ir Gedimino pr. sankirtos vietoje) lokalizuota kalkių degimo vieta (Sarcevičius S. 1999š, 2001š), o metalo dirbinių gamybos atliekų aptikta trijose vietose – daugiausiai centrinėje priemiesčio dalyje, teritorijoje, kurioje, rašytinių šaltinių duomenimis, buvo patrankų liejykla (3 pav.).

 

Atskirų centrinės priemiesčio dalių praeities vaizdą žymiai papildė duomenys, gauti kasinėjant Gedimino prospekte ir jo prieigose (Sarcevičius S. 1999š, Sarcevičius S. 2000š, Sarcevičius S. 2001š, Sarcevičius S. 2003š). Tyrimų metu gauta informacija apie visos centrinės priemiesčio dalies R–V krypties stratigrafiją. Tai leido rekonstruoti didžiulės teritorijos pirminį reljefą. Sugretinus visų kasinėjimų duomenis, buvo pastebėti priemiesčio apgyvendinimo eigos dėsningumai. Artefaktų visuma leidžia teigti, kad priemiestis turėjo daugiafunkcinę paskirtį, o stratigrafiniai ir chronologiniai duomenys rodo šios teritorijos integracijos į miesto urbanistinę visumą pradžią.

 

Be archeologijos šaltinių, minimaliai panaudoti ir kitokie šaltiniai, pirmiausia rašytiniai. Tačiau jie turi tik pagalbinę reikšmę ir nėra pirmaujantys artefaktų atžvilgiu. Jais bandoma iliustruoti tik bendrą priemiesčio įvykių raidą. Tačiau tiek archeologinių duomenų, tiek ir rašytinių šaltinių stoka iš kai kurių priemiesčio kvartalų neleidžia pilnai pažinti visų priemiesčio gatvių ir sklypų apgyvendinimo pradžios, krypties ar konkrečios gatvės atsiradimo. Todėl darbe pateikti apibendrinimai labiau atspindi tik bendrąsias šios priemiesčio dalies vystymosi tendencijas, ir juos reikia vertinti su išlyga, kad nauji duomenys ateityje leis tuos apibendrinimus žymiai papildyti ir pakoreguoti.

 

Istoriografija. Ilgą laiką Lietuvos miestų istoriniai priemiesčiai dėl įvairių priežasčių, didesnio koncentruoto istorikų ir urbanistikos tyrinėtojų žvilgsnio nesusilaukdavo. Tą galime teigti ir apie Vilniaus priemiesčių raidos tyrimų būklę. Kai kurie architektūriniai, rašytiniai ir kartografiniai duomenys, liečiantys šią miesto dalį, buvo panaudoti bendrame Vilniaus istorijos kontekste, atskirose studijose ir straipsniuose, skirtuose įvairių Vilniaus praeities klausimų nagrinėjimui (Dijokienė D. 2002, p.22; Drėma V. 1991; Vilniaus...1968; Markevičienė J. 2002; Vitkauskienė B.R. 2010). Istoriniai priemiesčiai, kaip sudėtinės didelių miestų dalys ir atskiri mikroekonominiai vientiso urbanistinio organizmo dariniai, lietuviškoje istoriografijoje pradėti tyrinėti tik paskutiniais metais. Ir čia reikia paminėti kol kas vienintelį publikuotą tokį darbą – tai būtent Lukiškėms skirtą kolektyvinę monografiją (Jogėla V., Meilus E., Pugačiauskas V. 2008). Remdamiesi istorinių duomenų analize, autoriai daro išvadą, kad Lukiškės XV–XVIII a. laikotarpiu tampa „gana glaudžiai įvairiais ūkiniais ryšiais su miestu susijusiu priemiesčiu“ (p.238). Autoriai ypatingai išskiria Neries upės reikšmę šio priemiesčio vystymesi, istoriniuose šaltiniuose pastebimą jau nuo XVI a. Visiškai sutikdami su šiomis išvadomis, visgi norėtume pastebėti, kad išlikę istoriniai šaltiniai geriausiu atveju siekia XVI a. Tačiau ir jų nėra gausu[8], tad reiktų daryti išvadą, kad ankstyviausi istoriniai šaltiniai atspindi XVI a. II p.–XVII a. Lukiškių situaciją. Mūsų tikslas – pažvelgti į šį priemiestį archeologinių bei topografinių duomenų pagrindu, leidžiančių modeliuoti šio priemiesčio įtaką miesto branduoliui taip pat ir ankstyvesniuose laikotarpiuose[9].

 

Topografija. Rytinė Lukiškių priemiesčio dalis išsidėsčiusi teritorijoje į šiaurę nuo istorinio Vilniaus miesto centro – rotušės ir „katalikų miesto“ (kartais istoriografijoje vartojamas „vokiečių“ miesto terminas), į vakarus nuo LDK valdovų rezidencijos – Žemutinės pilies rūmų (1 pav.). Nuo pastarųjų miesto dalių priemiestį skyrė natūrali gamtinė užtvara – į Neries upę įtekantis Kačergos upelis ir miesto gynybinė siena, pastatyta 1503–1522 m. laikotarpiu (Собрание... Но. 19; Merkys V. 1958, p. 26; Vilniaus...1958, p. 74). Iš šiaurės pusės Lukiškes nuo kitų Vilniaus priemiesčių – Žvejų ir Šnipiškių – skyrė Neris. Su pastaruoju priemiesčiu Lukiškes nuo 1536 m. jungė tiltas (vėliau, 1739 m., pavadintas Žaliuoju). Rytinę Lukiškių dalį nuo menkiau urbanizuotos vakarinės priemiesčio dalies skyrė kelias iš miesto centro į Livoniją. XVI a. 3 deš. pastačius gynybinę sieną, miestą ir valdovų rūmų teritoriją su Lukiškėmis siejo ketveri vartai. Valdovų rūmų ir Katedros teritoriją su Lukiškėmis jungė tiltas per Kačergą, šalia jų piečiau buvo Marijos Magdalietės, arba Šlapieji, vartai. Ties Vilniaus vyskupų rūmais į Lukiškes buvo patenkama per Totorių vartus, o iš Rotušės ir „vokiečių miesto“ – per Vilijos vartus. Ši sąlyginai mūsų apibrėžta teritorija praeityje užėmė apie 37,18 ha plotą ir sudarė netaisyklingo smailaus trikampio formos žemės ruožą, iš šiaurės ir pietryčių apribotą gamtine kliūtimi – Neries ir Kačergos upėmis. Sprendžiant iš rašytinių ir kartografinių šaltinių, šis ruožas buvo žymiai tankiau apgyventas ir urbanizuotas nei likusi Lukiškių dalis, išsidėsčiusi į vakarus nuo kelio į Livoniją (dab. Vilniaus gatvės) ir apėmusi kelis kartus didesnę teritoriją nei rytinė priemiesčio dalis[10].

 

1 pav. Vilniaus miesto planas su rytiniu Lukiškių priemiesčiu
1 pav. Vilniaus miesto planas su rytiniu Lukiškių priemiesčiu

 

Reljefas. Iki priemiesčio apgyvendinimo pradžios, o archeologinių šaltinių duomenys leidžia teigti, kad šis procesas prasidėjo ne anksčiau kaip XIV a. pab.–XV a. pr.[11], buvo susiformavęs nelygaus paviršiaus reljefas (2 pav.). Pietinės ir vakarinės priemiesčio dalies paviršius buvo natūraliai žemėjantys Velnio ir Molio kalvų priešlaičiai, kurio šiaurinė riba baigėsi ties dabartine Tilto g. Rytinis ir šiaurinis pakraščiai, besiriboję su Nerimi ir Vilnia, buvo 12–14 m. žemiau nei Vilniaus vartų vieta. Nuo Vilnios ir Vingrio (Kačergos) sandūros iki Neries vietovė buvo drėgna, užpelkėjusi ir mažiau tinkama gyventi. Tad iki urbanizacijos pradžios ši priemiesčio dalis, žvelgiant iš pilies pusės, atrodė kaip žemuma, kurią iš vakarų pusės ribojo pailgos formos aukštuma (2 pav.). Aukštumos šiauriniame gale buvo vėliau pastatyta šv. Jurgio bažnyčia. Nuo čia kalvos ketera driekėsi pietų kryptimi: Ties senuoju savivaldybės pastatu (Gedimino pr. 9) kerta Gedimino prospektą, pasiekia Labdarių gatvę, o toliau pietuose įsiremia į Kačergos vagą. Ši teritorija buvo aukščiausia rytinių Lukiškių vieta. Ir kaip tik šioje vietoje – Savivaldybės a. teritorijoje – aptinkamas ankstyviausias užstatymas, datuotinas XIV a. pab–XV a.[12]. Įdomu pastebėti, kad kalvos tęsinys už Kačergos upės sutampa su dabartine Šv. Ignoto gatve, kurioje, beje, archeologų yra aptikti XIV–XV a. ribos kelio fragmentai (Gendrėnas G. 1983š, Ušinskas V. 1985š ). Taigi galima manyti, kad aprašytos kalvos plote, greičiausiai rytiniame jos šlaite, galėjo eiti senasis kelias, vedęs link Neries (2 pav.). Atkreipsime dėmesį, kad šio kelio pėdsakus, buvusius tarp Totorių bei Vilniaus gatvių, galima atsekti dar ir 1808 m. plane. Jos šiaurinė atkarpa sutaptų su dabartine Radvilų gatve. Gali būti, kad kaip tik šis „kelias einantis apie Vilnių ir į upę vakaruose“ minimas 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui (Lietuvos TSR...p.58). Tai, kad šis kelias vedė link Neries, liudija, jog kažkur šioje vietoje buvo brasta.

 

2 pav. Rytinių Lukiškių priemiesčio paleoreljefo rekonstrukcija (autorė O.Valionienė)
2 pav. Rytinių Lukiškių priemiesčio paleoreljefo rekonstrukcija (autorė O.Valionienė)

 

Vystymosi raida. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lukiškės paminėtos 1441 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero rašte, kuriame amžiams miestui dovanojama teritorija – „mūsų laukas, esantis tarp Vilijos ir Velnio kalno ir iki Lukiškių (Zbior praw...1788, p. 8). Nuo šio momento dovanota vietovė, besišliejanti prie šiaurės vakarinės ribos, tapo sudėtine miesto jurisdikos dalimi. Teritorija, esanti į rytus nuo šios suteikties (t. y. maždaug nuo dab. Tauro kalno), liko valdovo jurisdikoje. Tačiau tiek miestui padovanotos valdos, tiek ir rytinė dalis, esanti prie pilies prieigų, buvo menkai apgyvendinta ir vargu, ar pagal to meto sampratą galėjo vadintis priemiesčiu. Yra teigiama, kad priemiesčiai – tai tokios prie miesto esančios teritorijos, kurios gynybinės būtinybės laikotarpiu liko anoje miesto sienos pusėje. Šiame kontekste Lukiškės nuo pilies teritorijos nebuvo atskirtos iki 1506 m., o nuo miesto branduolio galutinai atskirtos 1522 m., pastačius gynybinę sieną (Fijalek J. 1923; Merkys V., p. 194–195). Tad XVI a. 3 deš. pr. Lukiškės atribotos nuo miesto ir galutinai įgavo priemiesčio statusą. Čia esantis reljefas turėjo didžiulę įtaką apgyvendinimo eigai. Kadangi rytinis ir šiauriniai pakraščiai buvo užpelkėję, ankstyviausios sodybos formavosi minėtoje aukštumoje ir jos pakraštyje – nuolaidžiame šlaite, o ne teritorijoje, besiribojančioje su pilimi ar miestu (2 pav.). Pradiniame priemiesčio apgyvendinimo etape vietovės reljefas buvo išnaudotas ne tik sodyboms, bet ir komunikacijoms įrengti. Kelių kryptis lėmė būtinybė miesto branduolio gyventojams ir piliai kontaktuoti su kitomis apylinkėmis ir centrais. Iš miesto branduolio patekti prie vandens magistralės Neries sausiausia ir patogiausia vieta buvo orientuota šiaurine kryptimi per pašlaitę, aplenkiant užpelkėjimus ir pilies teritoriją. Ši trasa buvo ir atstumo atžvilgiu optimaliausias variantas, tačiau galbūt tam turėjo įtakos ir būtinybės faktorius palaikyti trumpus ir greitus kontaktus su Žvejų priemiesčiu ir vandens magistrale atkeliavusiais svečiais. Pilies teritorijos gyventojams reikėjo turėti sausumos komunikaciją vakarų kryptimi, todėl atsirado kelias ir dab. Tilto g. aplinkoje (2 pav.). Archeologinių šaltinių kartografavimas parodė, kad anksčiausiai – XV a. – apgyvendintos vietos koncentravosi palei kelią iš branduolio link upės ir kelio iš pilies susikirtimo aplinkoje (vakarinėje ir pietinėje pusėse)[13]. Šių dviejų kelių (gatvių) sandūroje ir aukštumos pakraštyje XVI a. I ketv. buvo pastatyta šv. Jurgio bažnyčia, kas atspindi šios aplinkos kokybinį išsivystymą – jos artimiausioji aplinka buvo tankiausiai užstatyta. Tuo metu situacija pastebimai ėmė keistis visoje rytinio priemiesčio dalyje, pirmiausia ženkliai išsiplečia urbanizuotos erdvės. Pradedami intensyviau įsisavinti rytiniai pakraščiai, besiribojantys su pilimi ir branduoliu. Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga, būtent kas davė svarbiausią postūmį tokiai plėtrai. Manome, tai buvo skirtingų faktorių rezultatas. 1522 m. miesto branduolys nuo Lukiškių ir kitų priemiesčių galutinai atsiribojo gynybine siena[14]. Sienos statybos metu drėgnos Vilnelės ir Vingrio (Kačergos) pakrantės buvo paaukštintos, matyt, pakoreguotos ir upelių vagos, nes 1535 m. minima, kad Vingrio upelis teka perkasu, plaudamas miesto mūrus, miesto gynybinę sieną (Jurkštas J. 1990, p. 106). Matyt, tuo metu buvo koreguojami ir vakariniai Vingrio upelio krantai, tai yra žemėmis užpilamos drėgnos pakrantės ir taip siaurinama upelio tėkmė. Dėl šios procedūros upelis prasiveržė ir paplovė gynybinę sieną, tačiau tokia antropogeninė veikla šiek tiek pagerino vakarinių upelio pakrančių tinkamumą gyventi iki tol neurbanizuotuose Lukiškių rytiniame pakraštyje.

 

XV a. pab. ir XVI a. I p. valdovai šioje priemiesčio dalyje išdalijo daug žemių nusipelniusiems pareigūnams, bažnyčiai (karmelitams), amatininkams. Tuo metu ir buvo pradėta upelio pakrančių urbanizacija. Pvz., 1500 m. birželio 2 d. valdovas Aleksandras savo sekretoriui Erazmui Ciolekui „suteikė žemės sklypą priešais mūsų pilį, prie tilto, kur buvo mūsų arklidės“ (Vilniaus...2006, p.70). Taigi, aukštiems valstybės pareigūnams sklypai dalinami ne pačiose geriausiose vietose, o šalia buvusių arklidžių. Veikiausiai XVI a. pr didelė Lukiškių teritorijos dalis, patogi gyventi, jau buvo išdalinta sklypais. Pradėjo trūkti žemės. Šią tendenciją patvirtina ir kiti duomenys. Štai 1499 m. gegužės 3 d. Lietuvos Metrikos įraše paminėta, kad „Vilniaus pilininkas Zanka (Ivanovičius) surado sklypą kunigaikščiui Semionui Jurjevičiui dvarui statytis Vilniuje „prie Neries upės ir kelio, kuris eina nuo Soltano dvaro nuo Šeškinės“ (LM. Kn. 6, l. 176v; Vilniaus...2006, p. 69). Tekste nedviprasmiškai nurodoma, kad sklypo garbingam kunigaikščiui teko ieškoti ir jam tinkamas sklypas buvo surastas vakarinėje Lukiškių dalyje, atokiau nuo pilies, netoliese nuo totorių gyvenvietės.

 

Priemiestyje jam priklausančius tuščius sklypus ėmėsi įsisavinti ir valdovas, perkeldamas dalį pilies pagalbinio ūkio. Tuo metu čia ėmė intensyviau formuotis ir gamybinė infrastruktūra, prasidėjo didikų rezidencijų (pirmiausiai turime galvoje Radvilų), bažnyčios ir vienuolyno bei miestiečių namų statybos.

 

XV a. pab.–XVI a. pr. pokyčių atsirado ir vakarinėje priemiesčio dalyje – ėmė formuotis naujas kelias (gatvė), kuri jungė miesto rotušę su Šnipiškėmis. Neužilgo ji tapo pagrindine komunikacine dominante priemiestyje, padalinusi jį į dvi dalis. Šios gatvės formavimąsi skatino išoriniai faktoriai, kurie stimuliavo vidinius procesus mieste. XV a. pab. Vilniui ir visai valstybei iškilo Krymo totorių antpuolių grėsmė. 1503 m. rugsėjo 6 d. privilegija valdovas patenkino miestiečių prašymą – juos atleido nuo karinės prievolės ir įsakęs per metus pastatyti įtvirtinimus apie visą miestą (Dubinski P. 1788, 19–20; Merkys V.,p. 194). Tai pareikalavo ne tik didelių piniginių ir darbo jėgos resursų, bet ir statybinių medžiagų (akmens, kalkių, medienos, molio žaliavos). XVI a. I p. molio žaliavos klodai, sprendžiant pagal plytinių ir keramikų dirbtuvių išsidėstymą, buvo žinomi keliose vietose: Antakalnyje, Molio kalne, Subačiaus g. rajone, Užupyje, Šnipiškėse (Samalavičius S. 1977, p. 26–35; Vitkauskienė R. B. 2006, p. 79). Plečiantis gynybinės sienos ir kitų pastatų statyboms, buvo pradėti eksploatuoti ir kiti molio klodai, esantys mieste ir jo pakraščiuose. Didžiulių molio gaminių, pirmiausiai plytų ir kitos žaliavos – medienos ir kalkių – poreikis skatino rastis gerus (tiesius ir lygius bei platesnius) kelius. Patogus statybinių medžiagų pristatymas iki statybos vietos branduolyje iš vakarinių ir šiaurinių miesto apylinkių bei Nerimi atplukdyta mediena ir buvo viena iš šios gatvės (dab. Vilniaus) atsiradimo priežasčių. Dėl to sumenko ankstesnės gatvės, vedusios iš miesto branduolio pro Šv. Jurgio bažnyčią link Žvejų priemiesčio, funkcija[15]. Plytinės Lukiškėse ties Molio kalnu, rašytiniuose šaltiniuose pradedamos minėti nuo 1495 m. (LMABR. F. 6, b. 70), Šnipiškėse – nuo 1534 m.(LVIA, f. 458, ap. 1, b. 642, l. 11 a. p.; Čivilytė A., Kvizikevičius L., Sarcevičius S. 2005, p. 28). Tad veikiausiai Vilniaus gatvė ir susiformavo XV a. pab.–XVI a. I ketv. , o jos komunikacinę svarbą ankstesnių kelių atžvilgiu vainikavo 1536 m. Žaliojo tilto statyba per Neries upę[16]. Šiam Vilniaus gatvės chronologiniam teiginiui pagrįsti tinkamiausi archeologiniai duomenys. Vykdyti tyrimai Gedimino pr. ir Vilniaus g. teritorijoje atskleidė, kad ankstyviausias šios dalies užstatymas, datuojamas XIV a. pab.–XV a. I p., nors ir nebuvo intensyvus, tačiau koncentravosi ne tiek prie Vilniaus gatvės (vėliau tapusios šio kvartalo užstatymo dominante), kiek labiau į rytus nuo jos. XV a. II p. datuoti pastatai aptinkami po Vilniaus gatve ir, atrodo, nėra į ją orientuoti. Aptikti šio laikotarpio pastatai užpilami ar nugriaunami būtent XV a. pab.–XVI a. pr. Vilniaus gatvės chronologija geriausiai atsispindi archeologinių tyrimų, atliktų šalia dabartinio NOVOTEL viešbučio, duomenimis (Sarcevičius S. 1999š, Sarcevičius S. 2000š, Sarcevičius S. 2001š). Tyrinėjimų metu buvo atidengti trijų skirtingų laikotarpių kelio horizontai (Vaicekauskas A. 1999š). Surinkti duomenys leidžia mums tvirtinti, kad Vilniaus gatvės vieta bei kryptis tyrinėtoje dalyje nekito nuo pat jos atsiradimo. Pagal aptiktus radinius, tarp kurių paminėtinas Žygimanto I Senojo 1510 m. pusgrašis, ankstyviausias šio kelio horizontas datuotinas būtent XV–XVI a. riba. Ankstyviausia Vilniaus gatvės danga buvo suformuota iš smulkių akmenukų bei stambaus žvyro[17]. XVI a. pab.–XVII a. pr. Vilniaus gatvė, buvusi 6 m pločio, išgrindžiama akmenimis. XVII a. laikotarpiu ši gatvė buvo ne kartą taisoma, kas liudija, jog buvo gana kruopščiai prižiūrima[18]. Turint omenyje, kad aptariamu laikotarpiu gatvės grindimas priemiesčio teritorijoje buvo apskritai retas dalykas, ir tai, kad ja taip rūpintasi, duoda mums papildomų argumentų pagrįsti jau anksčiau išsakytą nuomonę apie šios komunikacinės arterijos svarbą miesto gyvenime pastačius gynybinę sieną. Ji tampa viena iš pagrindinių šios Lukiškių dalies dominančių, kuri didesne dalimi ir lėmė vėliau susiformavusių posesijų užstatymo pobūdį. Vėlyvuose XVIII a. pab.–XIX a. miesto planuose posesijų užstatymas orientuotas jau palei Vilniaus gatvę.

 

Lukiškių rytinė dalis buvo apgyvendinama dviem kryptimis. Ankstyvajame raidos etape apgyvendinta centrinė jos dalis, išsidėsčiusi aukštumoje ir jos prieigose, vėliau, XVI a. I p., pradedama įsisavinti rytinius pakraščius – mažiau tinkamas gyvenimui vietoves. Tad XV–XVI a. orientuojamasi šiaurės, pietų ir vakarų kryptimis, tai yra įsisavinamos geriausiai tinkamos gyvenimui vietos, o XVI a. I p. ir rytine kryptimi. Tokia priemiesčio vystymosi tendencija buvo būdinga iki XVII a. vid. kataklizmų. Priemiestyje steigėsi nauji sklypai ir buvo užstatomos tuščios erdvės, čia, skirtingai nei kituose priemiesčiuose, buvo daugiausia privilegijuoto luomo atstovų valdų. Tai iš dalies apsprendė ir jo funkcinę paskirtį.

 

Priemiesčio funkcijos ir jų pokyčiai. Miestai yra ekonominiai reiškiniai, visuomenės vystymosi procese atliekantys daugiafunkcinę paskirtį. Jie buvo ir yra prekybos, paslaugų ir gamybos, politiniai, demografiniai ir kitokie centrai, kuriuose valstybės, regiono, kontinento ir pasaulio mastu koncentruojasi didelės žmonijos dalies veikla. Miestai vieni kitų atžvilgiu tuo pat metu yra tos veiklos stimuliatoriai ir vykdytojai. Išorinių bei vidinių impulsų miestuose skatinama veikla pirmiausiai orientuota į savo egzistavimo užtikrinimą. Ta prasme miestai yra tarsi „vidaus degimo variklis“, kurio veikimui impulsus duoda išoriniai veiksniai ir kurio darbą užtikrina jo vidinė sistema. Viena iš miesto vidinės sistemos dalių yra priemiestis – vienas iš miesto struktūros elementų, kuris miesto veikloje atlieka jam patikėtas funkcijas.

 

Priemiestis, kaip ir kitokia miesto dalis, ar ji buvo išsidėsčiusi branduolyje, ar jo pakraštyje, ar tai būtų kažkoks atskiras ar išskirtinis (ekonomine, juridine, konfesine, socialine ir tautine prasme) kvartalas ar gatvė, miesto vidaus gyvenime, jo ekonominėje ir kitoje veikloje, priklausomai nuo įvairių gamtinių, komunikacinių ir kitokių faktorių, turėjo prie jų pritaikytą ir miestui reikalingą paskirtį. Ta paskirtis išsirutuliodavo savaime miesto ekonominės ir politinės veiklos eigoje, atsižvelgiant į to meto poreikius ir resursus.

 

Bandydami rekonstruoti priemiesčio funkcijų eigą, turime įvertinti tą situaciją, kuri čia galėjo egzistuoti iki vietovės intensyvesnio apgyvendinimo pradžios. Vietovė kovų su kryžiuočiais laikotarpiu – XIV a. IV ketv.–XV a. pr. – galėjo atlikti defenzyvines funkcijas. Istoriografijoje toks teiginys jau buvo išsakytas M. Morelowskio darbe[19], o šią prielaidą, be aiškių faktų ir konkrečių įrodymų, akcentavo ne vienas vėlesnis tyrinėtojas. M. Morelowskis kone pirmasis teigė, kad „Šv. Jurgio kalva (reikia suprasti – vėliau pastatytos bažnyčios vieta) buvo su įtvirtinimais, kurių pėdsakai yra prie Šv. Jurgio bažnyčios“ (Markevičienė J. 2002, p. 34). Šiuo klausimu pažymėsime, kad archeologiniai šaltiniai kaip ir neatspindi šios vietovės gynybinės funkcijos, tačiau pirminio reljefo rekonstrukcija rodo, kad vietovė iš tiesų buvo patogi gynybai organizuoti. Ir šis klausimas glaudžiai susijęs su brastos per Nerį lokalizavimu.

 

Apie buvusią brastą per Nerį bei jos ryšį su keliu ir svarbą Vilniaus miestui yra pastebėta ne vieno ankstyvąją Vilniaus istoriją nagrinėjusio tyrėjo. Pirmasis į tai dėmesį atkreipė lenkų mokslininkas M.Limanowskis (Limanowski M.,1930). Jis, o vėliau ir kiti tyrėjai, nurodo buvus brastą per Nerį dabartinio Žaliojo tilto rajone. Tačiau, sprendžiant pagal 1394 m. kryžiuočių puolimo aprašymą, peršasi nuomonė, kad Neris turėjo ne vieną, o kelias seklesnes vietas, kadangi tik jomis naudodamasis Livonijos magistras, įrengęs savo karinę stovyklą rytinių Lukiškių teritorijoje, galėjo nutiesti per upę ne vieną, o kelis tiltus (SRP, p.631–660). Tiltą per Neries upę kryžiuočiai buvo nutiesę taip pat ir ankstesnio Vilniaus puolimo, įvykusio 1390 m., metu (SRP, p.643). Šiame kontekste brastų per Nerį gynybinė reikšmė turėjo būti ypač aktuali, o tuo laikotarpiu, kuomet vokiečių ordino puolimai smarkiai padažnėjo, galėjo būti lemiama. Todėl aukščiau minėtos gyvenvietės atsiradimas Vilniaus gatvės rajone galėjo būti nulemtas kaip tik šio paskutinio faktoriaus. Miesto šiaurės vakarinių prieigų stiprinimo būtinybė, matyt, ir nulėmė totorių atkėlimą į Lukiškes. Vytautas juos apgyvendino čia kaip tik XIV a. pab. (1397–1398 m.) (Kirkor A., p.177–180). Užpuolimo atveju rytinės Lukiškės turėjo virsti miesto bei pilies pirmąja gynybine linija. Todėl gynybinės taktikos požiūriu mūsų išskirta kalva, P–Š kryptimi nusidriekusi per visas rytines Lukiškes, ją įtvirtinus galėjo vaidinti gynybinio pylimo funkcijas. Tokiu atveju minėtas kelias, besidriekiąs aukščiau aprašytos kalvos rytiniame šlaite, atsiduria pylimo vidinėje pusėje. Į rytus nuo šio kelio pastebimas ryškus reljefo nuolydis, o jo žemiausiose vietose, L.Stuokos-Gucevičiaus–Odminių–Vrublevskio gatvių teritorijose, link senosios Vilnios vagos, kaip dar viena priešo puolimą stabdanti užtvara, slūgsojo užpelkėjusių teritorijų plotai (2 pav). Netiesiogiai šią mintį patvirtintų taip pat ir istoriniai duomenys. Turima omenyje 1387 m. Jogailos privilegija vyskupui, kurios tekste minimas pylimas, saugojęs miestą iš vakarų pusės kažkur Pranciškonų bažnyčios aplinkoje (Dubinski P. 1788, p.1–2). Šiuo atveju mums svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad kaip tik tuo metu buvo dedamos nemenkos pastangos miestui apginti. Miesto gynybos politiką jos stiprinimo prasme nebuvo planuojama mažinti ir ateityje. Apie tai nedviprasmiškai kalbama tų pačių metų Jogailos privilegijoje, duotoje miestiečiams. Joje užsimenama apie būtinybę miestą apjuosti mūrine gynybine siena (Dubinski P. 1788, p.1–2). Visa tai rodytų, kad Vilniuje XIV a. dešimtame dešimtmetyje egzistavo sąmoninga ne tik pilies, bet ir miesto gynybos strategija, kurioje, įvertinus paskutinių puolimų patirtį, Lukiškėms galėjo būti skiriamas gynybinio forposto vaidmuo. Kaip tik šį politiškai sudėtingą laikotarpį atspindinti gyvenvietė archeologų aptikta Vilniaus gatvės rajone, įsikūrusi senų kelių vietoje bei tuo pačiu metu galėjusi turėti gynybinio pobūdžio tikslų. Tokiu būdu, pagal nupieštą schemą pylimas – kelias – pelkės teritorija maždaug 30 m. į rytus nuo Vilniaus gatvės ir iki senosios Vilnios bei Kačergos vagos suponuoja teiginį apie jos gynybinę paskirtį. Deja, tiesioginių archeologinių duomenų, galinčių patvirtinti tokio pylimo egzistavimą, kol kas nerasta. Išsakyta prielaida šiuo metu pagrįsta pirminio reljefo tyrimais bei bendra to laikotarpio situacija.

 

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) pergalės rūpestis Vilniaus miesto įtvirtinimais, kaip antai planuota mūrinės gynybinės sienos statyba, sumenko. XV a. šis darbų baras buvo visai apleistas ir tapo vėl aktualus tik po šimtmečio, kuomet miestui pradėjo grasinti Krymo totoriai. Tačiau minėta gyvenvietė rytinėse Lukiškėse ne tik neišnyko, bet XV a. vid.–II p. išsiplėtė pietų kryptimi, link vėliau pastatytų Vilniaus vartų. Svarbiausia to priežastis – buvusių senų kelių, jungusių dešinįjį Neries krantą su „vokiečių miestu“, tinklo svarba prekybai vystyti.

 

Lukiškės nebuvo toks miesto priemiestis, kuris praeityje turėjo kažkokią vieną labiau tik jam būdingą funkciją. Jo gyventojai nebuvo orientuoti į kurią nors vieną labiau specializuotą veiklą, kaip, pavyzdžiui, Šnipiškės, garsėjusios keramikos dirbinių gamyba, ar Žvejų priemiestis, telkęs Vilniaus žuvies produktų tiekėjus. Atvirkščiai – rytinė Lukiškių priemiesčio dalis turėjo daugiafunkcinę paskirtį, kuri susiformavo palaipsniui ir vystymosi eigoje transformavosi į kitas. Pradiniame raidos etape ryškėjo prekybinės funkcijos užuomazgos. Priemiesčio padėtis branduolio ir susisiekimo krypčių ir kelių atžvilgiu sąlygojo jo funkcinę paskirtį. Gyventojų susitelkimas šiaurės–pietų kryptimi palei kelią, vedantį iš branduolio link vandens magistralės, atspindi jų veiklos orientacinius prioritetus prekybinės trasos aptarnavimo srityje. Juolab kad tas kelias, jeigu teisus buvo M. Morelowskis, vedė link Neries perkėlos (Markevičienė J. 2002, p. 31)[20], šiuo atveju prie perkėlos į Žvejų priemiestį[21].

 

Prekyba, o ne gamyba buvo daugumos miestiečių užsiėmimas viduramžiais, tad ir Vilniaus Lukiškių gyventojai nebuvo išimtis. Greta užnugario prekybos aptarnavimo (būtent miesto svečių-prekybininkų ir artimesnių apylinkių gyventojų aptarnavimą mes linkę matyti šioje jų veiklos sferoje), reiškėsi ir kita ūkinė veikla – spalvotųjų metalų apdirbimas, liejinių gamyba (Sarcevičius S. 1999š; 2000, p. 460–461). Tiesa, ši veikla, egzistavusi XV a. II p., netruko išnykti.

 

Ryškesni ekonominės veiklos pokyčiai prasidėjo XVI a. pr.,intensyviau apgyvendinant priemiestį. Pastebimai ima vystytis įvairi gamybinė veikla. Aktyviausiai ėmė kurtis statybinės keramikos dirbtuvės, pirmiausia toje priemiesčio vietoje, kur buvo žymesni molio žaliavos klodai. Jau XV a. pab. vakarinėje priemiesčio dalyje (vakarinėje Vilniau g. pusėje), kažkur prie Molio kalno, 1495 m. minima Vilniaus vaito Joknos Laurinavičiaus plytinė (LMABRC. F. 6, b. 70; Jasas R. 1970, p. 32). Plytų išdegimo vieta, veikusi nuo XVI a. pr. iki XVII a. pr., taip pat buvo įsikūrusi netoli nuo molio telkinio kelių šimtų metrų atstumu į vakarus nuo Vilniaus g.[22] (Šimėnas V. 2004š). Netoliese nuo jų veikė kalkių degimo įmonė (Sarcevičius S. 1999š; 2001š). Galima manyti. kad statybinių medžiagų gamybos bumas kilo po 1530 m. liepos mėn. 2 d. Vilniaus gaisro, kurio metu sudegė trečdalis miesto bei visa pilis (Pociecha W. p. 93; Vilniaus...2006, p. 129). Po jo padidėjęs statybinių medžiagų poreikis mieste ir pilies teritorijoje, kurioje prasidėjo naujų rūmų statyba ir aplinkos pertvarkymas, skatino šios gamybinės veiklos augimą priemiesčiuose. Prasidėjęs „visuotinis“ statybų ir atstatymų bumas, kaip savotiškas lenktyniavimas ir neatsilikimas nuo laikmečio dvasios bei kaimynų užmojų, persimetė ir į rytines Lukiškes. Sinchroniškai su valdovų rūmų statyba bei naujos gamybinės ir ūkinės infrastruktūros vystymu pilies jurisdikos valdose Lukiškėse (tai ir patrankų liejyklos[23], ir arklidžių bei kitų pastatų statyba) pradėti realizuoti ir kiti turtingų jos gyventojų užmojai šioje srityje. Šiaurės rytiniame priemiesčio kampe prasidėjo Radvilų giminės rūmų statyba, vėliau kiti šios giminės atstovų rūmai ėmė augti pietvakarinėje dalyje, prie Vilniaus vartų. Archeologijos šaltiniai atspindi, kad magnatų ir kitų aukštų valstybės pareigūnų namai XVI a. II p. buvo statomi įvairiose šios priemiesčio dalies vietose (3 pav). Už Radvilų valdų ir Šv. Jurgio bažnyčios, tarp Neries ir Tilto g., buvo dar vienos giminės valdos, kurie namų interjere krosnių puošyboje naudojo Lenkijos herbą Erelį[24] (Sprainaitis R. 1984š; Poška T. 1992š;). Į pietus nuo jos[25] atsirado Aleksandrui Oginskiui priklausę pastatai, kažkur šalia – Sapiegų giminė (Sarcevičius S. 1999š, 2002š, 2003š; Kvizikevičius L. 2004šb). Rytinėje dalyje, priešais Katedrą, pastatus XVII a. pr. turėjo Gonsievskių giminė (Kvizikevičius L. 2003š). Minėjome, kad pietinėje priemiesčio dalyje, šalia Vilniaus vartų, buvo dar viena Radvilų valda, su kuria susijęs Radvila Našlaitėlis[26] (Jonaitis R. 2005š). Mūriniai pastatai turtingiems asmenims XVI a. pab. buvo statomi ir vakarinėje Vilniaus g. pusėje (Kvizikevičius L. 2005š). (3 pav.)

 

3 pav. Rytinių Lukiškių priemiesčio apgyvendinimo raidos planas nuo XIV a. pab. iki XVII a. vid. (autorė O.Valionienė)
3 pav. Rytinių Lukiškių priemiesčio apgyvendinimo raidos planas nuo XIV a. pab. iki XVII a. vid. (autorė O.Valionienė)

 

Pagausėjus statybų, tose priemiesčio vietose, kuriose buvo vykdomos didesnių apimčių statybos, atsirado smulkių statybinės keramikos dirbtuvėlių, pirmiausia gaminusių šildymo krosnių plokštinius koklius. Būtent tokios dirbtuvės ir lokalizuojamos netoli nuo aukštų pareigūnų valdų[27]. Paprastai tokio tipo dirbtuvės, kurias galima įvardinti kaip „dirbtuvės prie dvaro“, buvo trumpalaikės ir įvykdžiusios užsakymą sunykdavo (išsikeldavo kitur). Kartais greta jų veikdavo ir kitokio profilio amatininkai, pvz., prie Radvilų rūmų (Vilniaus g.) dirbo šaltkalvis, o prie kitų rūmų (šiaurės rytiniame priemiesčio kampe) buvo gaminami spalvotojo metalo liejiniai (Girlevičius L. 2005š) (3 pav.).

 

XVI a. vid. priemiestyje atsirado ir valstybės strateginės reikšmės dirbtuvių bei tokių įmonių, kurių produkcija buvo skirta ne tik turtingų priemiesčių valdų savininkų poreikiams tenkinti, bet ir plačioms gyventojų masėms. Minėjome, kad priemiestyje 1548 m. jau veikė patrankų liejykla, kurios produkcija buvo skirta krašto gynybai. Šios įmonės įkūrimas, mūsų manymu, labai suintensyvino ne tik priemiesčio, bet ir viso miesto ekonominį gyvenimą. Iš svetur atvykusiems meistrams buvo skiriami sklypai karinės pramonės pagalbinių priemonių gamybai vystyti bei amatininkams apgyventi. Gyventojų pagausėjimas ir jų susitelkimas kompaktiškoje vietoje skatino poreikių kiekybinį augimą[28] bei tarp pačių gyventojų stimuliavo naują veiklą buitinių poreikių tenkinimo srityje. Nuo XVI a. vid. Vingrio (Kačergos) upelio pakrantėje ėmė steigtis odininkų, o greta jų ir batsiuvių dirbtuvės, veikusios iki XVII a. vid. Archeologijos duomenys rodo, kad jos buvo išsidėsčiusios abiejose upelio pusėse. Vėliau, nuo XVII a. pr., viena iš dirbtuvių vietų pakeitė profilį, išsikėlus odininkui, jį pakeitė juvelyras (Vainilaitis V. 2005, p. 230–233) – priemiestyje atsirado prabangos prekių gamyba.

 

Įsikūrus odos pramonės atstovams radosi ir kauladirbių dirbtuvių, nereikalavusių didesnių gamtinių resursų ar ugnies panaudojimo gamyboje. Šios dirbtuvės, kuriose dažniausiai buvo gaminama bižuterija (sagos), neturėjo kažkokios koncentruotos vietos, o būdavo įsiterpusios tarp kitų gyvenamųjų ir gamybinių sklypų. Tokio pobūdžio ekonominė padėtis priemiestyje išliko iki XVII a. vid.

 

Apibendrinimas. Apibendrindami pateiktus duomenis pažymėsime, kad rytinės Lukiškės nuo apgyvendinimo pradžios iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos turėjo kelias išskirtines funkcijas, kurios išsirutuliojo sunykus ankstesnėms. Kolkas neįrodyta jos gynybinio pobūdžio funkcija kovų su kryžiuočiais laikotarpiu, tačiau pagrindo teigti, kad tokia egzistavo, yra. Apgyvendinimo pradžioje XV a. formavosi išorinės prekybos aptarnavimo funkcija, kuri ėmė mažėti XVI a. pr. Tuomet atsirado statybos medžiagų gamybos pakraipos veikla miesto ir vietinių gyventojų poreikiams tenkinti bei tokių gaminių transportavimui užtikrinti. Kartu ėmė ryškėti ir nauja priemiesčio paskirtis – jis tapo prestižiniu gyvenamuoju rajonu, o nuo XVI a. vid. – ir strateginės reikšmės gamybos vieta. Šie pasikeitimai sąlygojo ir naujų gamybos rūšių atsiradimą bei senų, pirmiausiai statybos pramonės, įmonių sunykimą.

 

Priemiesčio funkcijos vystėsi pagal nuoseklią schemą: defenzyvinė – miesto išorinės prekybos aptarnavimas – statybinių medžiagų aprūpinimas – rekreacinė paskirtis (miegamieji rajonai) – strateginė gamyba – kasdienio poreikio prekių gamyba. Kitaip tariant, nuo XVI a. pr. Lukiškių priemiesčio funkcijos įvairėjo ir jos savo funkcine paskirtimi pamažu tapo tokia pat miesto dalimi, kaip ir branduolys, o ne kažkokiu specializuotos ir svarbios ūkinės reikšmės rajonu.

 

Rankraščiai

 

Butėnas E. 1997š- Archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų Vilniuje L. Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 1-1 ataskaita. Vilnius. 1997./ LIIR. F. 1, b. 2763.

Butėnas E. 1998š- Archeologinių tyrinėjimų Vilniuje L. Stuokos- Gucevičiaus g. Nr. 1-1, (1997 10 12- 1997 11 28) ataskaita. Vilnius. 1998. / LIIR. F. 1, b. 2911.

Butėnas E. 2000š- Archeologinių tyrinėjimų Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 1-1 (1999 06 21-1999 08 14, trečias etapas) ataskaita. Vilnius. 2000./ LIIR F.1, b. 3296.

Daminaitis V. 1991š- Gyv. namas Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 13/10. Žemės darbų kasant tranšėjas inžinerinėms komunikacijoms archeologinės priežiūros tyrimų ataskaita. Vilnius 1991. / LIIR. F. 1,b. 1786.

Daminaitis V. 1994š- 1994 m. liepos mėn. Vilniuje, Odminių g. Nr. 6 sklype, vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 1994./ LIIR. F. 1, b. 2313.

Daminaitis V. 1995š- 1995 m. Vilniuje, Gedimino pr. Nr. 6 (Lietuvos bankas) kieme, vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 1995./ LIIR. F. 1, b. 2486.

Daminaitis V. 1997š- 1996 m. Vilniuje, Odminių g. Nr. 7, 9 sklype, vykdytos archeologinės priežiūros tyrimų ataskaita. Vilnius. 1997./ LIIR. F. 1, b. 2630.

Gendrėnas G. 1983š - K. Giedrio g. 6 mechanizuotų žemės darbų archeologinės priežiūros ataskaita. Vilnius. 1983. LIIR. F. 1, b. 1076.

Gendrėnas G. 1992š- Žygimantų g. 13. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Ataskaita. Vilnius. 1992. LIIR.F. 1, b. 2453.

Girlevičius L. 1999š- Archeologijos žvalgomųjų tyrimų Pamėnkalnio g. 18, Vilniuje, ataskaita. Vilnius. 1999./ LIIR.F. 1, b. 3371.

Girlevičius L. 2002ša- Archeologijos tyrimų Totorių g. 25/3, Vilniuje, 2002 metais ataskaita. Vilnius. 2002. / LIIR.F. 1, b. 3714.

Girlevičius L. 2002šb- Archeologijos tyrimų Totorių g. 25/3, Vilniuje, 2002 metais ataskaita. Vilnius. 2002. / LIIR.F. 1, b. 3899.

Girlevičius L. 2005š- Archeologinių žvalgymų, vykdytų Žygimantų g. Nr. 2, Vilniuje, 2004 m., ataskaita. Vilnius. 2005. LIIR. F. 1, b. 4315.

Grišin V. 1997š- 1996 m. Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 rūsio kasimo darbų metu vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 1997./ LIIR. F. 1, b. 2765.

Jonaitis R. 2005š- Vilniuje, Vilniaus g. 31, 2004 m. vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 2005/ LIIR. F. 1, b. 4331.

Katalynas K. 1994š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Liejyklos g. 4. Ataskaita. Vilnius 1994. / LIIR. F. 1, b. 2171.

Katalynas K. 2000š- 1999 m. žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Islandijos ir Jogailos gatvių rajone. Ataskaita. Vilnius 2000. / LIIR. F.1, b. 3352.

Kavaliauskas A. 2000š- Žvalgomųjų archeologijos tyrimų, atliktų 1999 m. Vilniuje, Tilto g. Nr. 3, ataskaita. Vilnius. 2000./ LIIR. F. 1, b. 3373.

Kuncevičius A. 2004š- Odminių parko (Vilniaus miesto) archeologinių žvalgomųjų tyrimų ataskaita. Vilnius. 2004./ LIIR. F. 1, b. 4259.

Kvizikevičius L. 2002š- 2002 m. žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai Vilniuje, Tilto g. Nr. 17. /LIIR. F. 1, b. 3908.

Kvizikevičius L. 2003š- 2003 m. archeologijos žvalgomieji tyrimai ir tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino pr. Nr. 4. Vilnius. 2003. / LIIR. F. 1, b. 4127.

Kvizikevičius L. 2004ša- Archeologijos žvalgomieji tyrimai Vilniuje, Totorių g. Nr. 20. Vilnius. 2004. / LIIR. F. 1, b. 4365.

Kvizikevičius L. 2004šb- Vilnius, Gedimino pr. sklypas Nr. 14. 2004 m. archeologijos žvalgomųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita. Vilnius. 2004. / LIIR. F. 1, b. 4363.

Kvizikevičius L. 2005ša- Vilnius. 2004 m. Vilniaus g. 31 vykdytų archeologinių žvalgomųjų tyrimų ataskaita. Vilnius. 2005. / LIIR. F. 1, b. 4366.

Kvizikevičius L. 2005šb- Vilnius, Gedimino pr. Nr. 20, 22, 24. 2004 m. archeologijos žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai. Ataskaita. Vilnius. 2005. / LIIR. F. 1, b. 4358.

Lasavickas S. 1995- 1982 m. Vilniuje, Gedimino kalno šiauriniame krašte, būsimo kelto vietoje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. II etapas. Vilnius 1995./ LIIR. F.1, b.2449.

Lisanka A., 1984 – 1988 m. Vilniaus Katedroje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius 1991. / LIIR . F. 1, b. 1933. psl. 212

Lisanka A., Patkauskas S. 1977š- 1976 m. Vilniaus m. Valstybinio banko Spalio raj. skyriaus (L. Giros 18) teritorijoje vykdytų mechanizuotų žemės kasimo darbų archeologinės priežiūros ataskaita. Vilnius 1977. /LIIR. F. 1, b. 566.

Luchtanienė D. 1997š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Liejyklos g. 8, Totorių g. 26. Ataskaita. Vilnius 1997. LIIR. F. 1, b. 2703.

Luchtanienė D. 2000š- Archeologiniai žvalgymai Vilniaus senamiestyje ir urbanistikos paminklo teritorijoje Vilniuje 2000 metais. I dalis. Vilnius. 2000./ LIIR. F. 1, b. 3579.

Markelevičius J. 1977š- Žemės darbų atliktų sklype tarp Černiachovskio a., Tilto g. ir L.Giros g. archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita. D. 1. Vilnius 1977./ LIIR. F. 1, b. 565.

Poška T. 1992š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Tilto g. 33. Ataskaita. Vilnius 1992. / LIIR. F. 1, b. 1951.

Poška T. 1994š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Gedimino pr. 14. Ataskaita. Vilnius 1994. /LIIR. F. 1, b. 2255.

Poška T. 1994š- Archeologiniai tyrimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 3. Ataskaita. Vilnius. 1994. / LIIR. F. 1, b. 2270.

Poška T. 1996š- Archeologiniai tyrimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 3. 1995 m. ataskaita.Vilnius. 1996. / LIIR. F. 1, b. 2445.

Poška T. 2001ša- Archeologijos tyrinėjimai Vilniuje, Liejyklos g. 11. 2000 m. ataskaita. Vilnius. 2001./ LIIR. F. 1, b. 3553.

Poška T. 2001šb- Archeologijos žvalgymai Vilniuje, Vrublevskio g. 2000 m. ataskaita. Vilnius. 2001./ LIIR. F. 1, b. 3555.

Poška T. 2001šc- Archeologijos tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 9. 2000 m. ataskaita. Vilnius. 2001 / LIIR. F. 1, b. 3574.

Poška T. 2005- Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino pr. 9, 2004 m. ataskaita. Vilnius. 2005. /LIIR. F. 1, b. 4392.

Sarcevičius S. 1999š- 1999 m. Vilniuje, Gedimino pr.16 / 10, vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. T. 1–3. / LIIR F.1, b. 3366–3368.

Sarcevičius S. 2000š- 1999 m. Vilniuje, Žygimantų gt. Nr. 5, žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2000./ LIIR F.1, b.3361.

Sarcevičius S. 1996š- 1995 m. archeologinių žvalgomųjų tyrimų Vilniuje, Žygimantų g. Nr. 8, ataskaita. Vilnius 1996. / LIIR. F. 1, b. 2431.

Sarcevičius S. 1996š- 1996 m. Vilniuje, Tilto gt. Nr. ½, vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 1996. / LIIR. F. 1, b. 2592.

Sarcevičius S. 1999š- Žvalgomųjų archeologinių tyrimų Vilniuje, Gedimino pr. 16 / 10, ataskaita. Vilnius 1999. /LIIR. F. 1, b. 3221.

Sarcevičius S. 2000š- 1999 m. Vilniuje, Gedimino pr. 16 / 10, vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. T. 1 (tekstas, inv. lentelės, priedai, nuotraukos). Vilnius. 2000. / LIIR. F. 1, b. 3366.

Sarcevičius S. 2001š- Archeologijos tyrimai 2001 m. Vilniuje, Gedimino pr.16 / 10. Ataskaita. T. 1–3./ LIIR F. 1, b. 3702–3704.

Sarcevičius S. 2001š- Archeologijos tyrimai 2001 m. Vilniuje, Gedimino pr. 16 / 10. Ataskaita. Byla 1 (tekstas, inv. lentelės, nuotraukos). Vilnius. 2002. / LIIR. F. 1, b. 3702.

Sarcevičius S. 2001š- Archeologijos tyrimai 2001 m. Vilniuje, Gedimino pr. 16 / 10. Ataskaita. Byla 3 (radinių piešiniai). Vilnius. 2002. / LIIR. F. 1, b. 3704.

Sarcevičius S. 2002š- 2002 m. archeologijos tyrimų, vykdytų Vilniuje, Savivaldybės a. teritorijoje ir Gedimino pr. atkarpoje tarp Vilniaus g. ir Gedimino pr.11 (dalis “A”), ataskaita. T.1–2. / LIIR. F.1, b. 3978–3979.

Sarcevičius S. 2003š- 2002 m. archeologijos tyrimų, vykdytų Vilniuje, Savivaldybės a. teritorijoje ir Gedimino pr. atkarpoje tarp Vilniaus g. ir Gedimino pr. 11 (dalis”A), ataskaita. Byla 1. Tekstas, inv. lentelės, piešiniai, nuotraukos. Vilnius. 2003. / LIIR. F. 1, b. 3978.

Sprainaitis R. 1984š- Vidaus reikalų ministerijos ligoninės išplėtimas Vilniuje, K. Poželos 15. Archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita. Vilnius. 1984. /LIIR. F. 1, b. 1109.

Stankevičius G. 1991š- Buv. Radvilų rūmai Vilniuje, Liejyklos g. Nr. 2. Archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius 1991. / LIIR. F. 1, b. 1738.

Stankevičius G. 1992š- Archeologinių tyrimų Vilniuje, Odminių g. nr. 7, 9, ataskaita. Vilnius. 1992. / LIIR. F. 1, b. 1879.

Staskonytė V. 1978š- Vilniaus m. Tilto g. Nr. 7. 1977 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius 1978. / LIIR. F. 1, b. 475.

Skardžius E, Vodzinskas E. 1960 - Vilniaus Aukštutinė pilis: Rūmų pamatų tyrimo 1958–1959 m. ataskaita. V., 1960 / PRI, F.5 b.39.

Tebelškis P. 1979š- LKP CK pastatų komplekso statyba teritorijoje tarp Černiachovskio a., L.Giros bei Tilto g. 1978 m. vykdytų žemės kasimo darbų archeologinės fiksacijos darbų ataskaita. (II darbų etapas). Vilnius. 1979. / LIIR. F. 1, b. 713.

Tebelškis P. 1980š- „Bočių“ restorano Vilniuje, Giedrio g. 4/3 1980 m. vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius. 1980. / LIIR. F. 1, b. 836.

Ušinskas V. 1985š- K. Giedrio g. 6. 1984 m. archeologiniai tyrimai. Ataskaita. T. 1. Vilnius. 1985. / LIIR. F. 1, b. 1435.

Vaicekauskas A. 1994š- Sklypo Vilniuje, Jogailos g. Nr. 9, žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Vilnius. 1994./ LIIR. F. 1, b. 2091.

Vaicekauskas A. 1994š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, sklype Jogailos g. 9. / LIIR. F. 1, b. 2301.

Vaicekauskas A.1996š- Žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų Vilniaus g. 12 ataskaita. Vilnius 1996./ LIIR. F. 1, b. 2655.

Vaicekauskas A. 1999š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Žygimantų g. 14. Ataskaita. Vilnius 1999. / LIIR. F. 1, b. 3155.

Vaicekauskas A. 1999š- Archeologijos žvalgomųjų tyrimų Vilniuje, Gedimino pr.16, ataskaita. Vilnius. 1999. / LIIR. F. 1, Nr. 3347.

Vaicekauskas A. 2003š- 2003 m. archeologijos žvalgymų Vilniaus senojo miesto vietos (A1610K1) ir urbanistikos paminklo teritorijos (UV 70) ribose ataskaita. Vilnius. 2003./ LIIR. F. 1, b. 4156.

Vainilaitis V. 1999š- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Gedimino pr., Vilniuje 1999 m. Vilnius. 1999./ LIIR. F. 1, b. 3417.

Vaitkevičius G. 1981š- Vilnius, Giedrio g. 4/3. „Bočių“ restoranas. 1979–1980 m. vykdytų archeologinės priežiūros darbų ataskaita. Vilnius 1981. / LIIR. F. 1, b. 850.

Vaitkevičius G.1982š- 1979–1982 m. „Žinijos“ draugijos priestato L. Giros g. 22a vykdytų žemės darbų archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita. Vilnius, 1982. / LIIR. F. 1, b. 1041.

Vaitkevičius G. 2003š- Vilniuje, Gedimino pr. 16 / 10, projektuojamų garažų vietoje archeologinių tyrimų mokslinė ataskaita / LIIR. F. 1, b. 4008.

Vaitkevičius G. 2003ša- Vilniuje, po Gedimino pr. bei Ž. Liauksmino g. (B ir C dalys) archeologinių tyrimų mokslinė ataskaita. Byla 1. Tekstai, iliustracijos. Vilnius. 2003/ LIIR. F. 1, b.

Vaitkevičius G. 2003šb- Moksliniai archeologijos tyrimai Vilniuje, Gedimino pr. atkarpoje nuo Jogailos g. iki Katedros aikštės, inžinerinių tinklų ir dangos rekonstrukcijos vietose (D dalis). Archeologinių tyrimų mokslinė ataskaita. Byla 1. Tekstas, radiniai. Vilnius, 2003 m./ LIIR. F. 1, b.

 

Šaltiniai

 

Dubinski P. 1788- Zbiόr praw i przywilejόw miastu stolecznemu W.X. L. Wilnowi nadanych. Wilno. 1788.

Jasas R.

LM. Kn. 6.

LMABR. F. 6, b. 70 – Jasas R. Pergamentų katalogas

LVIA, f. 458, ap. 1, b. 642.

SRP...Scriptores rerum Prussicarum II

Собрание древних грамот и актов городов: Вильны, Ковна, Трок, православных монастырей, церквей и по разным предметам, ч. III. Вильно. 1843.

 

Literatūra

 

Batūra, R. XIV a. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai / Statyba ir architektūra. 1964, Nr. 7, p. 13–15.

Butėnas, E. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje Nr. 1-1. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996–1997 metais. Vilnius, 1998, p. 371–372.

Butėnas, E. Tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 1-1. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998–1999 metais. Vilnius, 2000, p. 419–420.

Čivilytė, A., Kvizikevičius, L., Sarcevičius, S. Pypkių gamybos centras Vilniuje/ Kultūros paminklai. 12. 2005, p. 2641.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius. 1993.

Daminaitis, V. Tyrinėjimai Vilniuje, Odminių g. Nr. 11, 13 sklype, 1999 m./ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998–1999 metais. Vilnius, 2000, p. 422–423.

Dijokienė, D. Istoriniai priemiesčiai: genezė, raida, vertė, tvarkymas (Lietuvos miestų pavyzdžiu). Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius:Technika, 2002.

Drėma, V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991,

Fijalek, J. Teksty opisowe Wilna / Ateneum Wileńskie. Rok. I. 3–4. Wilno, 1923.

Gendrėnas, G., Ožalas, E. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, statomo karaliaus Mindaugo tilto prieigose / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 184–185.

Girlevičius, L. Archeologiniai tyrinėjimai ir žvalgymai Vilniuje, Totorių ir Šv. Mykolo gatvėse. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002, p.181–183.

Girlevičius, L. Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Totorių g. Nr. 25/3. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 190–191.

Girlevičius, L. Tyrinėjimai ir žvalgymai Vilniuje, Žygimantų g. 2. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 188–192.

Grišinas, V. Tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus ir Pilies gatvėse. / Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje Nr. 1-1. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996–1997 metais. Vilnius, 1998, p. 379–380.

Jurkštas, V. Senojo Vilniaus vandenys. Vilnius, 1990.

Jogėla, V., Meilus, E., Pugačiauskas, V. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a.–XX a.pr). Vilnius, 2008.

Katalynas, K., Vaitkevičius, G. Vilniaus miesto raida XIV–XVII amžiais / Baltų archeologija. 1995, Nr. 4 (7). P. 25–32.

Katalynas, K. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai/Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius, 2000. p. 207–219.

Kavaliauskas, A. Tyrinėjimai Vilniuje, namo Tilto g. Nr. 3 kieme, 1999 m./ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998–1999 metais. Vilnius, 2000, p. 440–441.

Kitkauskas, N. 1Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius, 1989.

Kirkor, A. Przwodnik po Wilnie. W., 1880.

Kuncevičius, A. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, Odminių skvere. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 201–202.

Kvizikevičius, L. Žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai Vilniuje, Tilto g. sklype Nr. 17. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 212–214.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t.1. Feodalinis laikotarpis (red. prof. K.Jablonskis), V., 1955.

Lietuvių enciklopedija. T. 24, Boston.

Limanowski, M., Najstarsze Wilno. Wilno i ziemia wileńska, t.1. Wilno, 1930. p.127–143.

Markevičienė, J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV–XV amžiuje / Menotyra. 2002, Nr. 3 (28), p. 30–45.

Maroszek, J. Ulice Wilna w XIV–XVIII wieku. / Kwartalnik Historii Kultury Materialnej. R. XLVII. Nr. 1–2. Warszawa, 1999. p.163–186.

Maroszek, J. Ogrody królewskie w Wilnie i innych rezydencjach Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI wieku / Królewskie ogrody w Polsce. Materiały sesji naukowej. Red. Małgorzata Szafrańska. Warszawa, 10–11 maja 2001 roku.

Merkys, V. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai /Statyba ir architektūra. 1958, Nr. 6, p. 26–30.

Merkys, V. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai 1503–1805 metais/ Iš lietuvių kultūros istorijos. T. II. Vilnius, p. 193–204.

Pociecha, W. Królowa Bona (1494–1557). T. 3.

Poška, T. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Gedimino pr. Nr. 14. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 259–260.

Poška, T. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. Nr. 3. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 260–262.

Poška, T. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, Arklių ir Vrublevskio gatvėse/ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002, p.169–170.

Samalavičius, S. Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose. V., 2011, p. 344–360.

Sarcevičius, S. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, Tilto g. Nr. 1/2 Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996–1997 metais. Vilnius, 1998, p. 400–401.

Sarcevičius, S. Tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino pr. Nr.16/10 (preliminarūs duomenys) / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 460–461.

Sarcevičius, S. Tyrinėjimai Vilniuje, Tilto g. Nr. 19-27, 1999 m. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 464–465.

Sarcevičius, S. Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino pr. Nr.16/10 / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002, p. 215–218.

Słownik języka polskieko. Tom drugi L–P. Warszawa, 1979.

Vaicekauskas, A. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Jogailos g. Nr. 9. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 269–271.

Vaicekauskas, A. Tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino pr. Nr.16, 1999 m./ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 476–477.

Vaicekauskas, A. Tyrinėjimai Vilniuje, Žygimantų g. Nr. 13, 1998 m. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 484–486.

Vaicekauskas, A. Tyrinėjimai Vilniuje, Ligoninės ir Odminių gatvėse. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002, p.177–178.

Vaicekauskas, A. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 227–229.

Vainilaitis, V. Tyrinėjimai Vilniuje, Gedimino prospekte, 1999 m. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 490–491.

Vainilaitis, V. Tyrinėjimai Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 11. / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 230–233.

Vaitkevičius, G. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai / Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius, 2000, p. ???

Vaitkevičius, G. Ankstyvasis Vilnius: įrodomumo vingiai // Kultūros paminklai. T. 7. Vilnius, 2000, p. 174–184.

Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968.

Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sudarė R. Ragauskienė. Vilnius, 2006.

Vitkauskienė, R. B. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose. Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sudarė R. Ragauskienė. Vilnius. 2006, p. 72–128.

Vitkauskienė, R. B. Vilniaus Pabūklų liejyklos teritorija (Puškarnia) XVI–XVIII a. šaltiniuose. / Miestų praeitis, t.2, Vilnius, 2010. CD laikmena.

Žilėnas, V. Šaunamųjų ginklų kalykla Valkininkuose XVI a. / Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1958, p. 228–233.

Лавров, В. Развитие планировочной структуры исторически сложившихся городов. Москва, 1977.

Пригородные зоны крупных городов. Ленинград, 1963.

Русский толковый словарь. Kaunas, 2005.

Энциклопедическiй словарь. Томъ XXV, c. Петербургъ, 1898.

 

Radinių ir horizontų chronologija

 

XV a.

X. L. Stuokos Gucevičiaus g. 5. – XV a. koklis (inv. Nr. 4, foto 22). (Grišin V. 1997).

X. Vilniaus g. 31. XV a. kokliai, keramika (Kvizikevičius L. 2005a, Jonaitis R. 2005).

X Gedimino pr. (Vainilaitis V. 1999).

X. Gedimino pr. 16. – XV a. I p.–vid. (Vaicekauskas A. 1999).

X. Totorių g. 25/3 (gynyb. sienos vieta) – XV a. koklis. (Girlevičius L. 2005šb).

XVI a.

X. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 1-1. XVI a. II p. koklio fragmentas (inv. Nr. 37, foto 59) (Butėnas E. 1998).

X. Jogailos g. 4. XVI a. II p. kokliai su granatu (inv. Nr. 135) (Luchtanienė D. 2000).

X. Liejyklos g. 11. Yra XVI a. radinių (Luchtanienė D. 2000).

X. Tilto g. 3. Krosnies padas- XVI a. (Kavaliauskas A. 2000).

X. L. Stuokos Gucevičiaus g. 3. (Poška T. 1996).

XVII a.

 

Dirbtuvės

 

Kaulo apdirbimo

X. 1 vnt. kaulo fragmentas su 4 išgęžtomis skylėmis, inv. Nr. 125, foto 62 – Gedimino pr. 22. Ne vėliau XVII a. 3 deš. (Kvizikevičius L. 2005b).

X. 4 vnt. nupjauti – gamyb. liekanos. Inv. Nr. 197–198, 208, 248. L. Stuokos Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E. 1999-nėra ataskaitos įvestos).

X. 2 vnt. kaulo dirbinių fragmentai (inv. Nr. 2–3, foto 22)- (Grišin V. 1997).

X. 1 vnt. pjauto kaulo gabalėlis. (inv. Nr. 2, foto 23). L. Stuokos Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E.1997).

X. 1 vnt. apipjautas gyvulio kaulas (XVII a. ) – Pamėnkalnio g. 18. (Girlevičius L. 1999š).

X. Gyvulio kaulo dalys, 3 vnt., kurio viena pusė nupjauta, kito – nulygintais kraštais; trečio – liekanos nuo sagų darymo, plokštelė su skylėmis (inv. Nr. 343, 557, 558). K. Požėlos g. 14. Rasti 4–5 perkasose šalia Tilto g. (Sprainaitis R. 1984š).

X. 3 vnt. Kaulo plokštėlė su išgręžtomis skylėmis – sagų gamybos atlieka. Kitas – apipjaustytas. Savivaldybės aikštė.(Sarcevičius S. 2002š).

 

Spalvotojo metalo liejimo ir apdirbimo

X (1 vnt. tiglis, inv. Nr. 133, foto 26) – Žygimantų g. 2. Ne anksčiau XVII a. (Girlevičius L. 2005).

X Šlako ir juodojo metalo gargažės, liejiniai. Puškarnia. Gedimino pr. (Vaitkevičius G. 2003ša,).

X Juvelyro dirbtuvė – žalvario gargažės (inv. Nr. M 26-M29), šlakas. XV a. I p. Gedimino pr. 16 (Vaicekauskas A.1999).

X. Liejimo formos. L. Stuokos-Gucevičiaus 11. (Vainilaitis V. 2004).

 

Juodojo metalo liejimo ir dirbinių remonto

X Gargažės, pasagos. Vilniaus g. 31. (Jonaitis R. 2005).

X. Gargažė (inv. Nr. 1318). Savivaldybės aikštė (Sarcevičius S. 2002š).

 

Odos apdirbimo įmonės

X. Odos dirbiniai, brokas. Odminių g. 7,9. (Stankevičius G. 1992).

X. Odos dirbiniai, brokas. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E.1997).

X. Odos dirbiniai, brokas. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E.1998).

X. Odos dirbiniai, brokas. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E. 1999).

X. Odos dirbiniai, brokas. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 1-1. (Butėnas E.2000).

X. Odos dirbinys – batelis. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5. (Grišin V. 1997).

X. Odos dirbiniai, pasagos. L. Stuokos-Gucevičiaus g. 3 (Poška T. 1996).

X. Odos dirbiniai. Kubilo dugnas. XVII a. II p. Gedimino pr. ties namu Nr. 4–6 (Vaitkevičius G. 2003šb).

 

Statybinės keramikos gamybos

 

Vakarinė dalis

1. Koklių matrica (inv. Nr. 35, foto 48). Vilniaus g. 31. XVII a. I p. (Kvizikevičius L. 2005a)

2. 2 vnt. koklių matricos. Vilniaus g. 31. XVII a. I. p. (Jonaitis R. 2005)

3. Koklio matricos 3 vnt. (inv. Nr. 152–154, foto 13–14), puodyninių koklių gamybos brokas (Inv. Nr. 130–134). Jogailos g. 4, Vilniaus g. 15 (Luchtanienė D. 2000).

4. Karnizinio koklio matrica. Vaizduojamas fantastinis motyvas. (inv. Nr.296) (Sarcevičius S. 2000š).

X. Plytų išdegimo krosnis. Gedimino pr. (Šimėnas V.).

X. Kalkių degimo krosnis. Gedimino 16/10 (Sarcevičius S.).

 

Šiaurinė dalis

4. Plokštinių koklių XVII a. matricos 3 vnt. Atrodo, kad matricų iš tiesų dvi. (inv. Nr. 334–335, 550, pav. 1E; 4 B, 4E). Žmogus rankoje laiko ietį – medžioklės scena. Kitame –lanku sulenktas gėlės kotelis su žiedu. K. Požėlos g. 14. Matricos rastos 4–5 perkasose šalia Tilto g. (Sprainaitis R. 1984š).

 

Rytinė dalis

5. Vieno plokštinio koklio matrica. XVII a. I p. ( inv. Nr. 256, foto 60). Odminių g. 7,9. (Stankevičius G. 1992).

6. Keramikos-koklių dirbtuvė. Totorių/Odminių g. kampas. 2006.

 

 

Summary

 

Saulius Sarcevičius

The Eastern Part of Lukiškės Suburb till the Middle of the XVIIth Century According to the Archaeological Data

 

The Eastern Part of Lukiškės since its population till the end of the time of investigation had some exclusive functions that had developed after disappearing of the earlier ones. So far it is not proved that it had defensive function during the battles with crusaders. But we have a right to say that this function really existed. In the XVth century service of outside trading developed, but in the XVIth century it became weaker. Production of building materials started. It was oriented towards meeting the needs of the city and local population and also towards ensuring transport of these products. A new mission of the suburb became clear – it became a prestigious housing development. Since the middle of the XVIth century it also became a manufacturing place of strategic importance. These changes determined development of new sorts of manufacturing. The old ones, first of all these of building industry, disappeared.

 

Functions of the suburb developed successively: defensive–service of outside trading–production of building materials–recreational (bedroom suburb)–strategic manufacturing–production of primary commodities. In other words, since the beginning of the XVIth century functions of Lukiškės Suburb became more various and little by little it became the same part of the city as its nucleus. No more it was a region of special and economic significance.



[1]  Istorinių priemiesčių sąvoka įvairi. Pvz. XIX a. pab. Rusijos enciklopediniuose leidiniuose teigiama, kad “Senosios Rusios susiskaldymo laikotarpiu priemiesčiais buvo vadinami mažieji (tekste – jaunieji “младшие”) miestai. Jie nuo seno buvo kiekvienoje žemėje, atsirasdavo dėl iš miesto plintančios kolonizacijos ir buvo šalia esančių miestų bei kaimų gyventojų įtvirtintos slėptuvės. Kitų miestų priemiesčiais tapdavo miestai juos nukariavus (Энциклопедическiй...1898, с. 150). Taip pat teigiama, kad XI–XIII a. miestų planinę struktūrą sąlygojo „galinė sistema“– „кончанская система“ – miestų pakraščiuose išsidėstę rajonai, kurių gyventojų daugumą sudarė vienos profesijos miestiečiai arba kitataučiai (Лавров В., 1977, с. 14–15). Tad tokius pakraščius galima traktuoti kaip priemiesčius. Lietuviškoje istoriografijoje nurodoma, kad Vilniuje miesto ir priemiesčio sąvokos nusistovėjo XVI a. pr. miestą aptvėrus gynybine siena. Tai, kas buvo šiapus sienos, buvo vadinama miestu, o kas už jos – priemiesčiu. Miestas nuo priemiesčio atsiskyrė ir teisiškai. Magistrato valdžiai priklausė miesto gyventojai, o priemiesčių – nepriklausė. Be to, miesto gyventojai turėjo galutinai nutraukti ryšius su žemės ūkiu. Jie nebegalėjo gyventi aptvertame mieste ir verstis žemdirbyste priemiesčių sklypuose (Vilniaus... 1968, p. 60). Taip pat jie apibūdinami kaip „miesto teritorijos, kurios savo genezėje buvo priemiesčiai, o jų atsiradimas sietinas su miesto atsiradimu ir kurios formavosi iki XIX a. vidurio“ (Dijokienė D. 2002, p. 5). Toks istorinio priemiesčio sąvokos apibūdinimas ne visiškai atitinka priemiesčių raidos ypatybių. Dalis Lietuvos didžiųjų miestų priemiesčių pradėjo formuotis vėliau nei pats miestas. Štai Vilnius įkurtas 1324 metais, o jo priemiesčiai, remiantis archeologijos ir rašytinių šaltinių duomenimis, pradėjo formuotis vėliau. Pavyzdžiui, Šnipiškės, Lukiškės, Užupis – tik XIV a. pab. / XV a. pr. – XVI a.

[2]  Tikėtina, kad gynybines funkcijos priemiesčio teritorijoje miesto ir pilies gyventojai galėjo vykdyti dar kovų su Ordinu laikotarpiu iki teritorijos apgyvendinimo pradžios.

[3]  Liejykla jau veikė 1548 metais (Žilėnas V. 1958, p. 228; Vilniaus...1968, p. 97).

[4]  Totoriai, kaip teigiama istoriografijoje, vykdė miesto gynybines funkcijas.

[5]  Pvz., Žygimanto Augusto laikais įkurta patrankų liejykla, kurios produkcija buvo skirta valstybės, o ne valdovo asmeniniams poreikiams tenkinti.

[6]  Kaip matysime, miesto magistratui buvo atiduota Lukiškių dalis už dab. Vilniaus gatvės, o rytinėje dalyje buvo pilies (valdovo) ir magnatų jurisdika. Vėliau šiek tiek sklypų priklausė karmelitams (bažnytinė žemėvalda).

[7]  Kasinėjimų duomenys pateikti paskelbtame sąvade: G. Vaitkevičius, O.Valionienė, S.Sarcevčius – Vilniaus Archeologijos atlasas. CD. Vilnius., 2006 m.

[8]  Pilnesnę šių šaltinių analizę žr. Vitkauskienė R. B. 2010

[9]  Viename iš pirmųjų darbų, kuriame nagrinėjama Vilniaus miesto raida, archeologijos šaltinių duomenimis, buvo tik konstatuota, kad „Lukiškių aikštės šiaurės vakarų kampe šio laikotarpio (aut. pastaba – XV a. ?) keramika aptikta neintensyviame, tačiau aiškiai išskiriamame kultūriniame sluoksnyje...“. Toliau teigiama, kad „apardytas kultūrinis sluoksnis su XVI–XVII a. radiniais aptiktas visoje žvalgytoje Lukiškių aikštės teritorijoje“ (Katalynas K., Vaitkevičius G. 1995, p. 32).

[10]  Lukiškių vakarinė dalies riba ėjo Neries pakrante iki pat dab. Vingio parko.

[11]  Rytinėje Lukiškių priemiesčio dalyje archeologų aptikti ankstyviausi radiniai siekia IV–V a. Buvusio „Palangos“ restorano vietoje rastos lipdytų puodų su brūkšniuotu paviršiumi šukės, apdirbto titnago skelčių (Sarcevičius S. 2001š; inv. nr. 2375–2377, 2379–2417, 2418–2425, 2984). Šio laikotarpio keramika buvo aptikta ir Vilniaus pilių teritorijoje: Gedimino kalne (Skardžius E. 1960; Lasavickas S. 1995, br.26) bei Arkikatedroje (Lisanka A., 1984, p.212). Gedimino kalne rasta keramika priskiriama I tūkstantmečio prieš m. e. pirmai pusei (Kitkauskas N. 1989. p.187). Aukščiau minėtas radinių kompleksas priskirtinas vėlyvajam brūkšniuotosios keramikos laikotarpiui – IV a. Kiek vėlesniu laikotarpiu (V a.) datuojamas žalvarinės šaukštinės antkaklės fragmentas. Antkaklė aptikta Lukiškėse, banko (Vilniaus g. nr. 18) statybos metu (Lisanka A., Patkauskas S. 1977š). Tačiau šie ankstyviausi artefaktai neturi nieko bendra su pačiu Lukiškių priemiesčiu, kurio atsiradimo istorija neatsiejama nuo Vilniaus įkūrimo bei miesto genezės.

[12]  Archeologinės stratigrafijos požiūriu, aprašomąją gyvenvietę, t.y. jos pėdsakus, Savivaldybės aikštės bei buvusio „Palangos“ restorano vietose atsispindi virš įžemio – smėlio – susiformavęs, 0,05–0,35 m storio šviesiai pilkos žemės horizontas. Apatinė šio horizonto dalis datuojama XIV a. pab.–XV a. I p., o viršutinė – XV a. II p. Šiame horizonte aptikta buitinė keramika (puodai, ąsočiai, dubenys), puodyniniai kokliai su kryžmine anga, geležiniai bei žalvariniai dirbiniai (Sarcevičius S. 1999š, Sarcevičius S. 2001š, Sarcevičius S. 2002š).

[13]  Vilnius, kaip rodo ankstesni kolegų tyrimai XIV–XV a. labiau plėtėsi pietų ir pietvakarių kryptimi nuo pilies (žr. Katalynas K., Vaitkevičius G. 1995, pav.1–2).

[14]  Dar 1503 m. valdovo Aleksandro privilegijoje, kurioje leidžiama gynybinės sienos statyba, buvo numatyta, kad rečiau gyvenami priemiesčiai liks gynybinių sienų neapsaugoti (Žr. Dubinski P. 1788; Merkys V., p. 194). Tai tiesiogiai patvirtina, kad iki sienos statybos rytinė Lukiškių dalis buvo apgyvendinta menkiau.

[15]  Dievo Motinos Snieginės bažnyčios statybą, kuri vėliau pervadinta į Šv. Jurgio, 1506 08 05 fundavo Mykolas Radvila. Vieta jos statybai parinkta minėto kelio, vedusio į Žvejų priemiestį, vietoje arba visai šalia jo, jos ir Tilto g. susidūrimo vietoje. Tad nuo šios datos pradėjo silpnėti gatvės funkcija. Tai dar labiau skatino susiformavusios dvi valdos abejose jos pusėse – Radvilų ir Kiškų. Šios gatvės atkarpoje (tarp Neries ir iki Tilto g.), matyt, nebuvo itin pageidaujami pastovus krovinių transportavimas nuo upės miesto link (juk Radviloms ir Kiškoms jų valdose galiojo jų, o ne miesto teisė) ir palaipsniui nyko. 1648 m. Getkanto plane ši atkarpa jau nenurodoma.

[16]  J. Maroszekas studijoje, skirtoje XIV–XVIII a. Vilniaus miesto gatvėms, į Vilniaus gatvės (beje, kaip ir į kitų) atsiradimą žvelgė formaliai. Tai yra konstatavo gatvių egzistavimą, remdamasis rašytinių šaltinių datomis. Pvz., kalbėdamas apie Vilniaus g. nurodo, kad Vilniaus vartai (reikia suprasti, kad ir gatvė) jau buvo 1555 m. ir 1536 m., kai pastatytas tiltas per Neries upę (Maroszek J. 1999, s. 165). Šiame darbe netyrinėtos gatvių atsiradimo prielaidos ir priežastys.

[17]  Priklausomai nuo pirmykščio reljefo aukščių skirtumų, kelio paviršius buvo aptinkamas skirtinguose gyliuose: 1,6 m gylyje jis buvo fiksuotas Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankirtoje, ir tik 0,2 m gylyje – šalia pastato Vilniaus g. nr. 12. Panašu, kad šioje vietoje gatvės paviršiaus lygis mažai kito iki pat XIX a. Tuo tarpu į šiaurę, Neries kryptimi, ilgainiui kelio paviršius buvo vis pakeliamas supiltų žemių pagalba.

[18]  Virš gatvės grindinio rastos monetos leidžia teigti, kad aprašomas kelio paviršius buvo naudojamas iki XVII a. pab. Vėlyviausios monetos datuotinos XVIIa. II p. Tai 1660 m. ir 1664m. Jono Kazimiero variniai šilingai bei sidabrinis denaras (Sarcevičius S. 2001š, Inv. nr.1727–1729, 2616).

[19]  Šiame darbe naudojamės ne M. Morelowskio rankraščio duomenimis, bet J. Markevičienės straipsnyje pateiktais nurašymais ir perpasakojimais (žr. Markevičienė J. 2002, p. 30–45).

[20]  Pastebėsime, kad J. Markevičienės straipsnyje pateikti nurašymai ir perpasakojimai, deja, nėra visiškai aiškūs ir tikslūs. Štai straipsnio 31 p. teigiama, kad keliu, ėjusiu „anapus Dominikonų bažnyčios presbiterijos Šv. Ignoto gatve link Neries perkėlos Lukiškėse“, buvo pasiekiama perkėla. Mūsų manymu, einant šia kryptimi, tai yra Šv. Ignoto gatve, buvo išeinama į jau sunykusią gatvę (tarp dab. Vilniaus ir Totorių g) ir einant ja patenkama į dab. Radvilų g. Perkėla per Nerį būtent ir turėtų būti lokalizuojama dab. Radvilų g. ir upės susikirtimo zonoje. Tačiau jau sekančiame puslapyje (32) J. Markevičienė teigia, kad einant Šv. Ignoto gatve pasiekiama visai kita perkėla. „Rytų–vakarų ašyje Švarco skersgatvio aplinkoje atsišakojusi gatvė į šiaurės vakarus Šv. Ignoto gatve pasiekiama perkėla per Nerį ties Saltoniškėmis, kur vėliau, įkūrus totorių gyvenvietę, buvo pastatyta mečetė.“ Čia, matyt perpasakodama M. Morelowskio tekstą, straipsnio autorė bus įvėlusi klaidą. Toliau straipsnio 34 p. atsiranda dar didesnė painiava. Autorė, perpasakodama M. Morelowskį, rašo, kad „nuo perkėlos Lukiškėse į pilį keliauta kairiuoju Neries krantu, pro vėlesnes Šv. Jokūbo ir Pilypo bei Šv. Jurgio bažnyčias, totorių gyvenvietę totorių ir Odminių , gatvių kryptimi“. Pažymima, kad M. Morelowskis dažnai tapatina Totorių g. su totorių gyvenviete (žr. str. 36 nuorodą). Vadinasi, čia klaidų įvėlė ir pats publikuojamas autorius. Tai, kad dab. Totorių g. XIV ir XV a. dar nebuvo susiformavusi ir jos aplinka neapgyvendinta, rodo archeologinių tyrimų duomenys. Atvirkščiai – XV a. apgyvendinta buvo Šv. Jurgio bažnyčios aplinka, tai yra dab. Radvilų, Tilto ir Vilniaus g. rajonas, o Totorių g. rytinis pakraštys tuo metu buvo užpelkėjęs.

[21]  Mes neneigiame galimybės, kad vakarinėje Lukiškių dalyje ties totorių gyvenviete nebuvo perkėlos per Nerį. Tiesiog šį klausimą paliekame istorikų kompetencijai. Mes teigiame, kad dar viena perkėla per Nerį buvo ir netoli nuo pilies, tai yra Radvilų g. areale, o jos buvimą netiesiogiai nurodo gatvės kryptis ir Vilniaus branduoliui svarbus Žvejų priemiestis, iš kurio patekti į miestą patogesnės vietos su trumpiausiu keliu į branduolį, nei mūsų nurodytas kelias, nebuvo.

[22]  Dab. Gedimino pr. ties namais Nr. 24–26).

[23]  Patrankų liejykla Lukiškėse jau veikė 1548 m. (Žilėnas V. 1958, p. 228; Vilniaus...1968, p. 97).

[24]  Spėjame, kad ten buvo Kiškų giminės valdos. Beje, pastebėta, kad herbiniai kokliai, kuriuose vaizduojamas Lenkijos Erelis, paprastai aptinkami tose vietose, kur stovėjo aukštų valstybės pareigūnų namai. Lukiškėse tokių koklių radimvietės lokalizuotos Vrublevskio g. (Radvilų valda) (Poška T. 2001šb); Liejyklos g. (kita Radvilų valda) (Stankevičius G. 1991š, Katalynas K. 1994š); L. Stuokos-Gucevičiaus g. (Gonsievskių valdos pakraštys) (Butėnas E. 1998š). Herbinis koklis, kuriame pavaizduotas Erelis su pėdu ant krūtinės, aptiktas Tilto ir Radvilų g. sankirtoje (Kiškų ir Radvilų giminių valdos) (Kvizikevičius L. 2002š).

[25]  Dabartinio Gedimino pr. universalinės parduotuvės ir buv. Palangos restorano aplinkoje.

[26]  Šių rūmų aplinkoje aptikta koklių gamybos įrankis – matrica su minėto asmens herbu. Čia buvo gaminami jo namų interjero elementai.

[27]  Šiuo metu lokalizuojamos 6 dirbtuvėlių vietos.

[28]  Žinoma, pirmiausia išryškėjo maisto produktų ir buitinių prekių paklausa.