Biblioteka

PATVIRTINTA:

Lietuvos istorijos instituto mokslo tarybos

2014 m. gegužės mėn. 21 d. posėdžio Nr. 3 (41)

nutarimu Nr. 16 (214)

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ISTORIJOS SKYRIUS

MOKSLO TYRIMO PROGRAMA

PAGALBINIAI ISTORIJOS MOKSLAI

2014 – 2019 m.

LII mokslinių tyrimų kryptis:  Lietuvos visuomenės ir valstybės raida iki XXI amžiaus pradžios (istorija, istoriografija, pagalbiniai istorijos mokslai ir kita).

Vykdytojai:

Programos vadovė – m. d. dr. Rūta Čapaitė

Vyr. m. d. dr. doc. Edmundas Rimša

M. d. dr. Gitana Zujienė

J. m. d. dr. Agnė Railaitė-Bardė

J. m. d. dr. Adam Stankevič

Programos apibūdinimas. Humanitarinių mokslų pokyčių bei naujos tyrimų problematikos kontekste įvairių šalių istoriografijoje nemažai diskutuojama apie pagalbinių istorijos mokslų, dar vadinamų mokslais padedančiais pažinti istorinius šaltinius, vietą istorijos moksle bei universitetinėse mokymo programose. Pabrėžiama, jog jie iki šiol lieka pagrindiniais istoriko (ypač medievisto ar naujųjų amžių tyrėjo) darbo įrankiais. Pagalbiniai istorijos mokslai yra aktualūs viduramžių bei naujųjų laikų literatūros tyrėjams, filologams ir tekstologams, meno istorikams. Jie yra svarbūs kompleksiniams tardisciplininiams vieno ar kito proceso, įvykio ar šaltinio tyrimams. Įvairiatemė pagalbinių istorijos mokslų istoriografija, jais paremti tyrimai bei iš jų išplaukiančios išvados leidžia teigti, jog šie mokslai ne tik padeda pažinti istorinius šaltinius, bet ir per nagrinėjamų objektų specifiką leidžia atskleisti vieno ar kito laikotarpio visuomenės, tam tikro socialinio sluoksnio ar individo mentalitetą, puoselėtas vertybes, skelbtas nuostatas. Programa apima šešis klasikinius pagalbinius istorijos mokslus – heraldiką, sfragistiką, teisinę archeologiją, genealogiją, diplomatiką ir lotyniškąją paleografiją. Programoje orientuojamasi į dvi šių mokslų plotmes: taikomąją (praktinę) ir teorinę. Lietuvos istoriografijoje bene geriausiai žinoma ir įsitvirtinusi praktinė (taikomoji) šių mokslų samprata. Jais remiamasi aprašant ar nuodugniau nagrinėjant įvairaus pobūdžio šaltinius, šių mokslų duomenys suteikia tyrėjams papildomų faktų analizuojant kitas jiems aktualias temas. Mažiau plėtota ir gana menkai Lietuvos istoriografijoje įtvirtinta kai kurių (pvz., teisnės archeologijos, diplomatikos, paleografijos) šių mokslų kaip savarankiškų mokslinių disciplinų koncepcija. Teorinėje plotmėje minėti mokslai yra savarankiškos humanitarinės disciplinos, turinčios specifinį tyrimo objektą, kuriam būdingi savi raidos dėsningumai bei ypatumai. Šie mokslai apima įvairius teorinius ieškojimus, susijusius su tyrimo objekto sampratos kaita bei požiūrio į pačius mokslus raida. Kiekvienam šių mokslų būdinga sava tyrimų metodika.

Programos tikslas – plėtojant pagalbinius istorijos mokslus ir remiantis šių mokslų metodais atliekamais tyrimais atskleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį ir kultūrinį daugiaklodiškumą, parodyti joje vykusių procesų universalumą bei išryškinti lokalinius ypatumus. Per heraldikos ir sfragistikos, teisinės archeologijos, genealogijos, diplomatikos, lotyniškosios paleografijos prizmę išsiaiškinti vakarietiškųjų tendencijų plėtros dinamiką įvairiais laikotarpiais bei rusėniškųjų realijų specifiką. Remiantis minėtųjų mokslų metodais analizuoti lotyniškosios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškosios kultūrų koegzistenciją bei jos įtaką įvairioms valstybės vidaus gyvenimo sritims, aiškintis, ar šių kultūrų, o kartu ir jų nulemtų nuostatų įtakoje susiformavo įvairius lokaliniai ypatumai (pvz., teisiniai, genealoginiai).

Pirmas uždavinys – plėtoti pagalbinius istorijos mokslus praktiniu ir teoriniu aspektais, atsižvelgiant į šiais laikais jiems keliamus reikalavimus, Lietuvos istoriografijoje vystyti pagalbinių istorijos mokslų kaip savarankiškų humanitarinių disciplinų sampratą.

Antras uždavinys – Viena labiausiai apleistų temų Lietuvos istoriografijoje yra pagalbinių istorijos mokslų terminija lietuvių kalba. Todėl bus siekiama kurti bei įtvirtinti jau esamą pagalbinių istorijos mokslų terminiją, turint omenyje, jog terminai turi atitikti šaltinių realijas ir tarptautinėje istoriografijoje vartojamus terminus.

Trečias uždavinys – Per pagalbinių istorijos mokslų prizmę (heraldikos, sfragistikos, genealogijos, teisinės archeologijos, diplomatikos, lotyniškosios paleografijos) nagrinėti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusius kultūrinius, mentalinius, teisinius procesus, bizantiškosios-rusėniškos ir lotyniškosios kultūros sąveikos formas bei šioms kultūroms būdingus universalius vertybinius simbolius vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais. Turint omenyje pagalbinių istorijos mokslų naujas teorines tendencijas vieno ar kito objekto (genealoginės savimonės, lotyniškojo kursyvo, dokumentų nomenklatūros) tyrimas bus vykdomas plačiame socialinių, politinių ir geopolitinių pokyčių kontekste. Remiantis minėtų mokslų klausimynu bus siekiama ne tik atskleisti mentalinių, socialinių, politinių ir kt. pokyčių prigimtį bei juos lėmusius veiksnius, bet ir nagrinėti tam tikrų kultūrinių ar politinių aplinkų, o kartais ir atskirų individų įtaką jų sklaidai. Bus nagrinėjamos amžininkų, o kartais ir atskiro asmens nuostatos vykusių pokyčių atžvilgiu (pvz., lotyniškojo kursyvo ir kirilikos koegzistencijos pobūdis). Tyrimo objektai (pvz., antspaudų lotyniškoji epigrafika bei ikonografija, genealoginis medis, su teisingumo vykdymu susiję materialieji objektai, įvairi dokumentika (raštinių produkcija), LDK raštinėse vartotas lotyniškasis kursyvas) interpretuojami ne tik kaip svarbi LDK socialinės, politinės ir mentalinės kultūros dalis, bet ir kaip universalūs viduramžių bei naujųjų laikų vakarietiškosios kultūros sandai, tad bus nagrinėjami ilgalaikių procesų kontekste, plačiame Vidurio ir Rytų Europos areale.

Gauti rezultatai bus įtraukti į Europos visuomenės mentaliteto ir kultūros istorijos vėlyvaisiais viduramžiais bei naujaisiais laikais tyrimų lauką, tyrimų rezultatai pateikti Lietuvos ir kitų valstybių mokslinei bei plačiajai visuomenei. Šia programa taip pat prisidedama prie lotyniškosios kultūros vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais sklaidos į rytus pažinimo. Tuo pačiu bus išplečiama svarstymų, kada baigėsi viduramžiai geografija. Kadangi tokio pobūdžio tyrimų labai stinga, šios programos rezultatai yra svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų bei Vidurio Europos istorijai. Jų dėka išryškės LDK kultūrinė specifika vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų Europos kontekste.

Tyrimų būklė. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos istorijos institute plėtoti daugiau nei du dešimtmečius, nors oficialiai pirmuoju programos, skirtos pagalbiniams istorijos mokslams, etapu nurodomi 1997–2001 m., antruoju ir trečiuoju 2002–2006 m. ir 2007–2011 m. Per tą laiką itin išplėtota miestų sfragistikos problematika, daug nuveikta heraldikoje (Rimša?), pradėti lotyniškojo (gotikinio) kursyvo tyrimai (R. Čapaitė). Išryškėjo naujų pagalbinių istorijos mokslų poreikis. Imta vykdyti teisinės archeologijos tyrimai (G. Zujienė), naujas probleminis klausimynas formuluojamas genealogijos srityje (A. Railaitė). Bene daugiausiai nuveikta tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų heraldiką ir sfragistiką. Valstybėje vartoti herbai ir antspaudai nagrinėti Vakarų ir Vidurio bei Rytų Europos heraldikos ir sfragistikos raidos kontekste (E. Rimša). Per heraldikos ir sfragistikos prizmę analizuoti kultūriniai ryšiai su kitais kraštais, vienų kitiems darytos įtakos, universaliųjų ir lokalinių tendencijų santykis herbuose ir antspauduose. Gauti duomenys papildo valstybės politinę ir geopolitinę istoriją. Jie yra svarbūs ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tyrimams. Atskiras dėmesys skirtas valdovo antspaudams, reprezentavusiems valstybę ne tik jos viduje, bet ir užsienyje. Antspaudai analizuoti kaip viena iš valstybės raštinės darbo sudėtinių dalių. Per antspaudų heraldiką ir idėjinį turinį aiškintasi valstybės sandara, politiniai siekiai (pvz., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro lietuviški antspaudai), dinastiniai giminystės ryšiai su Europos dinastijomis. Nustatyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdovo antspaudų raidos etapai (E. Rimša).

Teisinė archeologija Lietuvos istorijos moksle yra gana nauja tyrimų sritis, bet pastaruoju metu jau atlikta svarbių tyrimų. Tyrinėtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, aukščiausių pareigūnų ir dvasininkų insignijos, valdžios ženklai bei atributai ir jų naudojimas viešajame gyvenime. Išanalizuota jų kilmė, simbolinė reikšmė, vieta ceremoniale. Atskleistos įvairių kultūrų – pagoniškos, katalikiškos, bizantiškosios, kai kuriais atvejais net musulmoniškosios – įtakos šių simbolių ir jų funkcijų formavimuisi (G. Zujienė). Taip pat analizuoti su teisingumo vykdymu susiję materialieji objektai. Paskelbti straipsniai apie budelio kalaviją, kartuvių simboliką, raganų teismuose naudotus kankinimų ir bausmių vykdymo įrankius bei įrengimus (G. Zujienė). Nagrinėta, ar/kaip šių objektų Vakarų Europoje suformuotą išvaizdą, funkcijas, reikšmes keitė vietos sąlygos, mentalitetas, taip pat tirta, kaip vakarietiška tradicija darė įtaką vietinės visuomenės požiūriui į šiuos objektus.

Genealogija ir genealoginės savimonės problema užsienio šalių istoriografijoje (ypač Vakarų Europos) gvildenama intensyviai ir išsamiai. Neskaitant gausių straipsnių, galima išskirti per pastarąjį dešimtmetį išleistas knygas (dvi monografijos ir straipsnių rinkinys), skirtas iš esmės britų ir prancūzų kilmingųjų genealoginės savimonės problematikai Viduramžiais (Z. Stahuljak, C. Beaune, R. L. Radulescu). Šiuose darbuose genealogija apibūdinama kaip genealogijos metafora, personalinės ir kolektyvinės atminties diskursas. Ypatingas dėmesys skiriamas genealogijos, kaip kilmingųjų kolektyvinės savimonės reiškinio, išryškinimui, jo, kaip politinio kozirio Europos politikos arenoje, analizei. Minimuose tyrimuose, kuriuose be tradiciniais laikomų analizės ir sintezės metodų, yra naudojamas ir Dezoksiribonukleorūgšties (DNR) analizės metodas. Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje LDK kilmingųjų genealogijos, genealoginės savimonės ir heraldikos tyrimai dar tik įgauna pagreitį. Turime pavienių mokslo darbų, kuriuose analizuota genealoginės savimonės užuomazgos ir bendri bruožai (N. Asadauskienė, R. Petrauskas), žemėvaldos svarba kilmingųjų genealoginei savimonei (R. Petrauskas, E. Saviščevas), atkreiptas dėmesys į pareigų, konfesijos, klientelinių ryšių reikšmę genealoginiam mąstymui (K. Gudmantas), taip pat analizuota kilmingųjų genealoginė savimonė etnosocialinio mobilumo kontekste (J. Drungilas), gilintasi į Radvilų kilmę ir genealogiją (M. Antoniewicz). Didesnio mokslininkų dėmesio yra sulaukusi lietuvių kilmės iš romėnų teorija (J. Jakubowski, K. Avižonis, M. Jučas, J. Suchocki, S. C. Rowell, R. Petrauskas, K. Gudmantas, E. Gudavičius, J. Jurkiewicz ir kt.). Į atskiras, nors ir susijusias, sritis skiriami: a) genealogijos ir b) genealoginės savimonės tyrimai. Šiuo atveju genealoginė savimonė yra suprantama kaip kilmingųjų saviidentifikacija genealoginiu aspektu jų gyventame laike ir erdvėje bei kilmingųjų žinios apie savo protėvius, šių žinių pagalba konstruojama tapatybė (A. Railaitė-Bardė). Genealoginės savimonės tyrimai glaudžiai siejasi su kilmingųjų heraldika. Pradžią tokiems tyrimams davė E. Rimša, miestų antspaudų tyrimų kontekste įžvelgdamas sąsajas tarp legendinių giminės protėvių – horodlinių ponų ir Gediminaičių. LDK kilmingųjų jungtiniai herbai ypatingai padeda atskleisti jų turėtojų genealoginę savimonę, nors šiuos šaltinius analizuojančių tyrimų yra dar mažiau (M. Antoniewicz, A. Railaitė-Bardė). A. Railaitės-Bardės disertacija yra pirmasis bandymas kompleksiškai ištirti įvairaus rango XVI–XVIII a. LDK kilmingųjų genealoginę savimonę remiantis genealoginių medžių, genealoginių schemų ir iliustracijų, proginių leidinių, heraldikos ir kt. šaltinių duomenimis. Disertacijoje pirmą kartą taip gausiai į mokslinę apyvartą įvesti įvairaus rango LDK kilmingųjų genealoginiai medžiai ir genealoginės schemos. Darbe išanalizuoti devyni LDK kilmingųjų genealoginės savimonės aspektai (legendinis, sakralinis, agnatinis, kalavijo ir verpstės, rango / pareigybinis, konfesinis, militarinis, materialinis / žemėvaldos ir fundacinis), gilintasi ne tik į didikų, bet ir žemesnio rango kilmingųjų genealoginę savimonę, ieškota jų panašumų bei skirtumų. Gauti rezultatai lyginti su kitose Europos šalyse atliktais šios srities tyrimais, išskirtos bendros tendencijos ir vietiniai ypatumai.

Istorijos moksle diplomatikos tyrimai užimą svarbią vietą – diplomatikos tyrėjus jungia Tarptautinės diplomatikos komisijos (Commission internationale de diplomatique) veikla, organizuojamos specialios teminės konferencijos, pvz. Torunės universiteto veikla, konferencijų pranešimai publikuojami leidinyje Belliculum diplomaticum.

Diplomatika Lietuvos istoriografijoje taip pat nėra nauja sritis. Čia darbavosi A. Vasiliauskas, K. Jablonskis, Ed. Gudavičius, I. Valikonytė. LDK raštinių produkciją ir jos nomenklatūrą tyrė ir kitų valstybių (pvz. Lenkijos, Baltarusijos) mokslininkai. Vis dėlto Lietuvos istoriografijoje tai iki šiol gana apleistas mokslas, kuriam derėtų skirti daugiau dėmesio ir pajėgų ypač dėl to, kad susiduriama su įvairiomis kalbomis (lotynų, vokiečių, rusėnų, lenkų) parašyta dokumentika. Tai lemia, jog tenka kalbėti ne vien apie labai įvairuojančią dokumentų terminiją, bet ir apie tai, kad tuo pačiu terminu šaltiniuose pavadintas dokumentas įvairiu laiku reiškė skirtingus dalykus arba tuo pat metu turėjo kelias prasmes. Istoriografijoje apie tai kalbėta, o pastaruoju metu išryškėjo tendencija norminti dokumentikos terminų chaosą (E. Saviščevas, taip pat plg. bandymąaptarti įvairiose – prancūzų, vokiečių, italų, lotynų ir ispanų kalbose vartojamus diplomatikos terminus Vocabulaire international de la diplomatique, ed. Maria Milagros Cárcel Ortí, 2. ed., Valéncia 1997). Tačiau dirbta ir daugiausiai dirbama su vėlyvųjų viduramžių (A. Vasiliauskas, K. Jablonskis, R. Petrauskas) arba ankstyvųjų naujųjų laikų dokumentika (turima omenyje XVI a.). Labai nedaug svarstyta XVII–XVIII a. diplomatikos problematika, nesuformuluotas ir klausimynas (o daugelis dokumentų įvardijama nieko nesakančiu terminu „raštas“ arba vartojamas specializuotas, bet realijų, t. y., dokumento paskirties neatitinkantis terminas). Šaltinių realijas ir paskirtį atitinkanti dokumentų nomenklatūra istorikui yra itin aktuali, nes raštinių produkcija bei kasdieniame gyvenime funkcionavusi dokumentika yra itin gausi ir įvairiakalbė. Dėl to tokio pobūdžio tyrimai ir dokumentikos nomenklatūros formavimas yra labai aktualūs ir taikomuoju, ir teoriniu aspektais.

Istoriografijoje yra nesistemingų duomenų apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais vartotą lotyniškąjį kursyvą. Apie tai rašyta siekiant įvairių tikslų – dažnai tai anotuojamo ar publikuojamo šaltinio aprašo dalis (R. Jasas, E. Gudavičius, R. Čapaitė), vienas iš tyrėjų teiginius patvirtinančių kriterijų arba nagrinėjamą temą papildanti informacija ar iliustruojanti medžiaga (E. Gudavičius, R. Ragauskienė). Specialių paleografinių tyrimų (kai pagrindinis analizės objektas yra raštas) – nedaug. Juose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotas lotyniškasis kursyvas yra analizuotas įvairiu mastu: vieno šaltinio, šaltinių bloko, vieno valdovo raštinės. Nevienodi tikslai lėmė, kad duomenys apie valstybėje vartotą lotyniškąjį kursyvą yra labai skirtingi. Nemažai yra aprašomojo pobūdžio (skiriasi tik detalumas), kartais atliktas ir išsamesnis aptarimas, tačiau nuodugnių tyrimų reta. Pagal tyrėjų nagrinėtus, išsamiau aptartus ar tik fiksuotus dalykus galima išskirti kelias, su vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotu lotyniškuoju kursyvu susijusias, temas: dokumentų puošyba, kursyvo, kuriuo parašytas vienas ar kitas šaltinis apibūdinimas, raštininkų rankos identifikavimas. Temos plėtotos labai nevienodai. Vienais atvejais buvo tiktai fiksuojami faktai, kartais darbai pirminė medžiagą tolesnių svarstymų formulavimui ir tyrimui. Kai kurios temos nagrinėtos išsamiau. Pateikta duomenų apie vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų įvairiose raštinėse parašytų dokumentų puošybą (pvz., Rimantas Jasas). Rašyta apie humanistinio kursyvo apraiškas lietuvių kalba parašytose glosose ir humanistinio tipo renesansinį kursyvą, kuriuo parašyti pirmieji poteriai lietuvių kalba (Lebedys J., Palionis J.). Kalbėta apie LDK būdingo gotikinio kursyvo susiformavimą. Atkreiptas dėmesys į lotyniškojo kursyvo (turima galvoje gotikinis ir humanistinio tipo kursyvai) ir cirilicos koegzistavimą, galimą lotyniškojo kursyvo įtaką cirilicai bei tos įtakos formas (E. Gudavičius). Bene daugiausiai ir įvairiais aspektais plėtotos su rašiusiojo ranka (raštu) susijusios temos (rašiusiojo rankos identifikavimas, rašto unifikacijos ir individualumo santykis, individualumo pobūdis) (R. Čapaitė, E. Gudavičius). Šiek tiek svarstytos humanistinio tipo kursyvo terminijos problemos.

Programos dalyviai ir jų tyrimų kryptys. Programa apima keletą klasikinių pagalbinių istorijos mokslų, tad tyrėjų nagrinėjamos temos, keliami tikslai ir uždaviniai bei taikomi tyrimo metodai yra gana skirtingi, nulemti konkretaus mokslo specifikos bei tyrimo objekto.

Rūta Čapaitė, Lotyniškojo kursyvo raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVIII a. chronologiniu, lokaliniu ir universaliuoju aspektais

Tyrimo aktualumas. Atsižvelgiant į lotyniškosios paleografijos aktualijas bei tarptautiniu mastu formuluojamus klausimus ir aktualijas bus toliau plėtojami Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto lotyniškojo kursyvo tyrimai. Tyrimo aktualumą tarptautiniu mastu lemia tai, jog lotyniškojo kursyvo raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais chronologiniu, lokaliniu ir universaliuoju aspektais nuodugniau neanalizuota. Nėra ir valstybėje vartoto lotyniškojo kursyvo raidos panoraminio vaizdo, o joje vartotas lotyniškas kursyvas menkai integruotas į Vakarų ir Vidurio Europos lotyniškojo kursyvo raidos tyrimų kontekstą ir tyrimų lauką. Nuodugniau nesvarstyta ir tokio tyrimo problematika, neformuluotas klausimynas. Šio tyrimo metu bus nagrinėjama Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto lotyniškojo kursyvo raidos tendencijų kaita chronologiniu, lokaliniu ir universaliuoju aspektais. Tai padės nustatyti jo kaitos dinamiką, išsiaiškinti daugiasluoksniškumo pobūdį (senamadiškas, įprastinis, atliepiantis naujausias tendencijas), kuo jis pasireiškia ir to priežastis. Kartu tai leis svarstyti apie raštinių ar tam tikrų aplinkų kultūrinį potencialą, aiškintis amžininkų santykį su raštu. Pastaroji tema yra aktuali tarptautiniu mastu. Antai, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Čekijos mokslininkai jau gana seniai plėtoja amžininkų santykio su savo laiko raštu problematiką (Fichteneu H., Frenz T., Genzsch H. A., Gumbert J. P., Herde P., Hessel A., Spunar P., Sułkowska–Kurasiowa I.). Remiantis lotyniškojo kursyvo raidos tendencijų chronologija bus nagrinėjamos dvi kitos anksčiau neplėtotos, gana glaudžiai susijusios, temos. Tai – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto lotyniškojo kursyvo raidos lokaliniai ir universalusis aspektai. Lokalinis aspektas sąlygiškai skirstomas į dvi dalis: tai lotyniškojo kursyvo lokaliniai ypatumai valstybės viduje ir joje vartoto lotyniškojo kursyvo lokaliniai ypatumai bendraeuropiniame lotyniškojo kursyvo raidos kontekste. Aiškinantis lotyniškojo kursyvo lokalinius ypatumus valstybės mastu bus lyginamas skirtingose raštinėse, įvairiose aplinkose bei ne raštininkais buvusių asmenų vartotas lotyniškasis kursyvas. Šis tyrimas leis nustatyti kuo ir kaip labai skyrėsi, pvz., didžiojo kunigaikščio ar didikų raštinėse vartotas lotyniškasis kursyvas ir kursyvas, kuriuo rašyta įvairiose kitose aplinkose, ar kuriuo rašė raštininkais nebuvę asmenys. Atskiras dėmesys bus lotyniškojo kursyvo santykiui su Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota cirilica. Bus aiškinamasi galima jų savitarpio įtaka, kada ir kokiomis formomis ji pasireiškė. Atsakymai į šiuos klausimus suponuoja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto lotyniškojo kursyvo aptarimą bendraeuropiniame kontekste, jį interpretuojant kaip sudėtinę vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų lotyniškojo kursyvo dalį, tad svarstant ilgalaikių procesų kontekste. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto lotyniškojo kursyvo lyginimas su vartotu Vakarų ir Vidurio Europoje leis nustatyti pirmojo lokalinius ypatumus bendraeuropiniu mastu. Tokie tyrimai papildys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų kultūrinio konteksto bei raštinių kultūros tyrimus. Taip pat toliau bus dirbama tarptautiniame projektas „Viduramžių rankraščiai Vilniaus bibliotekų rinkiniuose“. Projektas vykdomas su prof. hab. dr. Jaceku Soszyńskiu (Lenkijos MA Mokslo istorijos institutu).

Tyrimo uždaviniai:

Išsiaiškinti, kokiu tempu valstybės raštinėse vyko gotikinio kursyvo modernėjimas, jei iš viso vyko. Nustatyti, kaip ilgai ir kur naujaisiais laikais jis buvo vartojamas? Išsiaiškinti, ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo būdingas gotikinis kursyvas, o gal kalbėtina tik apie specifinį jo vartojimą atskirose raštinėse?

  • Nustatyti humanistinio tipo kursyvo kaitos dinamiką, išsiaiškinti, kaip chronologiškai keitėsi įvairių jo atmainų (renesansinės, barokinės, klasicistinės) gyvavimas raštinėse ir kasdieniame raštingosios visuomenės gyvenime (turimas omenyje kursyvas, kuriuo rašė raštininkais nebuvę asmenys).

  • Ištirti lotyniškojo kursyvo koegzistencijos su Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raštinėse vartota cirilica pobūdį, nustatant ar būta jų savitarpio įtakos, jei taip, tai kada ir kaip ji pasireiškia.

  • Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotą lotyniškąjį kursyvą lyginti su vartotu Vakarų ir Vidurio Europoje, atskleidžiant lokalinius LDK vartoto lotyniškojo kursyvo ypatumus.

Metodologinis tyrimų pagrindimas. Atsižvelgiant į labai skirtingo pobūdžio ir aprėpties tikslus bei uždavinius bus taikoma universali išplėstinė paleografinė analizė bei pasitelkta istorinių šaltinių analizė ir sintezė.

Planuojami darbai. Per visą tyrimo laiką, priklausomai nuo sprendžiamų uždavinių, bus kaupiami ir analizuojami archyviniai šaltiniai (atliekama paleografinė analizė, sisteminami paleografiniai duomenys) Lietuvos ir užsienio bibliotekose ir archyvuose. Taip pat studijuojama literatūra bei renkama lyginamoji medžiaga.

Numatomi rezultatai. Išsiaiškinti lotyniškojo kursyvo kaitos dinamiką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVIII a. atskleidžiant galimus jo raidos skirtumus įvairiose aplinkose. Atskleisti šio kursyvo lokalinius ir universaliuosius ypatumus universaliosios lotyniškojo kursyvo raidos kontekste. Atsiskaitoma pagal mokslo darbuotojo pareigybinius reikalavimus dirbant visu etatu (sąlyginiai 3 a. l.,) planuojama kasmet atsiskaityti recenzuojamuose leidiniuose publikuotais straipsniais iš nagrinėjamos temos (straipsniai bus spausdinami ir Lietuvoje, ir užsienyje). Esant galimybei taip pat planuojama dalyvauti vienoje ar dviejuose tarptautinėse konferencijose perskaitant pranešimus.

Agnė Railaitė-Bardė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savimonė ir heraldika XVI–XVIII a.

Tyrimo aktualumas. Kultūriniai ir personaliniai XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų ryšiai su Vakarų ir Vidurio Europos aukštuomene lėmė bendraeuropinės kolektyvinės savimonės poveikį. Dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginės savimonės tyrimas reikšmingas ne tik lokaliniu, bet ir platesniu regioniniu požiūriu. Genealoginė samprata ir atmintis – svarbūs sraigtai, padėję suktis didelio masto socialiniam – politiniam – kultūriniam mechanizmui, kuriame privilegijuotos visuomenės grupės atstovai stengėsi gauti kuo geresnę poziciją. Protėvių atmintis ar jų „atradimas“, protėvių selekcija pagal tam tikrus asmeninių aspiracijų diktuojamus kriterijus, formavo giminės genealoginį portretą, kuris buvo afišuojamas bendroje kilmingųjų grupių portretų galerijoje – visuomenėje. Neretai „reali“ biologinė giminystė būdavo pakeičiama ar papildoma legendiniais motyvais, akcentuojami tam tikra ypatybe išsiskiriantys protėviai tam, kad praeitis tarnautų dabarčiai ir padėtų turėti aukštesnį statusą ateityje. Pastaruoju metu galima stebėti naują genealoginių žinių aktualizaciją visuomenėje, peržengiančią akademinio pasaulio ribas. Savęs, kaip konkrečių giminių palikuonio suvokimas, protėvių paieška, saugoma informacija apie juos – vienas iš daugiasluoksnės istorinės savimonės išraiškos klodų. Genealoginės savimonės susiformavimas yra susijęs su istorinės savimonės atsiradimu ir yra jos dalis. Dėl to pasirinktos tyrimo problemos analizė atskleidžia ne tik XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginės savimonės išsivystymo laipsnį, jos ypatumus, pasireiškimo būdą ir funkcijas bendrame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos kontekste, bet ir gali padėti geriau suvokti to meto Lietuvos visuomenės istorinį sąmoningumą.

Tyrimo tikslas – naudojantis istoriografijoje jau žinomais ir naujais šaltinių duomenimis, išanalizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginę savimonę ir jos atspindžius heraldikoje XVI–XVIII a., atsižvelgiant į jų skirtingą rangą, politines ir visuomenines aspiracijas. Taip pat siekiama ištirti, kokią įtaką legendinė lietuvių kilmės iš romėnų teorija turėjo diduomenės genealogijai ir heraldikai ir kaip minėtos legendos turinio paveikta kilmingųjų genealoginė ir heraldinė manifestacija galėjo sąlygoti kilmingųjų aukštesnio statuso siekimą arba jau esamos padėties įtvirtinimą visuomenėje.

Tyrimo uždaviniai: 

  • Išanalizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų legendinę genealogiją Lietuvos metraščiuose.

  • Ištirti Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos archyvuose bei bibliotekų specializuotose rankraščių ir retų spaudinių skyriuose surinktą XVI–XVIII a. naratyvinių ir vizualinių šaltinių bazę, išskirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginės savimonės aspektus, jų derinius ir dažnumą.

  • Išanalizavus nepublikuotus ir jau skelbtus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų heraldikos šaltinius, nustatyti, kaip kilmingųjų genealoginė savimonė atsispindėjo jų heraldikoje, atsižvelgiant į laikui bėgant vykstančius pasaulėžiūrinius pokyčius ir nevienodą kilmingųjų statusą visuomenėje.

Metodologinis tyrimo pagrindimas: 

Genealoginis metodas naudojamas analizuojant giminių genealogiją. Vyriškąja ir (ar) moteriškąja linija reprezentuojama vertikali ar horizontali giminystė, protėvių, santuokų bei palikuonių įvardyjimas, jų būdai, selekcija ir kitos įvairios ypatybės teikia gana išsamų valstybės kilmingųjų genealoginės savimonės vaizdą.

Analizės – sintezės ir hermeneutinis metodai taikomi tyrinėjant šaltiniuose ir istoriografijoje randamą informaciją ir siekiant išsamiau išnagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginę savimonę. Valstybės kilmingųjų genealoginė savimonė yra mentalinis fenomenas, dėl to ją veikė keletas faktorių: europinės kultūros tendencijos, vietinės kultūros ypatumai, socialiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai.

Analizės metodas persipina su lyginamuoju (komparatyviniu) metodu, kadangi tyrime lyginami ne tik šaltiniuose ir istoriografijoje randami duomenys, bet ir pačios giminės, jų genealogija, genealoginė savimonė ir heraldika. Tai analizuojama platesniame europiniame kontekste Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų situaciją lyginant su kitų šalių realijomis.

Chronologinis metodas taikomas tiriant tas gimines, kurių heraldika bėgant laikui modifikavosi. Taikant šį metodą, geriau atsiskleidžia heraldikos vystymasis ir kaita, sąlygota visuomenėje vykusių kultūrinių, politinių procesų. Kai kurių tyrime naudojamų šaltinių, turinio požiūriu itin naudingų analizei, vėlyvesnis datavimas, nebepatenkantis į nusibrėžtas darbo chronologines ribas, sąlygoja retrospektyvinio metodo panaudojimą.

Tyrimų etapai ir jų charakteristika. Atsižvelgiant į problemos daugiasluoksniškumą tyrimas atliekamas dviem etapais. Pirmajame planuojama papildyti (bus parašytas naujas poskyris) ir parengti spaudai monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savimonė ir jos atspindžiai heraldikoje XVI–XVIII a.“. Antrajame etape ketinama pradėti naujos temos preliminarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų giminių genealoginės savimonės kaitos tyrimus, nuodugniau gilintis į kilmingųjų heraldiką, taip pat ketinama atlikti XIX a. bajorijos genealoginės savimonės žvalgomuosius tyrimus, kurie padėtų pagrindą tolimesniems išsamesniems šio laikotarpio, o kartu ir palyginamiesiems kilmingųjų genealoginės savimonės tyrimams. Bus studijuojama istoriografija, dirbama su archyvine medžiaga. Pagal išryškėjusias problemas ir disponuojamus šaltinius ketinama parengti straipsnius, kurie būtų publikuojami recenzuojamuose mokslo leidiniuose. Taip pat pagal galimybes numatoma dalyvauti dalykinėse konferencijose.

Numatomi rezultatai. Per penkerius metus tikimasi: a) išplėsti LDK kilmingųjų genealoginės savimonės tyrimams tinkamų šaltinių lauką (portretų galerijos, epitafijos, testamentai, kartografija ir pan.); b) išskirti LDK kilmingųjų gimines, kurių genealoginė samprata kito; sukonkretinti, kokios priežastys lėmė genealoginės savimonės kaitą; c) pagal galimybes tirti nobilitacines privilegijas, horodlinių herbų įtaką LDK kilmingųjų genealoginei savimonei; d) plėsti LDK kilmingųjų jungtinių herbų tyrimo apimtį (šiuo atveju nesiimama numatyti konkrečių rezultatų, nes jungtinių herbų tyrimai dėl papildomų šaltinių stokos yra sudėtingi ir užimantys daug laiko – dėl to darbo kryptį(is) padiktuos konkrečios šaltinių teikiamos galimybės ir laiko sąnaudos). Atsiskaitoma pagal pareigybinius reikalavimus j. m. d. bus parengta monografija ir straipsniai (pagal j. m. d. priklausomus sąlyginius lankus).

Edmundas Rimša, Lietuvos heraldika ir sfragistika XIV–XVIII a. (2014–2016 m.)

Tyrimo aktualumas. Senosios Lietuvos heraldikos tyrimai svarbūs šiuolaikinei heraldikai, valstybės istorijai, jos reprezentavimui, miestų savivaldos tradicijoms ir apskritai kultūrai pažinti. Antspaudai, kuriuos tyrinėja sfragistika, yra vienas iš heraldikos šaltinių ir vienas iš svarbiausių išorinių dokumentų įteisinimo atributų. Viduramžiais, taip pat ir vėlesniais laikais mūsų regione teisinę galią turėjo tik antspauduoti dokumentai. Jų tyrimas leidžia geriau suprasti Lietuvos raštinių darbą, o antspaudų ikonografija ir epigrafika – bendrąsias meno (taikomosios dailės) raidos tendencijas, kultūrinius ryšius su kitais kraštais, vienų kitiems daromas įtakas.

Tyrimo uždaviniai. Programoje ketinama dirbti tik iki 2016 m. pabaigos ir tik 0,5 etato, tai per tuos 2,5 metų (jei programa bus patvirtinta), kelti didelius uždavinius būtų neatsakinga. Tačiau kelis siauresnius uždavinius tikimasi įgyvendinti:

  • Sfragistikos terminija. Šiuo klausimu Lietuvoje buvo parašytas tik vienas nedidelis straipsnelis (E. Rimša). Sigilografijos komitetas prie Tarptautinės archyvų sąjungos parengė ir 1990 m. Romoje išleido kapitalinį veikalą „Vocabulaire International de la sigillographie“. Be pagrindinės prancūzų kalbos, sfragistikos terminai buvo pateikti anglų, ispanų, italų, lenkų, norvegų, olandų, portugalų, rumunų, švedų, vengrų, vokiečių ir rusų kalbomis. Šiuo metu atsirado galimybė ir Lietuvos tyrinėtojams prisidėti prie panašaus sfragistikos žodyno sudarymo; jį rengia Vidurio Europos valstybės. Lietuviški sfragistikos terminai bus įvesti į europinį kontekstą, be to, prisidės prie šios mokslo šakos terminų sunorminimo ir prie geresnio jų įprasminimo pačioje Lietuvoje.

  • Senosios Lietuvos miestų heraldikos tyrimai. Nors šioje srityje padaryta bene daugiausia, tačiau kai kurie giluminiai heraldikos klausimai (simbolikos parinkimas, motyvai, galimos interpretacijos, simbolikos sampratų kaita ir kita) reikalauja gilesnių studijų. Juo labiau, kad atsiranda naujų šaltinių, leidžiančių kitaip pažvelgti į anksčiau padarytas išvadas. Tai svarbu ne tik heraldikos mokslui, jo raidai, bet ir dabartinėms miestų (savivaldybių) bendruomenėms, siekiančioms geriau pažinti savo praeitį.

  • Bene labiausiai Lietuvoje apleista teismų sfragistika, nors vienas kitas žemės, pilies teismo antspaudas, kaip kitų temų iliustracijos, buvo paskelbtas dar XIX a. (M. Balinskis, A. Sapunovas, Cz. Jankowskis). XX a. pirmojoje pusėje keletą šios rūšies antspaudų paskelbė J. Jodkowskis, O. Hedemannas, vėliau – M. Gumowskis (Handbuch der polnischen Siegelkunde, Graz, 1966), Baltarusijoje – A. Citovas ir A. Šalanda, Lenkijoje – W. Fabijańskis, iš mūsų rinkinio kelis Tribunolo antspaudus – A. Rachuba ir kiti tyrinėtojai. Tačiau iki šiol Lietuvoje nėra nė vieno šia tema parašyto darbo. Net ir kaimyninėje Lenkijoje bene vienintelis apie teismų antspaudus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rašė A. Chmielis (Materiały sfragistyczne. Pieczęcie ziemskie i trybunału Koronnego w Polsce, WNA, 1897, nr 3, sk. 286–295; Materiały sfragistyczne. Pieczęcie ziemskie, WNA, 1904, nr 1, sk. 55–61). Kadangi tema labai plati, apimanti žemės, pilies, pakamario, Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo, pareigybinius seniūnų, paseniūnių, teisėjų, pateisėjų ir kitus teismuose naudotus antspaudus, reikalaujanti ilgo darbo archyvuose, programos tyrimuose apsiribosime Vilniaus, Trakų, Minsko, Naugarduko, Gardino, tai yra visų kadencijų Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo antspaudais. Jie bent fragmentiškai leis suprasti šios temos svarbą ateities tyrimams.

  • Lietuvos heraldikos sintezė. 2004 m. buvo išleistos dvi laidos E. Rimšos knygos „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, o po metų išspausdinta ir anglų kalba (Heraldry: Past to present). Jei viskas klostysis palankiai, „Versus aureus“ leidykla žada išleisti trečią lietuvišką leidimą, kuris bus pataisytas ir papildytas nauja iki tol neskelbta medžiaga.

Metodologinis tyrimų pagrindimas. Tyrimuose bus naudojamas analitinis, sintetinis, statistinis bei palyginamasis metodai.

Tyrimo etapai ir jų charakteristika. 2014–2015 m. numatoma rinkti archyvinę medžiagą, studijuoti literatūrą, reikalingą aukščiau išvardintiems uždaviniams įgyvendinti, parengti lietuvišką sfragistikos žodyną, 2014–2016 m. rašyti miestų heraldikos ir sfragistikos straipsnius, išleisti „Lietuvos heraldikos“ sintezę (darbas priklausys nuo leidyklos).

Numatomi rezultatai: Atsiskaitymas straipsniais ir kitais darbais pagal vyresniojo mokslo darbuotojo kvalifikacinius reikalavimus pusei etato.

Adam Stankevič, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškų (Vyriausiojo Tribunolo, žemės, pilies ir pakamario) teismų aktai XVII-XVIII a.

Tyrimo aktualumas. Pagal analizuojamos dokumentikos parengimo laikotarpį skiriama: viduramžių, naujųjų laikų ir naujausiųjų laikų diplomatika. Kiekvienam laikotarpiui būdingos tam tikros dokumentų formos, kurios reikalauja skirtingų tyrimų metodų ir įgūdžių. Naujųjų laikų diplomatikos tyrimai prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje ir buvo nukreipti į raštinių produkcijos, į vadinamųjų aktų tyrimus (plg. vokišką Aktenkunde ir prancūzišką diplomatique moderne tyrimų kryptis). Šiuo metu raštinių veiklos tyrimai yra viena labiausiai išplėtotų diplomatikos mokslo sričių (žr. Thomas Frenz, Bibliographie zur Diplomatik und verwandten Fachgebieten der Historischen Hilfswissenschaften mit besonderer Berücksichtigung der Papsturkunden, Passau, 2013, prieiga internete: http://wwws.phil.uni-passau.de/histhw/bibliographie). Kiek kitokia situacija yra Lietuvoje, kur ankstyvųjų naujųjų laikų raštinių veikla iki šiol lieka gana apleista sritis. Tų laikų dokumentai diplomatikos požiūriu nenagrinėti, neaiški jų samprata, struktūra ir bruožai. Galima pastebėti, jog istorikai, teisininkai, archyvistai skirtingai vartoja diplomatikos srities terminus, juos sieja su skirtingais požymiais. Tai nestebina, kadangi skirtingi prasminiai akcentai daromi vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų ir kitose nacionalinėse istoriografijose (plg. bandymą aptarti įvairiose – prancūzų, vokiečių, italų, lotynų ir ispanų kalbose vartojamus diplomatikos terminus Vocabulaire international de la diplomatique, ed. Maria Milagros Cárcel Ortí, 2. ed., Valéncia 1997). Apskritai lietuviškosios diplomatikos terminijos ir šio mokslo objekto klausimas pradėtas spręsti tik visai neseniai. E. Gudavičiaus („Lietuvos istorijos studijos“ t. 3, 2002, p. 35-41) atkreipė dėmesį į termino aktas problematiškumą, taip pat Eugenijus Saviščevas, tirdamas ankstyviausią Lietuvos Metrikų knygą, bandė norminti dokumentikos terminus. Pastaruoju metu mokslininkai ir studentai savo moksliniuose darbuose vis dažniau remiasi teismų archyvų medžiaga. Tačiau dėl diplomatikos pobūdžio tyrimų nebuvimo dokumentai dažnai įvardyjami ir suprantami klaidingai, darbo procese susiduriama su lotyniškais ir lenkiškais terminais, kurie yra problematiški, o jų turinys istoriografijoje neapibrėžtas (pvz., neskiriamas sprendimas nuo protokolinės sprendimo santraukos, nepreciziškai vartojami minutės, kopijos, akto ir kiti terminai). Šaltinių realijas ir paskirtį atitinkanti dokumentų nomenklatūra istorikui yra itin aktuali, nes raštinių produkcija bei kasdieniame gyvenime funkcionavusi dokumentika yra itin gausi ir įvairiakalbė. Tad tokio pobūdžio tyrimai ir dokumentikos nomenklatūros formavimas yra itin aktualūs ir taikomuoju, ir teoriniu aspektais. Tyrimų rezultatai būtų ypač naudingi mokslininkams ir studentams, dirbantiems su XVII-XVIII a. teismų raštinių fondais, taip pat padėtų archyvistams atpažinti ir teisingai įvardyti konkrečius dokumentus ir knygų serijas.

Tyrimo uždaviniai

  • Tirti bajoriškų teismų (Vyriausiojo Tribunolo, žemės, pilies ir pakamario) raštinių dokumentiką, analizuoti dokumentų nomenklatūras, kaupti medžiagą šaltiniuose vartojamiems terminams, jų prasmei išaiškinti. Atsižvelgiant į tarpdisciplininius tyrimus ir mokslų integraciją, inicijuoti diskusiją apie bendrą terminijos, kurią savo tyrimuose naudotų įvairių mokslų atstovai (istorikai, archyvistai, teisės istorikai), kūrimą.

  • Remiantis normatyvine medžiaga ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo priimtais sprendimais, nustatyti Lietuvos akto atributus XVII a. pab.- XVIII., išnagrinėti Vyriausiajame Tribunole vykusius procesus, kuriuose buvo iškelti kaltinimai dėl dokumento/dokumentų suklastojimo. Taip pat ištirti įstatymų bazės evoliuciją – analizuoti teisės normas, turėjusias apsaugoti nuo klastočių patekimo į teismų knygas.

  • Nustatyti bajoriško teismo sprendimo formuliarą ir jo raidą XVII-XVIII a. Bajoriškų teismų sprendimo aktas patyrė ženklią transformaciją. Kaip rodo preliminarūs tyrimai, jo formuliaras įvairavo ne tik atskirose raštinėse, bet ir vienos raštinės viduje. Kadangi teismų raštinių archyvai yra didžiulės apimties, todėl šiame tyrimų etape būtų apsiribota LDK Vyriausiojo Tribunolo sprendimo akto formuliaro tyrimu.

Metodologinis tyrimų pagrindimas. Atsižvelgiant į tyrimų būklę, numatoma naudoti analizės ir sintezės, iš dalies statistinius metodus.

Tyrimo etapai ir jų charakteristika. Tyrimas bus vykdomas dviem etapais. Pirmajame etape planuojama šaltinių analizė (pvz., šaltiniuose vartojamų terminų kaupimas, jų prasmės aiškinimasis, lyginamųjų lentelių (schemų) sudarymas. Numatoma studijuoti dalykinę literatūrą. Pagal išryškėjusią problematiką (ir disponuojamą šaltinių medžiagą) planuojama skelbti mokslinius straipsnius.

Numatomi rezultatai. Išanalizuoti itin gausią ir įvairiakalbę raštinių produkciją bei kasdieniame gyvenime funkcionavusią dokumentiką, nustatant jos nomenklatūrą. Išanalizuoti Lietuvos akto atributus XVII a. pab.- XVIII., priklausomai nuo medžiagos apimties ir gautų rezultatų, suformuluoti pirminius apibendrinimus ir probleminį klausimyną bei gaires tolesniems tyrimams. Numatoma atsiskaityti pagal jaunesniajam mokslo darbuotojui keliamus pareigybinius reikalavimus, skelbti mokslinius straipsnius ir šaltinių publikacijas recenzuojamuose leidiniuose. Pagal galimybes planuojama skaityti pranešimus mokslinėse konferencijose.

Gitana Zujienė, Teisinio gyvenimo simboliai ir simboliniai teisinio gyvenimo momentai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje iki XVII a. vidurio

Tyrimo objektas: Tyrimo objektu pasirinkta grupė teisinės archeologijos tyrimo dalykų, susijusių su teismų darbu ir teisingumo vykdymu. Šiuos objektus dar XIX a. pabaigoje Vokietijos mastu suklasifikavo teisinės archeologijos pradininkas Karolis von Amira, kurio darbus XX a. viduryje parengė ir publikavo Klaudijus von Schwerinas. XX a. antroje pusėje lenkų istorikas Witoldas Maiselis šią sistemą šiek tiek pertvarkė ir papildė pritaikydamas Lenkijos realijoms. Šiame tyrime objektų klasifikacija vėl šiek tiek modifikuojama, apjungiant juos į stambesnes grupes. Visų pirma, tai vietos (erdvės), kuriose buvo vykdomas teisingumas – teismų vietos, kankinimų bei kalinimo patalpos, bausmių vykdymo vietos. Jos būdavo ne tik pastatuose, bet ir tam tikra erdvė viešose vietose (rotušės aikštė, turgaus aikštė, erdvė prie bažnyčios durų ar miesto vartų). Šiai grupei priskirti ir nuolatiniai, nekilnojami statiniai (kartuvės, gėdos stulpas) bei įrengimai, neatsiejamai susieti su pastatais, skirtais bausmei atlikti (kaladė, kuna, pritvirtintos prie rotušės, bažnyčios, miesto sienos) bei erdvė aplink juos. Antrąją objektų grupę sudaro kankinimo ir bausmių vykdymo įrankiai (kirvis, kalavijas, replės ir pan.). Trečia – nematerialūs objektai (gestai, frazės, simbolinės reikšmės), lydintys teisinių normų kūrimą ir jų realizaciją. Jeigu vokiška teisės archeologijos mokykla daugiau dėmesio skyrė materialiems objektams, tai prancūziška koncentravosi į simbolinių reikšmių analizę (M. Chassan).

Tyrimo aktualumas: Pastaruoju metu daugiausia dėmesio buvo skiriama materialių objektų, susijusių su teisingumo vykdymu, tyrimui. Tačiau į tyrimo lauką beveik nepateko nematerialūs objektai, susiję su teisingumo vykdymu. Visų pirma, neanalizuota pačių objektų – pastatų, erdvių, statinių, įrengimų ir įrankių – simbolinė reikšmė. Taip pat įvairios teisinio ritualo formos, gestai, kūno kalba, frazės – teismų pareigūnų, ieškovų, liudininkų, kaltinamojo priesaikos; kitos teismo proceso, bausmių vykdymo ceremonijos; bausmių simbolinė reikšmė; simboliai, nurodantys būsimą bausmę; nusikaltimų simboliai, rodantys už kokį nusikaltimą baudžiama. Viduramžiais Vakarų Europoje per šiuos simbolius visuomenei buvo pateikiama detali informacija apie padarytą nusikaltimą, nusikaltėlio socialinį statusą, teismo sprendimą, laukiančią bausmę ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties. Todėl aktualu išsiaiškinti, kokie simboliai buvo naudojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose, kaip juos priėmė ir ką juose matė to meto visuomenė. Svarbu išsiaiškinti, ar tie simboliai buvo vietinės kilmės, ar perimti iš vakarietiškos ar rusėniškos kultūros. Kaip perimtos reikšmės keitė vietos visuomenės požiūrį ir kaip šis požiūris veikė perimtų simbolių reikšmes. Tyrimas papildys jau atliktus teisingumo vykdymui naudotų materialių objektų tyrimus. Viena vertus, išplės turimas žinias apie jų funkcijas. Kita vertus, tai bus visiškai naujas tyrimas, apimantis teisingumo vykdymo apraiškas, pasireiškiančias per simbolius ir ceremonijas. Tai tarpdisciplininis tyrimas, susijęs su teisės bei mentaliteto istorija.

Tyrimo tikslas. Tęsti materialiųjų objektų tyrimus. Ištirti simbolinius teisinio gyvenimo momentus. Nustatyti, kaip to meto visuomenė priėmė ir suvokė tuos simbolius. Atskleisti, ar simbolinės prasmės ir jų reikšmė teisiniame gyvenime kito bėgant laikui, ar išlikdavo tokios pačios.

Tyrimo uždaviniai:

  • Atskleisti teisingumo vykdymui naudotų materialių objektų simbolines reikšmes.

  • Išanalizuoti teismo pareigūnų, ieškovų, liudininkų, atsakovų priesaikas. Parodyti pačios ceremonijos bei atskirų priesaikos teksto frazių simbolinę reikšmę.

  • Išanalizuoti kitų teismo ceremonijų simboliką.

  • Aptarti bausmių vykdymo simbolines prasmes.

Metodologinis tyrimų pagrindimas: Simbolinių teisingumo vykdymo apraiškų paieška šaltiniuose bei jų aprašymas. Jų reikšmės analizė, nustatant teisines funkcijas bei įtakas. Apraiškos gyvavimo laiko nustatymas, atkreipiant dėmesį į tai, ar/kaip keitėsi jos simbolinė reikšmė ir funkcijos (chronologinis metodas). Tyrimo apibendrinimas (sintezė).

Tyrimo šaltiniai. Pagrindinis šaltinis – teismų knygos. Teisės aktai: valdovų privilegijos, Lietuvos Statutai, magdeburginės teisės šaltiniai, seimų konstitucijos. Atsiminimai, metraščių pasakojimai.

Tyrimo teritorija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugiausia dėmesio skiriant dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoms, nes lengviau prieinami archyviniai šaltiniai. Jeigu atsirastų galimybė išvažiuoti į Ukrainos archyvus, ja būtų pasinaudota. Į tyrimą neįtraukiama Palenkė, nes nuo XV a. II pusės ten pradėjo dominuoti lenkų teisė.

Tyrimo chronologija. Apsiribojama laikotarpiu iki XVII a. vidurio, nes vienam žmogui aprėpti šaltinių bazę, prasidedančią nuo XVII a. antros pusės, ir besitęsiančią per visą XVIII a., per penkerių metų laikotarpį tiesiog neįmanoma. Tačiau pagal poreikį neatmetama galimybė tyrimą plėsti į XVII a. antrąją pusę.

Numatomi rezultatai. Tyrimo metu planuojama teisinės archeologijos tyrimuose naudojamais metodais ištirti teisingumo vykdymo procese naudotų simbolių ir ceremonijų pobūdį, jų reikšmę. Kiek leis šaltiniai, išsiaiškinti, ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo tokių simbolių sistema, apimanti visą procesą, ar galime kalbėti tik apie atskirus simbolius, atskiras simbolines apraiškas, naudotas šio proceso metu. Atsiskaitoma pagal LII pareigybinius reikalavimus – mokslo darbuotojui kasmet po 3 sąlyginius lankus. Planuojama pagal galimybes kasmet dalyvauti bent vienoje konferencijoje su pranešimu, kurio pagrindu vėliau būtų publikuojamas straipsnis. Taip pat kasmet 1-2 straipsniai arba nedidelės apimties šaltinių publikacijos recenzuojamuose leidiniuose.

Pagalbinių istorijos mokslų programos rezultatų sklaidos priemonės. Programos dalyviai savo tyrimų rezultatus paskelbs straipsniais ir knygomis, dalyvaujant konferencijose bei plačiajai visuomenei skirtuose renginiuose. Taip pat numatoma surengti pagal išryškėjusias tyrimų aktualijas du seminarus ir apvaliojo stalo diskusiją. Esant galimybei bus surengta mokslinė konferencija, apimanti programą sudarančių mokslų problematiką. Pagal galimybes numatoma skaityti viešas paskaitas iš nagrinėjamos temos bei bendraujant su žiniasklaida.

Svarbiausios programos dalyvių pagalbinių istorijos mokslų srities publikacijos:

Čapaitė R., Gotikinis kursyvas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje, Vilnius: Versus aureus, 2007, 544 p.

Vocabularum parvum scripturae, Latin Paleography Network – Central and Eastern Europe, Bratislava–Praha, 2008. Bendraautorė (tarptautinis daugiakalbis paleografijos terminų žodynas – paleografijos terminai pateikti ir lietuvių kalba)

Čapaitė R., Šaltyniotyrinė dokumentų charakteristika. Paleografinė analizė, Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai., 2008, p. 76-119.

Čapaitė R., XV–XVI amžiaus humanistinio kursyvo terminijos problemos, Praeities pėdsakais. Skiriama Profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 83–99.

Čapaitė R., Viduramžių raštininko rašto individualumo problemos, Konstantinas Jablonskis ir istorija, Vilnius, 2005, p. 65–108.

Čapaitė R., 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto ir 1445 m. nuorašo transliteracija, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, p. 17–20, 25–29.

Čapaitė R., 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto ir 1445 m. nuorašo raštas, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, p. 99–133

Railaitė A., Kodėl Alberto Goštauto jungtiniame herbe nėra dvigalvio erelio?, Jaunųjų mokslininkų darbai, Šiauliai, 2007, nr. 3 (14), p. 13–21.
Railaitė A., Jonas Skarulskis ir jo ryšiai su Kantakuzenais: Kauno maršalaičio vestuvių epitalamijo tyrimas, Istorijos šaltinių tyrimai, t. 3, Vilnius, 2011, p. 153–166. ISSN 2029-0705.
Railaitė A., Hipocentauro atsiradimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų heraldikoje, Lietuvos istorijos metraštis, t. 2010/1, Vilnius, 2011, p. 23–38. ISSN 0202-3342.
Railaitė A., Šveikauskų genealoginė savimonė, Istorijos šaltinių tyrimai, t. 4, Vilnius, 2012, p. 187–204. ISSN 2029-0705.

Railaitė-Bardė A., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savimonė ir jos atspindžiai heraldikoje XVI–XVIII a. Vilnius, 2013, 386 p. (daktaro disertacijos rankraštis).

Railaitė-Bardė A., The Appearance of the Hippocentaur in the Heraldry of the Nobility of the Grand Duchy of Lithuania, Lithuanian Historical Studies, vol. 17, Vilnius, 2012, p. 71–90. ISSN 1392-2343

Railaitė-Bardė A., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginės savimonės XVI–XVIII a. legendinis ir sakralinis aspektai, Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai LDK tyrimuose, Vilnius, 2013, p. 379–403. ISBN 978-9955-847-70-0.

Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius: Žara, 1999, 765 p.

Rimša E., Lietuvos heraldika, Vilnius: Baltos lankos, 2008, 528 p.

Rimša E., Pieczęcie miast Wielkiego Księstwa Litewskiego, red. nauk. A. Rachuba, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2007, 1259.

The Heraldry of Lithuania, compiled by Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008, 528 p.

Rimša E., Keletas sfragistikos terminų, Lietuvos istorijos metraštis, 1982 metai, Vilnius, 1983, p. 92–97.
Rimša E., Vilniaus miesto tarybos gotikiniai antspaudai, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai . Serija A, 1984, T. 3 (88), p. 80–89.
Rimša E., Pavienių antspaudų ir spaudų rinkiniai Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fonde,Lietuvos istorijos metraštis, 1986 metai, Vilnius, 1987, p. 130–149.
Rimša E., Šeduvos miesto herbas XVII–XIX a., Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1988, t. 1 (102), p. 70–87.
Rimša E., Merkinės suolininkų teismo ir antspaudo atsiradimo klausimu, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša, Vilnius, 1988, p. 141–146.
Rimša E., 1791–1792 m. Lietuvos miestų savivaldos privilegijos kaip heraldikos šaltinis, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša, Vilnius, 1988, p. 105–139.
Rimša E., Miesto herbas ir antspaudai, Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai,Vilnius, 1989, p. 55–65.
Rimša E., Nežinomi Aleksandro ir Žygimanto Senojo signetiniai antspaudai, Lietuvos istorijos metraštis, 1988 metai, Vilnius, 1989, p. 112–115.
Rimša E., Joniškio miesto antspaudai ir herbas, Lietuvos istorijos metraštis, 1989 metai,Vilnius, 1990, p. 16–33.
Rimša E., Pagalbiniai istorijos mokslai – užmiršta tyrimų sritis, Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos. Mokslinės konferencijos, skirtos Lituanistikos instituto įsteigimo 60-mečiui paminėti, pranešimai. 1999 m. kovo 9 d., Vilnius, 1999, p. 111–115.
Rimša E., Vilniaus liuteronų antspaudai, Kultūrų sankirtos. Skiriama doc. dr. Ingės Lukšaitės 60-mečiui, sud. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, E. Rimša, J. Sarcevičienė, Vilnius, 2000, p. 93–100.
Rimša E., 1385 m. Krėvos akto antspaudai, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, sud. J. Kiaupienė, Vilnius, 2002, p. 79–98.
Rimša E., Stepono Batoro Lietuvos didieji antspaudai ir jų atsiradimo aplinkybės, Lietuvos istorijos metraštis, 2001 metai, 2, Vilnius, 2002, p. 213–228.
Rimša E., Pieczęcie Olgierda, wielkiego księcia litewskiego – dane historiograficzne a rzeczywistość, Heraldyka i okolice, red. A. Rachuba, S. Górzyński, H. Manikowska, Warszawa, 2002, s. 201–215.
Rimša E., Kas antspaudavo 1380 m. Dovydiškių sutartį? Istorijos akiračiai: straipsnių rinkinys, red. komisija: A. Dubonis, Z. Kiaupa, E. Rimša (pirmininkas), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 77–90.
Rimša E., Nowe dane o litewskich pieczęciach państwowych Zygmunta III Wazy, Litwa w epoce Wazów, pod red. W. Kriegseisena i A. Rachuby (Prace ofiarowane Henrykowi Wisnerowi w siedemdziesiątą rocznicę urodzin); komitet redakcyjny: U. Augustyniak, A. Koryn, W. Kriegseisen, A. Manikowski, A. Rachuba, A. B. Zakrzewski), Warszawa, 2006, s. 157–174.
Rimša E., Dėl raitelio ir Gediminaičių stulpų Vilniaus miesto heraldikoje, Praeities pėdsakais. Skiriama Profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, redakcinė komisija: E. Aleksandravičius, A. Dubonis, E. Meilus, R. Miknys, E. Rimša (pirmininkas), Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 185–202.
Rimša E., Aleksandro antspaudai – naujas etapas valstybės sfragistikoje, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. D. Steponavičienė, Vilnius, 2007, p. 152–164.
Rimša E., Kauno miestiečių ir atvykėlių vokiečių antspaudai (1479–1655 m.), Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2008, t. 9, p. 9–34.
Rimša E., Mykolas Mikalojus Oginskis ir Telšių istorinė heraldika, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, sud. R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 237–246.
Rimša E., Vytauto didysis antspaudas – pirmoji valdžios ir valstybės herbinė manifestacija, Jogailos ir Vytauto laikai. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, Kaunas: VDU, 2011, p. 85–99.
Rimša E., Kaip praeityje dokumentus antspauduodavo spaudų neturintys asmenys?, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Skiriama profesorės Jūratės Kiaupienės 65-mečiui, sud. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, LII leidykla, 2012, p. 413–437.

Zujienė G., Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime (XIII-XVIII a., Vilnius: Eugrimas, 2008.

Zujienė G., Theatrum poenarum Lietuvos raganų teismuose XVI-XVIII a., Ministri historiae, Vilnius: LII leidykla, 2013, p. 343-362.

Zujienė G., The Headsman’s Sword – a symbol between sacrum and profanum // Signa Juris, t. 10, Halle, 2012, p. 179-186.

Zujienė G., Pastangos išsaugoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir ceremonialą // Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas, sudarytojai Liudas Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 64-71.

Zujienė G., Staranie o zachowanie tytułu wielkiego księcia litewskiego i ceremoniału podniesienia na tron wielkoksiążęcy litewski // Unia Lubelska: idea i jej kontynuacja, Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich, Vilnius 2011, s. 72-81.

Zujienė G., Oginskių giminės pareigūnų valdžios ženklai // Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius:Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 53-63.

Zujienė G., Aukščiausios valdžios insignijos reprezentaciniuose Stanislovo Augusto Poniatovskio portretuose // Menotyra, Vilnius: Lietuvos Moksų Akademijos leidykla, 2009, t. 16, nr. 3-4, p. 79-90.

Zujienė G., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pakėlimo ceremonialo susiformavimas”// Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. D. Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 56-67.

Zujienė G., Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laidotuvių Vilniuje ceremonialas // Lietuvos pilys, Vilnius, 2007, nr. 2 (2006), p. 68–75.

Zujienė G., Ceremoniał ingresu biskupów wileńskich w XVII–XVIII wieku // Barok, Historia–literatura–sztuka, półrocznik XIII/1 (25), Warszawa: wydawnictwo Neriton, 2006, s. 59–73.

Zujienė G., The GDL Marshal’s Insignia and Their Place in Ceremonial Between the Sixteenth and Eighteenth Centuries // Lithuanian Historical Studies, vol. 10, 2005, Vilnius, 2006, p. 29–64.

Zujienė G., LDK vyskupų insignijos // LKMA Suvažiavimo darbai, Vilnius, 2005, t. 19, p. 325–345.

Tyrimų bibliografija

Adamczewski M. Heraldyka miast wielkopolskich do końca XVIII wieku,Warszawa, 2000.

Amira K., Rechtsarchäologie, Berlin, 1943.

Andriulis V., Dokumentų klastojimas pagal feodalinę Lietuvos teisę, Socialistinė teisė, 1976, nr. 3, p. 49-55.

B. Barbiche, Diplomatics of Modern Official Documents (Sixteenth – Eighteenth Centuries): Evaluation and Perspectives, The American Archivist, vol. 59, no. 4, 1996, pp. 422-436.

Beal P., A Dictionary of English Manuscript Terminology, 1450-2000, Oxford, 2008.

P. Beal, A Dictionary of English Manuscript Terminology, 1450-2000, Oxford: Oxford University Press, 2008.

Bedos B. Corpus des sceaux français du Moyen Âge, t. 1: Les sceaux des villes, préface par Jean Favier, Paris, 1980.

Bielińska M., A. Gąsiorowski, K. Maleczyński, Dyplomatyka wieków średnich, Warszawa 1971.

Bischoff B., Paläographie des römischen Altertums und des abendländischen Mittelalters. Grundlagen der Germanistik 24, 3., unveränderte Auflage, Berlin, 2004, S. 195–198.

Bobowski K., Ewolucja pisma neogotyckiego na Śląsku od początku XVI do połowy XX wieku, Wrocław–Warzawa, 1992.

Čarek J. Městské znaky v českých zemích, Praha, 1985.

Chassan M. Essair sur la simbolique du droit, Paris, 1974.

Chorążyczewski W., Nowożytny dokument królewski. Możliwości badawcze, Polska kancelaria królewska czasów nowożytnych. Między władzą a społeczeństwem, Toruń, 2003, p. 27-48.

Chorążyczewski W., Czego wciąż nie wiemy o kancelariach centralnych dawnej Rzeczypospolitej, Belliculum diplomaticum IV Thorunense, pod redakcją W. Chorążyczewskiego i J. Tandeckiego, Toruń, 2011, p. 47-74.

Dalas M. Corpus des sceaux français du Moyen Âge, t. 2: Les sceaux des rois et de régence, préface par Jean Favier, Paris, 1991.

Fichteneu H., Die Lehrbücher Maximilians I. und die Anfänge der Frakturschrift, Hamburg, 1961.

Frenz T., Das Eindringen humanistischer Schriftformen in die Urkunden und Akten der päpstlichen Kurie im 15. Jahrhundert, Teil I, AD, Bd. 19, 1973.

Gudavičius E. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. Apybraiža, Vilnius, 1980.

Genzsch H. A., „Kalligraphische Stilmerkmale in der Schrift der luxemburgisch–habsburgischen Reichskanzlei. Ein Beitrag zur Vorgeschichte der Fraktur“, Mitteilungen des österreichischen Instituts für Geschichtsforschung (toliau – MIÖG), Bd. 45, 1931, S. 206–216.

Górski K., Neografija gotycka. Podręcznik pisma neogotyckiego XVI–XX w. Wydanie trzecie, Warszawa, 1978.

Груша А. І., Канцылярыя Вялiкага Княства Лiтоўскага 40-х гадоў XV-першай паловы XVI ст., аўтарэферат дысертацыi на суiсканне вучонай ступенi кандыдата гiстарычных навук, Нацыянальная акадэмiя навук Беларусi. Iнстытут гiсторыi, 2001.

Gudavičius E., Lietuvos akto promulgacijos kelias: nuo Vytauto kanceliarijos iki Lietuvos Metrikos. Mokslinė studija, Vilnius, 2006, 79 p.

Gumbert J. P., Italienische Schrift – humanistische Schrift – Humanistenschrift, Renaissance–und Humanistenhanschriften…, S. 63–70.

Gumowski M. Handbuch der polnischen Siegelkunde, Graz, 1966.

Gumowski M., Haisig M., Mikucki S. Sfragistyka, red. S. Mikucki, Warszawa, 1960.

Gutzwiller H., Die Entwicklung der Schrift in der Neuzeit, AD, Bd. 38, 1992.

Hennig E. Auxilia historica. Beiträge zur den Historichen Hilfswissenschaften und ihre Wechselbeziehungen, 2., stark erweiterte Auflage, Köln; Weimar; Wien, 2004.

Herde P., Die Schrift der Florentiner Behörden in der Frührenaissance (ca. 1400–1460). Ein Beitrag zur Frage des Übergangs von der gotischen zur humanistischen Schrift, Archiv für Diplomatik. Schriftgeschichte Siegel und Wappenkunde (toliau – AD), 1971, Bd. 17, S. 303–315.

Hessel A., Die Entstehung der Renaissanceschriften. Archiv für Urkundenforschung (toliau – AUF), Bd. 13, 1935, S. 1–14.

M. Hochedlinger, Aktenkunde. Urkunden- und Aktenlehre der Neuzeit (= Oldenbourg Historische Hilfswissenschaften), Wien, 2009.

Kašpar J., K problematice novovĕké latinské paleografie, In memoriam Zdeňka Fialy. Z pomocnych vĕd historických, Praha, 1978, s. 171–187.

Каштанов С. М., Русская дипломатика, Москва, 1988.

Kloosterhuits J., Amtliche Aktenkunde der Neuzeit. Ein Hilfswissenschaftliches kompendium, Archiv für Diplomatik, bd. 45, 1999, s. 465-563 (prieiga internete: http://www.gsta.spk-berlin.de/uploads/pdf_aktenkunde// aktenkundegesamt.pdf )

Kętrzyński S., Zarys nauki o dokumencie polskim wieków średnich, Warszawa, 1934, t. 1.

Jablonskis K., Lietuvos rusiškųjų aktų diplomatika, idem, Istorija ir jos šaltiniai, Vilnius, 1979, p. 219-296.

Kittel E. Siegel. Braunschweig, 1970.

Kuczyński S.K. Polskie herby ziemskie. Geneza, trześci, funkcje. Warszawa, 1993.

Lancmanis J. Heraldika, Rīga, 2007.

Łosowski J., Osiągnięcia i potrzeby w zakresie badań nad dziejami kancelarii sądów i urzędów szlacheckich oraz wiejskich w dawnej Polsce, Belliculum diplomaticum IV Thorunense, pod redakcją W. Chorążyczewskiego i J. Tandeckiego, Toruń, 2011, p. 95-111.

Louda J. Znaky evropských měst. Praha, 1995.

Maisel W., Archeologia prawna Polski, Warszawa, 1982.

Maisel W., Archeologia prawna Europy, Warszawa, 1989.

Maleczyński K., Zarys dyplomatyki polskiej wieków średnich, Wrocław, 1951.

Малов В. Н., Происхождение современного писма. Палеография французких документов коньца XV–XVIII в., Москва, 1975.

K. Neitmann, Die Staatverträge des Deutschen Ordens in Preussen 1230-1449. Studien zur Diplomatie eines spätmittelalterlichen Territorialstaates, Köln, Wien, 1986.

Neubecker O., Brooke-Little J.P., Tobler R. Heraldry: Sources, symbols and meaning, London, 1997.

Nevéus C., Wærn B.J. Ny svensk vapenbok, Stockholm, 1992.

Pastoureau M. Traité d‘héraldique, préface de J. Hubert, member de l‘Institut, Paris, 1979.

Piech Z. Monety, pieczęcie i herby w systemie symboli władzy Jagiellonów, Warszawa, 2003.

Pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.), Первый литовский статут (1529 г.), Zamoiskių ir Firlėjų rankraščių nuorašų paleografija ir faksimilės / S. Lazutka, 2007.

Полищук В., Между процедурой и формуляром: источниковедский анализ судебных замковых книг перед реформой 1564-1566 гг. (на примере Луцких замковых книг 1558-1566 гг.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas. Kontekstas. Interpretacija, sudarė A. Dubonis ir kt., Vilnius, 2007, p. 355-380.

Ragauskienė R., Privatūs XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų archyvai: struktūra ir aktų tipologija, Istorijos šaltinių tyrimai, 2010, t. 2, p. 85-107.

Ragauskienė R., Galimybės klastoti bajorijos dokumentus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a., Istorijos šaltinių tyrimai, 2008, t. 1, p. 219-249.

Rowell S., Gedimino laiškai miestams: diplomatikos aspektas, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Vilnius, 1996 (Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga), p. 134-146.

Santifaller J., Bozner Schreibschriften der Neuzeit 1500–1851. Beiträge zu Paläographie. Mit 111 Tafeln, Schriften des Instituts für Grenz–und Auslanddeutschtum an der Universität Marburg, Heft 7, Jene, 1930.

Saviščevas E., Suvaldyti chaosą: bandymas naujai tirti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteikčių knygą, Istorijos šaltinių tyrimai, 2008, t. 1, p. 115-173.

Słowiński J., Rozwój pisma łacińskiego w Polscie XVI–XVIII wieku, Lublin, 1992.

Urbanavičius A., Iš Vilniaus miesto tarybos raštinės palikimo: naujųjų miestiečių aktai 1663-1795 m., Lituanistica, 2001, nr. 4, p. 23-40

Spunar P., Die Rezeption der humanistischen Schrift in Böhmen und ihre semiotische Bedeutung, Münchener Beiträge zur Mediävistik und Renaissance–Forschung, Nr. 32, Paläographie 1981. Colloquuim des Comité International de Paléographie. München, 15–18. Semtember 1981. Referate, 1982, München, S. 201–207.

W. Stein, Die Klassifikation des französischen und französischsprachlichen Schriftgutes der frühen Neuzeit in deutschen Archiven zwischen deutscher Aktenkunde und französischer diplomatique moderne, Archiv für Diplomatik, Bd. 44, 1998, s. 211-275.

Diplomatik im 21. Jahrhundert – Bilanz und Perspektiven: Archiv für Diplomatik, bd. 52, 2006, s. 233-673; Bd. 53, 2007, s. 367-417.

Seroka H. Herby miast małopolskich do końca XVIII wieku, Warszawa, 2002.

Steinmann M., Von der Übername fremder Schriften im 15. Jahrhundert, Renaissance–und Humanistenhanschriften, Schriften des Historischen Kollegs, Kolloquien 13 (toliau – Renaissance–und Humanistenhanschriften), München, 1988, S. 51–62.

Stieldorf A. Rheinische Frauensiegel. Zur rechtlichen und sozialen Stellung weltlicher Frauen im 13. und 14. Jahrhundert, Weimar; Wien, 1999.

Sułkowska–Kurasiowa I., Renesansowe pismo w kancelarii Władysława Jagiełły, Cultus et cognitio. Studia z dziejów średniowiecznej kultury, Warszawa, 1976, s. 545–546.

Valikonytė I., Teismo dokumentų Lietuvos Metrikoje repertuaras: rašto ir teisinės kultūros aspektai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pirmojoje pusėje, Istorijos šaltinių tyrimai, 2010, t. 2, p. 109-127.

Valikonytė I., Priešteisminių dokumentų funkcijos ir likimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. viduryje: šaukimų registravimo žurnalai, Istorijos šaltinių tyrimai, 2012, t. 4, p. 93-108.

A. Vasiliauskas, Diplomatika, Lietuviškoji enciklopedija, t. VI, sąs. VIII.

A. Vasiliauskas, Vytauto Didžiojo diplomatika, Senovė, 1936, t. 2, p. 175-214; 1938, t. 4, p. 133-172; 1939, nr. 2, p. 179-186.

Urtel‘ L. Osem storočí slovenskej heraldyki, Martin, 1999.

Znamierowski A., Dudziński P. Wielka księga heraldyki, Warszawa, 2008.

Finansavimo šaltiniai. Instituto biudžetas. Komandiruočių ir stažuočių finansavimui lėšų bus ieškoma teikiant paraiškas konkursams Švietimo mainų paramos fondui bei LMT, organizuojančiai ilgalaikes mokslines išvykas. Dalį komandiruočių išlaidų planuojama dengti iš LMT organizuojamų trumpalaikių mokslininkų išvykų finansavimo (konkursų laimėjimo atvejais).

© Lietuvos istorijos institutas