Biblioteka

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Programa

Lietuvių etninės kultūros atlasas. Papročiai. D.2.

2007-2011 m.

 

Mokslo kryptis: Etnologija: kultūrinis, socialinis ir teritorinis tapatumas

Programos pavadinimas: Lietuvių etninės kultūros atlasas. Papročiai.

Programos vadovas: dr. Žilvytis Šaknys (2002 m. programai vadovavo I. R. Merkienė)

Programos terminai: 2002 – 2011 m.

1. Tyrimo objektas

Tyrimo objektas – per papročius atsiskleidžiantis lokalinėse bendruomenėse gyvenančių žmonių kultūrinis tapatumas ir jo raiška teritorijos ir laiko perspektyvose. 150 Lietuvos Respublikos vietovių tyrimas apima XX a. ir XXI a. pradžios laikotarpį, ypatingą dėmesį sutelkiant į XX a. II pusės ir XXI a. pradžios padėtį.

Kaimo ir mažo miestelio žmonių gyvensenos tyrimas šių dienų visuomenėje antropologiniu požiūriu galėtų pretenduoti tik į „subkultūriškumą“. Pastaruoju metu, šiose vietovėse gyvena Lietuvos gyventojų mažuma. Tačiau kaimą su miestu sieję ir siejantys glaudūs kultūriniai ryšiai: netolimoje praeityje vykęs (ir vykstantis) labai intensyvus urbanizacijos procesas, kaimiškosios kultūros įtaka nacionalinio, etninio, regioninio tapatumo formavimosi procesams, atkreipia Europos etnologijos mokslo atstovų dėmesį į „mažosios tradicijos“ (little tradition) ar neelitinės/liaudies kultūros tyrimų būtinumą. Jie, etnologijos mokslo teikiamomis galimybėmis, yra racionaliausias būdas parengti dirvą daugumą sudarančių miesto gyventojų kultūrinio tapatumo tyrimams diachroninėje ir sinchroninėje perspektyvose.

Iš 150 tolygiai išsidėsčiusiose vietovėse, pagal iš anksto numatytą programą, atliktų lauko tyrimų, bus suformuotas papročių atlasas. Jame vienas ar kitas kultūros bruožas nebus suvokiamas kaip izoliuotas reiškinys, kiek įmanoma papročiai atskleidžiami konkretaus istorinio laikotarpio fone, atskleidžiant lokalumo – globalumo, tradicijos – inovacijos, individualumo – bendruomeniškumo, religingumo – pasaulietiškumo perspektyvas, nesuabsoliutinant tradicijos, kaip stabilios, pozityvios ir nekintančios vertybių sistemos. Analizuojant krikštynų, jaunimo brandos ir vestuvių papročius, bei jaunimo elgseną kalendorinių švenčių metu, atskleidžiama ir amžiaus diferenciacijos perspektyva, kuri dar mažai išvystyta tiek Europos, tiek ir Lietuvos etnologijos (taip pat ir istorijos, archeologijos) moksle, nors nemažas dėmesys kreipiamas į visuomenės diferenciaciją pagal lytį ar socialinę padėtį.

2. Tyrimo problema

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dokumente (2002 11 12 LR Seimo nutarimas Nr. IX-1187) įžvelgiama, grėsmė, kad “etninės kultūros gyvoji tradicija patiria vis didesnį neigiamą spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikį, mažėja jos pajėgumas konkuruoti su komercine, masine kultūra. Gyvosios tradicijos plėtros pagrindas – tautinė savimonė – nepaliaujamai silpsta nesant reikiamų priemonių etninei kultūrai ugdyti, jos vertybėms puoselėti, tautinei savimonei išsaugoti”. Ši problema atsispindi ir Lituanistikos mokslinių tyrimų prioriteto įgyvendinimo 2007–2008 metų programoje (LR Vyriausybės 2006 10 17 nutarimas Nr. 1017), akcentuojant visų humanitarinių ir socialinių mokslų sričių tyrimų, ypač lituanistikos mokslinių tyrimų svarbą.

Reikšmingą vietą lituanistinių mokslų sistemoje užima ir etnologija. Etnologijos mokslas skiriasi daugelyje Europos šalių. Pasak švedų etnologo Orvar Löfgren, kai kolonijinės tautos kūrė pasaulį apimančias antropologijas, vėliau susikūrusios ir mažosios valstybės bandė ieškoti „savų pirmykščių žmonių“ savame krašte kartografuodami liaudies kultūros reiškinius. Ir nors jau XX a. antrojoje pusėje „tautiškumas“ laikytas praeities problema, pastaraisiais metais, didėjant imigracijai, Švedijos etnologijoje vėl iškilo „tipiško švediškumo“ problema (Löfgren 2002). Perfrazuodamas etnologo žodžius, manau, kad pastarųjų metų centrinė Lietuvos etnologijos problema turėtų būti „tipiško lietuviškumo“ problema.

Vienas iš šios problemos sprendimo būdų ir yra išsamūs kultūrinio tapatumo arealiniai tyrimai. Trečiojo tūkstantmečio socialiniai ir ekonominiai procesai Lietuvoje apnuogino beveik pusšimtį metų SSSR vykdytos okupacijos paveldo (atsiribojame nuo „paveldo“ tik kaip pozityvaus kultūros fenomeno suvokimo) žaizdas. Lietuvos Respublika tapusi lygiateise Europos Sąjungos nare susidūrė su eile demografinių ir mentaliteto problemų, kurios nebūdingos (ar mažiau būdingos) ekonomiškai išsivysčiusioms ES šalims ir kartu nepadeda su(si)kurti pozityviam, Reinhardo Johlerio žodžiais, „eurokultūros“ paveikslui (Johler 2002). Globalios ekonomikos ir kultūros sąveikos problemas Lietuvoje reikia spręsti jau dabar.

Todėl spręsdami šias problemas išsikeliame tikslą tęsti pradėtą fundamentalų Lietuvos papročių tipologinį ir struktūrinį tyrimą, siekiant nustatyti, kaip ir kokiais pavidalais lietuvių etnosas ir Lietuvos etninės grupės keičiantis socialinei, ideologinei, ekonominei ir politinei aplinkai, XX a. ir XXI a. pradžioje, buitinėse, tautinėse ir etnokultūrinėse tradicijose įprasmino universalias bei lokalines kultūros realijas.

Siekiant šio tikslo išsikelti uždaviniai atlikti lyginamąją, struktūrinę ir kartografinę:

  • Vaiko gimties socialinio įteisinimo apeigų analizę (Paukštytė-Šaknienė);

  • Paauglių ir jaunimo iniciacinių papročių analizę (Ž. Šaknys);

  • Vestuvinių simbolinių veiksmų analizę (I. Šidiškienė);

  • Kalendorinių papročių analizę (Ž. Šaknys);

  • Asmeninio ir kultūrinio tapatumo raiškos analizę (V. Savoniakaitė).

3. Tyrimo problemos istoriografija

Pasaulyje arealiniai kultūros tyrimai vykdomi dviem kryptimis. Viena iš jų – amerikietiškasis kryžminis kultūros (cross-cultural) arba statistinis tyrimas, kuriuo siekiama rekonstruoti bendriausius tarpkultūrinius žmogaus elgsenos būdus, kuriant etnografinį atlasą. Georgeo Peterio Murdocko (1887-1984) iniciatyva 1930 metais Jeilyje buvo įkurtas „Žmogaus santykių institutas“ ir pradėti rinkti duomenys apie materialius ir socialinius reiškinius gyvavusias įvairiose (daugiausia pirmykštėse) kultūrose. Pradėta kaupti „Žmogaus santykių arealinė kartoteka“ (Human relation area file). Remiantis koreliacine analize analizuojami įvairūs kultūros reiškiniai, siekiant patikrinti su kultūros universalijomis susijusių hipotezių verifikavimui. Rezultatai spausdinami žurnale „Ethnology“ leidžiamame iki šių dienų (šiomis dienomis duomenys jau apima virš 400 kultūrų), bei kituose leidiniuose. Tyrimus vykdo antropologai, archeologai, etnologai, sociologai, psichologai. Tyrimų rezultatai buvo naudojami ir Lietuvoje. Klasikinių iniciacijų pasiskirstymo pagal lytį ir iniciacijos faktą pažyminčias socialines bendrijas tyrimai, sėkmingai panaudoti analizuojant Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigas (Šaknys 1996). Tačiau amerikietiškasis arealinių tyrimų modelis susiduria su istoriškumo problema.

Europietiškasis atlaso modelis paremtas ne tik lyginamąja, statistine, bet ir istorine, etninių grupių iš kartos į kartą perduodamų kultūros bruožų analize (naujuose kontinentuose ši galimybė chronologiškai labiau ribota), siekiant atskleisti vieno ar kito kultūros bruožo arealus ir numatyti atskirų etninių grupių kontaktus, kelti hipotezes dėl reiškinio chronologijos. Taip pat sinchroninė kultūros reiškinių analizė leidžia siekti taikomųjų tikslų, siekiant atgaivinti vienam ar kitam regionui būdingą tautinį kostiumą ar (nutrūkus tradicijai) suformuoti tai vietovei būdingas šventes. Kryptingi arealiniai tyrimai Europos šalyse pradėti žymiai anksčiau negu Lietuvoje. Pirmas rimtesnis kartografinis etnologijos darbas 1882 m publikuotas Georgo Gerlando etnologijos atlasas. Europoje arealinių tyrimų aukso amžius siejamas su dvidešimtojo amžiaus antruoju ir trečiuoju ketvirčiu (Vento 1998). Po Antrojo pasaulinio karo specialūs arealinių tyrimų centrai suformuoti Lenkijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, SSSR. 1953 metais įkurta Nuolatinė Europos Atlaso Komisija (SIA), ruoštasi tarptautinio Etnologijos etnologijos atlaso kūrimui. Tačiau šis darbas taip ir liko nepabaigtas, suirus Jugoslavijai (ten buvo SIA būstinė) nutrūko ir minėtos komisijos veikla (Rooijakkers, Meurkens 2000). Tačiau kartografiniai tyrimai vykdomi paskirų šalių etnologų iniciatyva. Norėtųsi išskirti jau baigtą Matti Sarmelos Suomijos etninės kultūros atlasą. Jame atskiromis grupėmis išskirti ir metų bei gyvenimo ciklo papročių tyrimai „Gyvenimas ir mirtis“, „Santuoka“, „Metinės šventės“, „Jaunimas“ (Sarmela 1994). Tačiau jie apsiriboja tradicinės (iš kartos į kartą perduodamos daugiausiai žodžiu) kultūros tyrimais. Taip pat nemažas dėmesys atlaso rengimui skirtas ir kaimyninėje Lenkijoje. Pavyzdžiui 7-as tomas skirtas kaimo bendruomenės (Drożdż 2002), 8-as – vestuvių papročiams (Drożdż, Pieńczak 2004).

Nors kai kurie arealiniai tyrimai Lietuvoje atlikti dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą (pavyzdžiui, 1939 metais moterų tautinius drabužius aprašęs Antanas Tamošaitis, pateikė drabužių tipus nusakantį žemėlapį, be Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos etnografinių regionų išskirdamas dar ir Klaipėdos ir Vilniaus kraštų specifiką (Tamošaitis 1939)), tačiau daugeliui Lietuvos etnologų žodžiai „etnografinis atlasas“, „kartografiniai tyrimai“, „arealiniai tyrimai“ asocijuojasi su Pabaltijo istoriniu – etnografiniu atlasu. Tai stambiausias tokio pobūdžio tyrimas pareikalavęs dviejų dešimtmečių sutelktų Pabaltijo šalių etnologų pastangų. 1985 metais išleistame žemdirbystei skirtame tome publikuoti net 54 žemėlapiai (taip pat dar ir 5 žemėlapiai nurodantys tarmes, etninę gyventojų sudėtį, priklausomybę etnografiniams regionams ir pan.). Po metų publikuotas dar platesnės apimties drabužių kartografinis tyrimas sudarytas net iš 66 žemėlapių (dar 4 bendro pobūdžio). Nors lietuvių etninės kultūros sistemingų kartografavimo darbų pradžiai pernai sukako keturiasdešimt metų, tačiau įvairios aplinkybės lėmė, kad daugiausia dėmesio praeityje buvo skirta materialinės kultūros tyrinėjimams, kurie pirmiausia buvo atlikti rengiant Pabaltijo istorinį etnografinį atlasą. Kiek didesnis dėmesys buvo skirtas tik linininkystės papročiams. Pirmuosius išsamesnius XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės krikštynų, vestuvių ir jaunimo brandos apeigų bei papročių žemėlapius paskelbė Rasa Paukštytė – Šaknienė (1999), Irma Šidiškienė (2003) ir Žilvytis Šaknys (1996; 2001). Šie autoriai yra ir šių sričių XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios padėties arealinio tyrimo pionieriai. Lietuvių mentaliteto arealiniai tyrimai taip pat nebuvo vykdomi. Taigi šie tyrimai dar neturėjo analogų Lietuvoje ir yra originalūs europiniu mastu.

4. Laukiami rezultatai

2002-2006 metais programos vykdytojų atliktų tyrimų pagrindu pateiktoje studijoje atskleista, kad atskirų paprotinių reiškinių teritorinė sklaida nėra vienoda. Gana neryškūs vestuvių ir jaunimo brandos apeigų arealai; krikštynų ir kalendorinių papročių analizė Aukštaitijos taip pat neleidžia traktuoti kaip kultūriškai vientiso regiono. Krikštynų papročių kompleksas išsiskiria intensyvesne modernių kultūros elementų raiška ir sekuliarizacija šiaurinėje regiono dalyje, krikštynos ir kalendoriniai papročiai – gausiais išlikusiais tradicinės kultūros elementais Pietrytinėje Aukštaitijos dalyje. Tai tarsi tarpukariu buvusių skirtumų tąsa. Vis dėl to analizuojant regioninės savimonės sampratą galima teigti, kad Aukštaitijoje išliko regioninė tapatybės samprata paremta sušiuolaikintomis etnografinėmis ribomis. Tačiau ar tarpukariu, sovietmečiu, Sąjūdžio ir pastaraisiais metais vykę modernizacijos iš kitos pusės naujų tradicijų kūrimo ir senųjų atkūrimo procesai vienodai veikia paprotinę kultūros raišką vienu metu? Atsakymą į šį klausimą gausime baigdami lyginamąjį kartografinį, praeityje (o gal ir dabar) santykinai spartesne modernios kultūros raiška pasižymėjusios Suvalkijos ir lėtesne – Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos – Žemaitijos etnografinių regionų tyrimus. Nagrinėjant šias vietoves labai svarbus Pietryčių Lietuvos tyrimas, leisiantis atskleisti kultūrinio, lokalinio, etninio ir nacionalinio tapatumų sąveiką. Klaipėdos krašto tyrimas atsakys į klausimą, ar pagrįstai šis kraštas šiomis dienomis įvardinamas etnografiniu regionu, kaip šį istorinį regioną suvokia jo gyventojai ir kokiu iš kitų regionų atvykę žmonės (ar jų vaikai, vaikaičiai) konstruoja kultūrinį tapatumą.

Tyrimas leistų įgyvendinti ir praktines užduotis. Gautos žinios būtų reikalingos Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dokumente (2002 11 12 LR Seimo nutarimas Nr. IX-1187) iškeltai problemai – etninės kultūros gyvosios tradicijos patiriamam vis didesniam neigiamam spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikiui stabilizuoti, taip pat Lituanistikos mokslinių tyrimų prioriteto įgyvendinimo 2007–2008 metų programoje (LR Vyriausybės 2006 10 17 nutarimas Nr. 1017) apibrėžtą tikslą sustiprinti humanitarinių ir socialinių mokslų indėlį į šalies socialinę plėtrą:

  • Teikiant rekomendacijas formuojant atskiriems Lietuvos regionams būdingas šventes;

  • Atkreipiant dėmesį į kaimų ir miestelių jaunimo užimtumo ir laisvalaikio problemas atskiruose regionuose;

  • Suteikiant informaciją apie regioninius gyvenimo ciklo papročių savitumus, esant poreikiui formuojant civilinius šeimos švenčių ritualus;

  • Atsižvelgiant į regioninę specifiką, teikiant rekomendacijas kaimo turizmo vystymui.

Taip pat lokaliniai tyrimai plačiai atliekami Lietuvos istorijos instituto archeologų, pastaruoju metu į juos išskirtinį dėmesį kreipia ir istorikai, nurodydami tarpdisciplininių istorikų ir etnologų tyrimų būtinybę (Nikžentaitis 2005), todėl šie tyrimai turėtų pasitarnauti ir užtikrinant efektyvesnį Lietuvos istorijos instituto strateginių tikslų įgyvendinimą.


5. Programos dalyviai ir jų pagrindinės darbo kryptys

  • Vyresnioji m. d. dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė: vaikas Lietuvos visuomenėje: tradicijų transformacija etnopolitinėje erdvėje;

  • vyresnioji m. d. dr. Vida Savoniakaitė: etninės kultūros ženklai informacinei visuomenei, turizmui;

  • vyresnysis m. d. dr. Žilvytis Šaknys: paauglių ir jaunimo bendrijų raiška: tautinis, etninis, subkultūros ir lokalinis aspektai;

  • m. d. dr. Irma Šidiškienė: kultūrinio tapatumo išraiška: vestuvinių simbolių, veiksmų arealinės sąsajos.

Programos vykdytojas Ž. Šaknys atlieka dar ir Etnologijos skyriaus vedėjo pareigas; programos vykdytoja V. Savoniakaitė vykdo ir kitą LII programą ir jai vadovauja.

6. Programos temų projektai

Formuojant lietuvių papročių atlasą bus nagrinėjamos penkios temos:

1. R. Paukštytės – Šaknienės atliekamas vaiko socialinio gimties įteisinimo papročių tyrimas apima krikšto motyvacijos, krikšto laiko, krikštatėvių parinkimo, krikšto marškinėlių išvaizdos ir jų apeiginę prasmės, krikštynų liaudiškųjų apeigų (atliekamų prieš krikštą, po krikšto), krikštynų vaišių ir jų masto, krikštatėvių ir krikštavaikių tarpusavio santykių, sovietinių vardynų diachroninę ir sinchroninę analizę.

Numatomi žemėlapiai:

1. Krikšto motyvacija,

2. Vidutinis vaikų krikšto laikas,

3. Nurodytas vidutinis laikas, kada kūdikį reikėtų krikštyti,

4. Krikštatėvių parinkimo kriterijai (giminystė, kaimynystė, draugystė),

5. Požiūris ar galima atsisakyti kūmystės,

6. Atsisakymo būti krikštatėviais priežastys,

7. Krikšto marškinėlių forma,

8. Požiūris į galimybę skolinti krikšto marškinėlius,

9. Numatomas krikšto marškinėlių saugojimo laikas,

10. Apeigos atliekamos prieš krikštą,

11. Apeigos atliekamos po krikšto (iki vaišių),

12. Apeigos atliekamos po krikšto (vaišės),

13. Krikštynų vaišių dalyviai,

14. Krikštynų vaišių dalyvių skaičius,

15. Rūpinimosi krikšto vaikais laiko suvokimas,

16. Respondentų krikšto vaikų skaičius,

17. Progos, kuriomis krikštatėviai lanko krikštavaikius,

18. Vardynos.

Informaciniai žemėlapiai

I. Respondentų gimimo metai

II. Respondentų vaikų gimimo metai

2. Ž. Šaknio atliekamas Paauglių ir jaunimo iniciacinių papročių tyrimas apima fiziologinės brandos pažymėjimo, santuokos eiliškumo, priėmimo į bendraamžių grupę apeigų, pirmojo paso, įsiliejimo į darbo kolektyvą pažymėjimo papročių diachroninę ir sinchroninę analizę.


Numatomi žemėlapiai:

1. Fizologinės brandos ir priėmimo į bendraamžių grupę apeigos,

2. Pirmojo paso suteikimo pažymėjimo papročiai,

3. Pirmojo atlyginimo gavimo pažymėjimo papročiai.

Informaciniai žemėlapiai

I. Respondentų amžius,

II. Respondentų lytis,

III. Respondentų etnoregioninė savimonė,

3. Ž. Šaknio atliekamas kalendorinių papročių tyrimas apima Advento ir gavėnios sambūrių, kalendorinių švenčių vakarėlių (Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių, Velykų, Sekminių, Joninių), jaunimo vaikštynių (Kalėdų, Trijų karalių, Užgavėnių persirengėlių, Velykų lalautojų), Sekminių sambūrių, Kiaušinių marginimo, laistymosi, supimosi, šventinių ugnių (laužų fejerverkų) papročių, vedybinių spėjimų ir priviliojimų diachroninę ir sinchroninę analizę.

Numatomi žemėlapiai:

1. Advento ir gavėnios draudimai,

2. Kalėdų vakarėliai,

3. Naujųjų metų vakarėliai,

4. Užgavėnių vakarėliai,

5. Velykų vakarėliai,

6. Joninių ir Sekminių vakarėliai,

7. Tarpušvenčio persirengėliai,

8. Užgavėnių ir Helovyno persirengėliai. Velykų vaikštynės,

9. Sekminių sambūriai,

10. Kiaušinių marginimas,

11. Laistymasis vandeniu. Supimasis,

12. Naujųjų metų ir Užgavėnių laužai,

13. Joninių apeiginės laužai ir stebulės,

14. Kitų švenčių laužai,

15. Šventiniai fejerverkai,

16.Vedybų spėjimai,

17. Priviliojimai.

Informaciniai žemėlapiai

I. Respondentų amžius,

II. Respondentų lytis,

III. Respondentų etnoregioninė savimonė,

4. I. Šidiškienės atliekamas vestuvinių simbolių, veiksmų arealinių sąsajų tyrimas apima pasirengimo vestuvėms (sutartuvės, vestuvių apeigų numatymas, vestuvių pobūvio vietos parinkimas), vestuvių dalyvių kontaktinių veiksmų (vestuvių išvakarių, jaunojo sutikimo, jaunųjų išleidimo ir sutikimo, jaunųjų grįžimo po santuokos, kelio užtvėrimo, jaunųjų išbandymų, stalo ar sodo išpirkimo, šokių po santuokos, dovanojimų, vestuvių pabaigos), ir pagrindinių veikėjų (jaunųjų, pamergių pabrolių, piršlių, svotų) atliekamų simbolinių veiksmų diachroninę ir sinchroninę analizę.


Numatomi žemėlapiai:

1. Vedybų planavimas,

2. Vestuvių puotos dydis,

3. Santuokos forma ir vestuvių laikas,

4. Vestuvių puotos vieta,

5. Jaunojo sutikimas pas nuotaką (prieš santuoką),

6. Nuotakos slėpimas,

7. Tėvai išleidžia jaunuosius į jungtuves,

8. Jaunųjų grįžimas po santuokos,

9. Jaunųjų išbandymai,

10.Jaunųjų barstymas grūdais,

11. Užsėsto stalo išpirkimas,

12. Jaunojo dovanos nuotakai,

13. Gaubtuvės,

14. Vainikėlio likimas,

15. Vestuvių apeigų vedėjai,

16. Piršlio (svoto) simboliai,

17. Piršlio „korimas“,

18. Pulko merginų, moterų vogimas.

Informaciniai žemėlapiai

I. Panaudotų šaltinių lokalizacija,

II. Vestuvių skaičius pagal dešimtmečius,

III. Jaunųjų tautybė.

5. V. Savoniakaitės atliekamas šiuolaikinio regioninio mentaliteto tyrimas apima asmens kultūros ir tapatumo suvokimą (regioninio tapatumo dėmenys, informacijos sklaida, kultūrinis turizmas, namų ūkis, apranga, amatai, šventės ir tradicijos).

Numatomi žemėlapiai:

1. Respondentų etninė ir etnoregioninė savimonė,

2. Regioninio tapatumo dėmenys,

3. Gaunama informacija. Televizija, radijas, internetas,

4. Gaunama informacija. Laikraščiai, žurnalai, knygos,

5. Kultūrinis turizmas. Turistai,

6. Kultūrinis turizmas. Atostogos,

7. Namų ūkis. Vaisiai, daržovės,

8. Namų ūkis. Gyvuliai,

9. Namų ūkis. Gamyba/rinkimas,

10. Rūbų pirkimas,

11. Tradicijos samprata,

12. Rankdarbiai: Mezgimas, siuvimas, audimas,

13. Amatininkai,

14. Namų spalva,

15. Šventės ir tradicijos: Gimtadieniai, giminių suvažiavimai, įvairios šventės,

16. Religinės šventės.

Informaciniai žemėlapiai

I. Respondentų amžius.

7. Atsiskaitymo už programą būdai ir formos

Programos vykdymo laikotarpiu numatoma 150 tolygiai išsidėsčiusių Lietuvos vietovių tyrimas. Jis bus publikuotas trijose studijose „Lietuvių etninė kultūra: Aukštaitijos papročiai“ (60 vietovių), „Lietuvių etninė kultūra: Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai“ (40 vietovių), „Lietuvių etninė kultūra: Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos papročiai“ (50 vietovių) ir iš jų suformuotame Lietuvos papročių atlaso tome.

Pirmajame programos vykdymo etape (2002-2006) parengta didžiausiam Lietuvos etnografiniam regionui skirta kartografinė studija „Lietuvių etninė kultūra: Aukštaitijos papročiai“. Ją sudaro 80 žemėlapių (imtis 61 vietovė) 12 a. l. komentarų. Taip pat pirmųjų penkerių programos vykdymo metų laiku programos dalyviai publikavo dvi monografijas, 47 mokslinius straipsnius recenzuojamuose, 7 kituose leidiniuose, 7 metodines priemones, dalyvavo 12 tarptautinių konferencijų užsienyje, 5 Lietuvoje, 15 vietinėse konferencijose, 2005 m. lapkričio 10-11 d. suorganizavo konferenciją „Regionas: praeitis ir dabartis“ (padedant kitos Etnologijos skyriaus programos vykdytojams), dalyvavo 3 VMSF projektuose (vidutiniškai vienas programos vykdytojas juos vykdė po 3,8 metų), 5 Kultūros ministerijos (atitinkamai po 5 metus), 3 Švietimo ir mokslo ministerijos (atitinkamai po 0,6 metų) ir 1 Lietuvių kalbos komisijos (atitinkamai po 0,2 metų), programos vykdytojų skaitytas 1 kursas VU (2 kartus po 32 val.), skaitytas 1 kursas doktorantams (VDU) (3 metus), oponuotos 2 daktaro disertacijos, dalyvauta dviejų daktaro disertacijų komitetuose.

Gavus minimalų reikiamą programos finansavimą, 2007-2011 m. numatoma:

  • 2007 metais baigti Dzūkijos ir Suvalkijos regionų tyrimą (25 vietovės),

  • 2008 metų lapkričio mėnesį įteikti studiją „Lietuvių etninė kultūra: Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai“.

  • 2008 – 2009 metais tęsti Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) papročiams skirti arealiniai tyrimai (po 25 vietoves per metus).

  • 2010 metų spalio mėnesį įteikti studiją „Lietuvių etninė kultūra: Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos papročiai“.

  • 2011 metų gruodžio mėn. įteikti spaudai „Lietuvių papročių atlaso“ tomą.

Taip pat tiriamomis temomis skelbti straipsnius (ne mažiau kaip po vieną per metus vykdytojui), daryti pranešimus konferencijose, 2011 metais surengiant programos konferenciją.

8. Programos finansavimo šaltiniai

2002 – 2006 metais atliktų programos tyrimų finansavimas įgalina tikėtis, kad iki 2011 metų ji bus baigta. 2002-2006 metais, vykdant pirmąją programos dalį programos vykdytojų atlyginimai ir vykdymui reikalingos patalpos gautos iš Lietuvos istorijos instituto (valstybės biudžetas), likusios programai reikalingos lėšos gautos vykdant Kultūros ministerijos ir Mokslų ir studijų fondo projektus. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos remti projektai: “Etninės kultūros tradicija ir pokyčiai” (2002 m.); “Etninės kultūros paveldas ir jo raiška XXI a.” (2003 m.); “Etninė kultūra ir jos plėtra dabarties visuomenėje”(2004 m.); „Seinų krašto lietuvių etninis ir kultūrinis tapatumas“ (2005 m.); “Dzūkijos etninė kultūra dabarties visuomenėje” (2006 m.) (programos dalyvių lauko tyrimams skirta apie 20000 litų) leido baigti lauko tyrimus Aukštaitijoje (61 vietovė), 40% numatytų Dzūkijos ir Suvalkijos etnografinių regionų tyrimų (atitinkamai 9 ir 6 vietovės) ir įvykdyti lyginamuosius tyrimus Punsko ir Seinų apylinkėse (Lenkija). Atlikta 50% visų 2002-2011 m. numatytų lauko tyrimų. Dalis lėšų skirta kanceliarinėms prekėms įsigyti. Tyrimams būtinos techninės bazės problemos buvo išspręstos vykdant Mokslo ir studijų fondo remiamą projektą „Lietuvių dvasinės kultūros raiškos: etnologijos, kalbos, istorijos šaltinių elektroninis sąvadas“. Projekto lėšomis įsigyti 4 kompiuteriai, 2 skaitmeniniai fotoaparatai, 1 skeneris, 1 multifunkcinis kopijavimo aparatas (apie 10000 litų). Gautos lėšos patenkino minimalius programos vykdymui reikalingus poreikius, lėšų trūko tik aprūpinant visus programos dalyvius skaitmeniniais fotoaparatais ir diktofonais.

Numatoma kad antrosios programos dalies vykdymui bus gautos lėšos iš Lietuvos istorijos instituto, LR kultūros ministerijos ir Mokslo studijų fondo.

***

Cituoti šaltiniai ir literatūra:

  • 2002 11 12 LR Seimo nutarimas Nr. IX-1187. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=193888 (2007 02 01).

  • LR Vyriausybės 2006 10 17 nutarimas Nr. 1017. Lituanistikos mokslinių tyrimų prioriteto įgyvendinimo 2007–2008 metų programa. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284561 (2007 02 01)

  • Astrőm Anna-Maria. 1995. Atlas of Finnish Ethnic Culture, Ethnologia Fennica. Finish studies in Ethnology: 50-53.

  • Drożdż Anna. 2002. Pomoc wzajemna. Współdziałanie społeczne i pomoc sąsiedzka. Komentarze do Polskiego Atlasu Etnograficznego, t. 7, Wrocław – Cieszyn.

  • Drożdż Anna, Pieńczak Anna. 2004. t. 8: Zwyczaje i obrzędy weselne. Cz. I: Od zalotów do ślubu cywilnego. Komentarze do Polskiego Atlasu Etnograficznego, t. 7, Wrocław – Cieszyn.

  • Istoriko – etnograficheskij atlas Pribaltiki. Odiezhda. 1986. Rīga: Zinatne.

  • Istoriko – etnograficheskij atlas Pribaltiki. Zemledelie. 1985. Vilnius: Mokslas.

  • Johler Reinhard. 2002. Europe, Identity and the Production of Cultural Heritage. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 2 (11): 9-22.

  • Löfgren Orvar. 2001. Past and Present in European Ethnology: a Swedish Perspective, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 1 (10): 85-98.

  • Murdock G. P., Ford C. S., Hudson A. E., Kennedy R., Simmons L. W., Whiting J. W. M. 1982. Outline of Cultural Materials. – New Haven, Connecticut: Human Relations Area Files. Naujai papildytas (2005) internetinis leidimas: http://www.yale.edu/hraf/collections.htm (2007 02 01).

  • Nikžentaitis Alvydas. 2005. Lokalinės istorijos tyrimai Lietuvoje: Naujas iššūkis Lietuvos istoriografijoje: 12-15. Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.

  • Paukštytė Rasa. 1999. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedis.

  • Rooijakkers Gerard, Meurkens Peter. 2000, Struggling with the European Atlas. Voskuil’s Portrait of European Ethnology, Ethnologia Europaea. 30: 75-95.

  • Sarmela Matti. 1994. Suomen perinneatlas. Suomen kansankulttuurin kartasto 2 / Finnish Folklore Atlas. Atlas of Finnish Ethnic Culture 2. Helsinki: Finnish Literature Society.

  • Šaknys Žilvytis Bernardas. 1996. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvos etnologija, t. 1. Vilnius: Pradai.

  • Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Jaunimo vakarėliai, Lietuvos etnologija, t. 7. Vilnius: Diemedis.

  • Šidiškienė Irma. 2003. Simboliniai veiksmai lietuvių XIX a. II pusės – XX a. I pusės vestuvių apeigose. Kartografinis tyrimas, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2003, 3(12), 33-60.

  • Tamošaitis Antanas. 1939. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai, Sodžiaus menas 6. Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidykla.

  • Vento Urpo. 1998. Atlases of Finnish Folk Culture, FF Network. 16: 18-20: http://www.folklorefellows.fi/netw/ffn16/atlases.html#top (2005 12 01).

2007 m. balandžio 4 d.                                                                         Žilvytis Šaknys 

 

© Lietuvos istorijos institutas