LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ISTORIJOS SKYRIUS
LIETUVOS VYRIAUSYBĖS FINANSUOJAMI MOKSLINIO
TYRIMO DARBAI
1. Mokslo kryptis: Lietuvos visuomenės ir valstybės raida iki XXI amžiaus pradžios (istorija ir istoriografija, pagalbiniai istorijos mokslai).
2. Programos pavadinimas: Pagalbiniai istorijos mokslai (tęstinė).
3. Programos vadovas: vyr. mokslo darbuotojas doc. hum. m. dr. Edmundas RIMŠA
4. Programos vykdymo terminai: 2007–2011 m.
5. Programos specifika, uždaviniai ir tikslai: Pagalbinių istorijos mokslų programa iš kitų Instituto vykdomų programų išsiskiria tuo, kad ji nėra ir vargu ar kada nors Lietuvoje bus skirta vienai kuriai nors specifinei problemai ištirti (tam reikia turėti bent po kelis vienos srities, pavyzdžiui, paleografijos, heraldikos, teisinės archeologijos specialistus). Kita vertus, jei istorijos, archeologijos, etnologijos (etnografijos) specialistai buvo rengiami net sovietmečiu ir šiandien gali būti sutelkti į vieną programą konkrečiai problemai spręsti, pagalbiniai istorijos mokslai žengia tik pirmuosius žingsnius. Dėl to vienu iš svarbiausių programos uždavinių lieka naujų specialistų rengimas ir, atsižvelgiant į turimus mokslo darbuotojus, individualūs atskirų pagalbinių istorijos mokslų problemų tyrimai. Jų tikslas – ne tik atskleisti atskiros problemos raidos tendencijas ir jos ypatumus Lietuvoje, bet ir palengvinti istoriko, šaltinių skelbėjo darbą. Pagaliau heraldika, sfragistika, veksilologija, numizmatika, teisinė archeologija ir kiti mokslai turi didelę praktinę reikšmę šiandieniniam valstybės gyvenimui. Atlikti tyrimai padeda atkurti istorinę valstybės, žemių ir miestų heraldiką, vėliavas ir štandartus, formuoti valstybės ir savivaldybių ceremonialą, kurti istoriškai pagrįstus kariuomenės ir policijos skiriamuosius ženklus, progines ir apyvartines monetas, jau nekalbant apie atkuriamus Lietuvos valdovų rūmus, kurių interjere ir eksterjere valdovų, valstybės, žemių, miestų, kilmingųjų herbai, taip pat vėliavos, monetos, insignijos ir kiti pagalbinių istorijos mokslų tyrimo objektai užims ganėtinai žymią vietą.
6. Tyrimų objektai: Atsižvelgiant į aukščiau išvardytas aplinkybes, tyrimų objektai yra keli. Sfragistikos, heraldikos, paleografijos, teisinė archeologijos tyrimų problemas sieja bendras vardiklis: Lietuvos valstybės institucijų funkcionavimas ir jų reprezentavimas visuomeniniame gyvenime. Kiti teisinės archeologijos ir genealoginiai-demografiniai tyrimai susiję su teismų veikla (vieta, bausmės, jų vykdymo priemonės ir pan.), taip pat atskirų socialinių sluoksnių (miestiečių, valstiečių) sudėtimi bei demografiniais pokyčiais po karų ir kitų stichinių nelaimių.
7. Tyrimų problemos:
1. Sfragistika ir heraldika. Tiriami trys klausimai: Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai (nuo Mindaugo iki Stanislovo Augusto), Lietuvos miestų ir miestelių herbai, Lietuvos valstybės žemių heraldika. Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai pradėti tirti 2002 m., parengtas antspaudų katalogas. Baigiamajame tyrimų etape svarbiausias uždavinys apibendrinti katalogo medžiagą: nustatyti šios rūšies antspaudų atsiradimą, raidą, rūšis, sandarą, heraldikos kaitą, jų funkcionavimą Lietuvos raštinėje. Valstybės antspaudai yra vienas iš Lietuvos valstybingumo atributų, leisiančių parodyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip valstybės, funkcionavimą iki 1795 m. Tęstiniai Lietuvos miestų ir miestelių herbų tyrimai šiuo metu turi labiau taikomąjį pobūdį ir yra susiję su herbų atkūrimo problemomis, Instituto darbuotojų dalyvavimu regioniniuose tyrimuose, pakartotiniu knygų leidimu užsienio kalbomis. Lietuvos valstybės žemių heraldika – nauja problema, kurią suaktualino Europos Sąjungos sprendimai dėl regionų vaidmens padidinimo valstybių gyvenime. Šios problemos ištyrimas leis geriau suprasti valstybės sandarą, jos augimą, atskirų žemių vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat istorinės žemių heraldikos panaudojimą, kuriant šiuolaikinę apskričių heraldiką.
2009 m. bus švenčiamas pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Ta proga programos rėmuose numatoma surengti tarptautinę mokslinę konferenciją – „Raitelis Europos kultūroje“. Į ją planuojama pakviesti keliolika užsienio šalių (ypač Vidurio Europos) heraldikos, sfragistikos, numizmatikos, veksilologijos, riterijos istorijos specialistų, kurių tyrimai leis pažvelgti į mūsų valstybės herbą platesniame europinės heraldikos ir apskritai viduramžių riterijos kultūros ir tradicijų kontekste.
2. Paleografija. Problema: Lotyniškojo rašto plėtra Lietuvoje. XV a. antroji pusė – XVIII a. Lotyniškasis raštas, palyginus su vietos poreikiams plačiai naudota ir neblogai ištirta kirilica, iki šiol buvo beveik netyrinėtas, nors Lietuvos valstybės ir kultūros istorijoje užėmė labai svarbią vietą. Nuo Vytauto laikų nepaprastai išaugęs lotyniškų ir vokiškų raštų skaičius iš dalies rodė užsienio politikos kitimo tendencijas, vis glaudesnį Lietuvos ryšį su lotyniškuoju Vakarų pasauliu. Šių problemų ištyrimas prisidės prie geresnio Lietuvos valstybės raštinės darbo, naujų rašto ir apskritai lotyniškosios kultūros sklaidos Lietuvoje pažinimo.
3. Teisinė archeologija. Problema: Bausmių skyrimo ir vykdymo vietos bei priemonės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Turi padėti atskleisti beveik netyrinėtą Lietuvoje teismų veikimo sistemą. Jei apie Lietuvos teisę, jos teisynus žinome ganėtinai daug, kokiuose pastatuose posėdžiavo teismai, kur ir kaip buvo laikomi nusikaltėliai, kaip jiems buvo skelbiami nuosprendžiai ir vykdomos bausmės, kas tai darydavo, žinoma tik bendriausiais bruožais. Šio klausimo ištyrimas turės išryškinti Lietuvos teismų kasdienybę ir jų turėtų bei naudotų priemonių arsenalą, tų priemonių efektyvumą (neefektyvumą) ir kitus su bausmėmis bei jų vykdymu susijusius klausimus.
4. Genealogija-demografija. Numatoma nagrinėti dvi problemas: Lietuvos valstiečių šeima XVIII a. ir paskelbti Vilniaus naujųjų miestiečių sąrašą, 1661–1795 m. Pirmosios problemos uždavinys, naudojantis genealogijos, statistikos ir demografijos metodais, išnagrinėti valstiečių šeimos vaidmenį: individo – šeimos – kaimo bendruomenės grandinėje, nustatyti jos struktūrą, dydį ir kitus klausimus. Vilniaus naujųjų miestiečių sąrašo paskelbimas (apie 4400 asmenų), nurodant ne tik jų vardą, pavardę, bet ir jų kilmės vietą, tautybę, profesiją, religiją turės nepaprastai svarbią reikšmę Lietuvos sostinės, iš dalies ir kitų miestų, gyventojų demografinių pokyčių kaitai pažinti, ypač po karų ir epidemijų, o sąrašo informacija – gilesnėms daugelio kitų gretutinių mokslo sričių studijoms.
8. Problemos istoriografija: Pagrindiniai darbai buvo nurodyti 1997 ir 2002 m., teikiant Pagalbinių istorijos mokslų programą tvirtinti Lietuvos istorijos instituto tarybai. Tad čia svarbesni darbai bus nurodomi prie individualių programos temų projektų (žr. 11 punktą).
9. Laukiami rezultatai: Per programos vykdymo laikotarpį numatoma išleisti 3 studijas: E. Rimša, „Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai (nuo Mindaugo iki Stanislovo Augusto“ ir „Lietuvos valstybės žemių heraldika“; A. Urbanavičius, „Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m. Sąrašas“; ir tarptautinės konferencijos „Raitelis Europos kultūroje“ medžiagą. Taip pat numatoma parengti 3 studijas (medžiaga pirmam svarstymui): R. Čapaitė, „Lotyniškojo rašto plėtra Lietuvoje. XV a. antroji pusė – XVIII a.“; J. Sarcevičienė, „Lietuvos valstiečių šeima XVIII a.“; G. Zujienė, „Bausmių skyrimo ir vykdymo vietos bei priemonės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
10. Programos dalyviai ir jų pagrindinės darbo kryptys: 1) Edmundas Rimša, doc. hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, vyr. mokslo darbuotojas: heraldika ir sfragistika; 2) Rūta Čapaitė, hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, mokslo darbuotoja: paleografija; 3) Jolita Sarcevičienė, hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, mokslo darbuotoja: demografija-genealogija (valstiečių); 4) Agnius Urbanavičius, hum. m. dr., jaun. mokslo darbuotojas: demografija-genealogija (miestiečių); 5) Gitana Zujienė, hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, jaun. mokslo darbuotoja: teisinė archeologija.
11. Programos temų projektai:
1. E. Rimša dirbs prie dviejų pagrindinių temų: Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai (nuo Mindaugo iki Stanislovo Augusto) ir Lietuvos valstybės žemių heraldika. Pirmoji tema – tai tęsinys dar 2002 m. pradėto darbo. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudų kilmei ir raidai ištirti (medžiaga surinkta, antspaudų katalogas parengtas). Kai kurie šios temos klausimai buvo aptarti Mariano Gumowskio darbuose, skirtuose Lietuvos kunigaikščių (1930) ir Lenkijos karalių antspaudams (1919), Igno Jonyno bei Władysławo Semkowicziaus proginiuose straipsniuose, skirtuose Vytauto sfragistikai (1930). Apie Mindaugo, Algirdo, Jogailos, Aleksandro ir Zigmanto Vazos antspaudus šios programos rėmuose rašė E. Rimša. Iš naujausių sintetinių studijų mūsų tyrimams, ypač ankstyvajam laikotarpiui, svarbus Zenono Piecho veikalas (Monety, pieczęcie i herby w systemie symboli władzy Jagiellonów, 2003) bei Tomášo Krejčíko studija (Pečet’ v kultuře strědověku, 1998). Palyginimui su kitų Europos kraštų valdovų sfragistika, reikšmingi ir ankstyvesni darbai: Otto Posse 5 tomų veikalas apie Šventosios Romos Imperijos valdovų antspaudus (1909–1913), Henry Peterseno – apie Danijos (1917), Chr. Brinchmanno – apie Norvegijos (1924) bei Haraldo Fleetwoodo tritomis – apie Švedijos (1936–1947) karalių antspaudus. Iš naujausių prancūzų darbų verta dėmesio Martine Dalas parengta viduramžių valdovų antspaudų publikacija (Corpus des sceaux français du Moyen Âge, t. 2: Les sceaux des rois et de régence, 1991), o Rusijoje – Valentino Janino ir Piotro Gaidukovo sudarytas antspaudų sąvadas (Актовые печати древней Руси X–XV вв., т. 3: Печати, зарегистрированные в 1970–1996 гг., 1998) bei kiti darbai. Jei kalbėsime apie Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudus, minėtuose darbuose buvo nušviesti tik kai kurie dažnai mažiau reikšmingi su heraldika susiję aspektai. Tiriant šią temą, bus nagrinėjami trys klausimai, kuriuos čia trumpai pavadinsime: antspaudas ir spaudas, antspaudų heraldikai, dokumentų antspaudavimas (valstybės raštinės darbo ypatumai). Tiriant antspaudą ir spaudą svarbu nustatyti ne tik kiekvieno iš jų atsiradimo ir naudojimo laiką, bet ir antspaudų legendų epigrafiką, jų kaitą (bizantiškos ir lotyniškos kultūros įtakas), antspaudų dydį, formą, rūšis (majestotinis, herbinis, didysis, mažasis, valdovo signetas) ir jų kompetenciją, spaudų gamintojus ir kainas, klastojimo būdus ir jų paplitimą bei kitus sfragistikos dalykus. Antspaudų heraldika yra vienas iš svarbiausių valstybės herbo šaltinių. Išaiškinus jos pokyčius, raidą, daugiau sužinosime apie valstybės herbo kilmę ir jo kitimo priežastis, dinastijų herbų naudojimą, valstybės herbo puošybos elementus (karūnas, kepures, skydininkus) ir jų kaitą, tos kaitos priežastis. Pagaliau didžiųjų antspaudų heraldika yra seniausias, o nuo Zigmanto Vazos laikų kai kurioms valstybės žemėms vienintelis heraldikos šaltinis. Išnagrinėjus dokumentų antspaudavimą, pažinsime valstybės raštinės darbą, antspaudavimo būdus, tam naudotas priemones, būdų ir priemonių įvairovę, jų kaitą. Čia svarbią reikšmę turi dokumentų koroboracijų tyrimai, valdovų ir kitų valstybės dignitorių (kanclerių, raštininkų, sekretorių) parašų atsiradimas, paplitimas ir jų reikšmė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudų naudojimas tarptautinėse sutartyse, susirašinėjimui su kitų kraštų valdovais leis geriau išryškinti Lietuvos valstybės diplomatijos kryptis ir kitus su valstybingumo išsaugojimu susijusius reikalus. Pagaliau Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai yra neįkainojama mūsų krašto kultūros palikimo dalis, kurios paskelbimas pasitarnaus ne tik istorikams, bet ir kitų sričių, ypač senosios dailės tyrimams.
Antroji tema: Lietuvos valstybės žemių herbai. Mažiausiai ištirta tema, nors pirmuosius žingsnius Aleksandras Jabłonowskis padarė dar 1752 m., pabandydamas paaiškinti, kas vaizduojama Zigmanto Vazos laikų Lietuvos didžiajame antspaude. Apie Vytauto laikų žemių heraldiką šiek tiek rašė mūsų minėti autoriai – I. Jonynas ir W. Semkowiczius. Lenkijos žemių herbus atskira studija aptarė Stefanas Krzysztofas Kuczyńskis (Polskie herby ziemskie. Geneza, trześci, funkcje, 1993), Baltarusijoje iš šios problematikos straipsnių paskelbė Aleksejus Šalanda (2001), o Ukrainoje – Andrijus Grečila (2000). Juose yra žinių ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių herbus. Apie kai kuriuos iš jų šios programos rėmuose rašė E. Rimša (Heraldika. Iš praeities į dabartį, 2004). Vėlyvesnį Rusijos Imperijos laikotarpį daktaro disertacijoje aptarė Nadežda Soboleva (Российская городская и областная геральдика XVIII–XIX вв., 1981), tiesa, to meto Vilniaus ir Kauno gubernijų herbai liko už tyrinėtojos akiračio. Prie žemių heraldikos atgimimo prisidėjo Europos Sąjungos regioninė politika, iškėlusi atskirų žemių ir jų sudedamųjų dalių reikšmę, jų heraldikos įteisinimą, o kartu ir gausius tyrimus, iš kurių paminėsime tik vieną kitą. Dar 1992 m. Švedijos žemių herbus (Landskapsvapnen) aptarė Clara Nevéus ir Bror Jacques de Wærn (Ny Svensk Vapenbok). Vokietijoje apskričių (Kreise) heraldika tyrinėjama ir skelbiama pagal žemes: 1997 m. Martinas Reißmannas parengė studiją apie Šlezvigo-Holšteino, 2003 m. Peteris Veddeleris – apie Vestfalijos-Lippe žemių ir apskričių herbus, kiti autoriai – apie kitas. Belgijoje žemių ir kita heraldika aptariama pagal tris istorines kalbines provincijas (Gemeentewapens in België – Vlaanderen en Brussel, 2002, 2 tomai), Lenkijoje – pagal žemes (W. Drelicharz i Z. Piech, Dawne i nowe herby Małopolski, 2004), tiriama ir atskirų vaivadijų bei pavietų istorinių herbų raida, jų atkūrimo problemos (Współczesna heraldyka samorządowa i jej herby, 2000). Žemių heraldika domimasi Moldovoje (S. Andries-Tabacs, Heraldica teritoriala a Basarabiei si Transnistriei, 1998) ir kitose iš Sovietų imperijos bei socialistinio lagerio išsivadavusiose šalyse. Šiuolaikinėje heraldikos literatūroje terminas „žemių heraldika“ labai platus, apima tiek ankstyvuosius teritorinius-administracinius vienetus (žemes, kunigaikštystes), tiek vėlesnes vaivadijas ir pavietus, Rusijos Imperijos laikų gubernijas ir apskritis, tiek dabartines Lietuvos Respublikos apskritis. Krašto politinė istorija lemia tris tyrimų kryptis, tai yra istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldiką (herbus ir vėliavas), Rusijos Imperijos laikų herbus ir dabartinės Lietuvos Respublikos žemių heraldiką (herbai, vėliavos, antspaudai). Problemiškiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių heraldika. Jei apie Vytauto laikų herbus žinoma nemažai, nors ir čia yra įvairių nuomonių, dauguma XVI a. atsiradusių simbolių su naujų vaivadijų ir pavietų kūrimu tebėra argumentuotai neidentifikuoti. Kitas svarbus neištirtas klausimas – seniausiųjų žemių herbų politinės atsiradimo aplinkybės, simbolikos parinkimo motyvai, jos kaita, žemių herbų ryšys su valdovo titulu, krašto karine organizacija ir jos naudotomis vėliavomis. Rusijos Imperijos laikų žemių heraldikos pažinimas svarbus tuo, kad jis turėtų parodyti rusiškos heraldikos ypatumus bei Rusijos valdžios siekį sunaikinti istorinį palikimą ir įdiegti naujus simbolius, propaguojančius stačiatikybę, imperines rusiškas vertybes. Pagaliau šiuolaikinės apskričių heraldikos aptarimas turėtų išryškinti atgimusios Lietuvos valstybė siekį išsaugoti ir įprasminti istorinį heraldikos palikimą, o kuriant naujus herbus, kaip istorinės heraldikos tradicijos panaudojamos dabartiniame krašto gyvenime, ką lietuviškoji žemių heraldika turi bendro ir kuo išsiskiria iš kitų Europos Sąjungos valstybių.
2007 m. temos autoriui dar teks dirbti prie išverstos iš lietuvių į lenkų kalbą knygos „Pieczęcie miast Wielkiego Księstwa Litewskiego“ (2 tomai). Ją leidžia ir išleidimą finansuoja Varšuvos leidykla DiG.
2. R. Čapaitės tema: Lotyniškojo rašto plėtra Lietuvoje. XV a. antroji pusė – XVIII a. Vakarų ir Vidurio Europos lotyniškoje paleografijoje plėtojamos trys tyrimų kryptys: XIII–XV a. gotikinio kursyvo; XIV–XVI a. humanistinio kursyvo plėtra ir humanistinio bei gotikinio kursyvo koegzistencija; XVI–XVIII a. rašto grafika. Iš pirmosios Europoje plėtojamos tyrimų krypties autorė apgynė daktaro disertaciją ir dar šiais metais išleis jos pagrindu parengtą tyrimų studiją, skirtą gotikiniam raštui Vytauto raštinėje (žr. žemiau). Čia įvardyta R. Čapaitės tema, Lietuvoje visai netirta, skirta tolesnei lotyniškojo rašto plėtrai mūsų krašte, sinchronizuojant tyrimus su bendriausiomis paleografijos tyrimų tendencijomis kitose Europos valstybėse. Jų paleografai parašė daugybę studijų, iš kurių paminėsime tik keletą svarbesnių paskutiniųjų dešimtmečių darbų, aktualių Lietuvos lotyniškojo rašto tyrimams: P. Herde (Die Schrift der Florentiner Behörden in der Frührenaissance (ca. 1400–1460), 1971), T. Frenz, Das Eindringen humanistischer Schriftformen in die Urkunden und Akten der päpstlichen Kurie im 15. Jahrhundert, 1973–1974), M. Steinmann (Die humanistische Schrift und die Anfänge des Humanismus in Basel, 1976), I. Sułkowska–Kurasiowa (Renesansowe pismo w Kancelarii Władysława Jagiełły, 1976), H. Spilling (Schreibkünste des späten Mittelalters, 1978); O. Mazal (Die humanistische Schrift, 1984), Renaissance–und Humanistenhanschriften, 1988 (M. Steinmanno, P. Spunaro, H. Spillingo, J. P. Gumberto darbai), M. Rüth (Aufkommen und Verbreitung der humanistischen Kanzleikursive in den kommunalen Behörden der südlichen Toskana und Umbries, 1990–1991), H. Gutzwiller (Die Entwicklung der Schrift in der Neuzeit, 1992), J. Słowiński (Rozwój pisma łacińskiego w Polsce XVI–XVIII wieku, 1992), H. Zimmerhackl (Dokumentation der humanistischen Schriftentwicklung in den kommunalen Behörden von Bologna, Modena und Reggio Emilia im 15. Jahrhundert, 2000 ir ankstesni darbai) ir kiti. Lotyniškasis raštas, pakeitęs gotikinį, vadinamas humanistiniu kursyvu. Jis yra svarbi vėlyvųjų viduramžių ir renesansinės kultūros dalis, net Europoje nepakankamai ištirtas, ypač į šiaurę nuo Alpių. Lietuvos kontekste svarbu nustatyti humanistinio kursyvo plėtrą: kokiu tempu, kokiais keliais jis plito, kokia buvo jo grafika, amžininkų požiūrį į šį raštą ir kas buvo humanistinės grafikos skleidėjai Lietuvoje tiek aukščiausiose valstybės ir bažnyčios raštinėse, tiek žemesnėje aplinkoje: miestų, didikų dvarų raštinės ir pan. Išsiaiškinus humanistinės grafikos vartojimo mastą, galima kalbėti apie raštinės konservatyvumą ar atvirumą grafinėms naujovėms, raštinės ar asmens santykį su naujais grafiniais „simboliais“, apie amžininkų formuotas „savos“ ir „svetimos“ grafikos sampratas. Ypač svarbu ištirti pereinamąjį laikotarpį, tai yra gotikinio ir humanistinio kursyvų koegzistavimą raštinėse ar net vieno asmens rašte, taip pat abiejų kursyvų savitarpio įtaka (mišrus arba pereinamasis raštas). Sprendžiant iš kitų kraštų tyrimų, tikėtina, kad ir Lietuvoje atsiskleis panašūs humanistinio kursyvo plėtros ir grafinės raidos dėsningumai, nors jų plėtros laikas ir mastas gali būti skirtingi. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos kraštų, tiek gotikinis, tiek humanistinis raštas yra lotyniškosios kultūros dalis. Jo kelių į Lietuvą pažinimas turi svarbią mokslinę ir pažintinę reikšmę. Kita vertus, sintetinis lotyniškojo rašto raidos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pristatymas prisidės prie geresnio lotyniškosios kultūros pažinimo ir jos įvedimo į bendraeuropinį kontekstą.
3. G. Zujienės tema: Bausmių skyrimo ir vykdymo vietos bei priemonės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai teisinės archeologijos tyrimų objektas, Lietuvoje visai netyrinėtas. Galima nurodyti nebent artimą šiai sričiai M. Biržiškaitės-Žakevičienės darbą (Bausmės Lietuvos Statutuose, 1934) ir R. Drakšo iš socialinių ir teisės mokslų apgintą daktaro disertaciją (Mirties bausmės istoriniai, komparatyviniai ir filosofiniai aspektai, 2002). Daugiau ir iš seno apie tai rašyta kaimyninėje Lenkijoje. Čia galima paminėti dar 1886 m. išspausdintą R. Hube darbą (Sądy, ich praktyka i stosunki prawne społeczeństwa w Polsce ku schyłkowy XIV wieku), panašia tematika rašė K. Bąkowskis (Sądownictwo karne w Krakowie w w. XIV, 1901), vėliau – kiti autoriai: H. Grajewskis (Kara śmierci w prawie polskim do połowy XIV wieku, 1956), M. Boruckis (Temida staropolska. Szkice z dziejów sądownictwa Polski szlacheckiej, 1979). Torūnės bausmių vykdytojus tyrinėjo S. Wałęga (O katach, hyclach i oprawcach w dawnym Toruniu, 1975), bausmių vykdymo priemones – M. Trzińskis (Miecz katowski, pręgież, szubienica, XIII–XVIII w., 2001). Bene nuosekliausiai šiuos klausimus tyrinėjo Witoldas Maiselis, kurio atskiri straispniai buvo apibendrinti dviejose kapitalinėse studijose (Archeologia prawna Polski, 1982; Archeologia prawna Europy, 1989). Apie Europos kraštų bausmių atlikimo vietas, bausmių vykdymo priemones ir kitus dalykus rašė: C. Baccaria (O przestępstwach i karach, 1959), Crime history and histories of crime ( 1996), M. Foucault (Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, 1998), R. F. Opie (Giljotina: teisingumo stulpai, 2006) ir kiti autoriai. Pasirinkta tyrimų tema susijusi su teismų istorija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiksliau teismų kasdieniu darbu. Tyrimą sudarys trys dalys. Pirmoje bus aptarta teismų vieta, jų pastatai ir patalpos, Seimų nutarimai, nustatantys teismų vietą, išlikę pastatai ir kiti su teismų vieta susiję dalykai. Antroje dalyje – teismų pareigūnų rinkimo, skyrimo tvarka, jų priesaikos, taip pat teismo procesas, bylų pobūdis, proceso dalyvių priesaikos, Lietuvos Statuto funkcionavimas teisme. Trečioje tyrimų dalyje bus išnagrinėtas teismų nuosprendžių vykdymas, taip pat įkalinimo vietos, bausmių vykdymo vietos ir priemonės. Ištyrus šiuos klausimus, turėsime daugiau žinių apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų kasdienį funkcionavimą, nuo nusikaltėlio suėmimo ir jo įkalinimo, iki teismo nuosprendžio paskelbimo ir jo galutinio įvykdymo.
4. A. Urbanvičiaus tema: Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m. Paskutiniaisiais dešimtmečiais Europos istorikai vis daugiau dėmesio skiria naujųjų miestiečių problematikai. Čia verta paminėti tik vieną kitą paskutiniųjų keliolikos metų darbą: J. Bahr, C. Jentsch ir W. Kuls (Bevolkerungsgeographie, 1992), R. Cohen parengtą (The Cambridge Survey of World Migration, 1995), N. Schindler (Rebellion, Community and Custom in Early Modern Germany, 2002), K. A. Lynch (Individuals, Families, and Communities in Europe, 1200–1800: The Urban Foundations of Western Society, 2003), L. P. Moch (Moving Europeans: Migration in Western Europe Since 1650, 2003), A. Granier de Cassagnac (History of the working and burgher classes, 2005), P. Withington (The Politics of Commonwealth: Citizens and Freemen in Early Modern England, 2005), J. Casey (Family and Community in Early Modern Spain: The Citizens of Granada, 1570–1739, 2007), T. G. Bergen (Register in alphabetical order, of the early settlers of Kings County, Long Island, N.Y.: from its first settlement by Europeans to 1700: with contributions… genealogies, compiled from various sources, 2007). Greta konkrečių tyrimų, skelbiamos naujųjų miestiečių knygos, jų sąrašai: Die Bürgerbücher der Reichsstadt Frankfurt: 1401–1470 (1978), Księgi przyjęć do prawa miejskiego w Krakowie 1507–1572, ir 1573–1611 (1993–1994), Księgi miejskie wojnickie (1995). Remiantis naujųjų miestiečių ir kitomis miestų knygomis rašomos miestiečių genealogijos, aiškinama pavardžių kilmė, sudaromi jų sąrašai: W. Seibicke (Historisches deutsches Vornamenbuch, 1996), R. S., III Wright, N. S. Rives, M. J. Kirkham, S. Schier Bunting (Ancestors in German Archives: A Guide to Family History Sources, 2004). Ne išimtis ir Lietuva. Šios temos autorius iš Vilniaus naujųjų miestiečių problematikos apgynė daktaro disertaciją, kai kuriuos naujųjų miestiečių klausimus aptarė Aivas Ragauskas, rašydamas apie Vilniaus valdantįjį elitą (2002). Temos autorius, rengdamas Vilniaus naujųjų miestiečių 1661–1795 m. sąrašą kelia kelis tikslus: Padaryti prieinamus tyrinėtojams ir platesnei visuomenei neskelbtus archyvinius šaltinius. Iš jų bus žinomi Vilniaus naujųjų miestiečių asmenvardžiai, jų priėmimo į miestiečius datos, duomenys apie profesiją, kilmės vietą, socialinę kilmę, taip pat duomenys apie asmenis, laidavusius už naujuosius miestiečius (asmenvardžiai, pareigos, specialybė). Kadangi naujųjų miestiečių kilmė, be Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, labai įvairi, skelbiamame šaltinyje naujų duomenų ras Europos (ypač Lenkijos, Vokietijos, Rytprūsių, taip pat Anglijos, Austrijos, Balkanų, Čekijos, Ispanijos, Italijos, Kuršo, Livonijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Skandinavijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vengrijos), iš dalies Azijos (Armėnijos, Persijos, Turkijos) istorijos tyrinėtojai. Miestiečių sąrašo paskelbimas prisidės prie geresnio Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII–XVIII a. istorijos pažinimo bei palengvins kitų sričių tyrinėtojų darbą, nes publikacijoje daug naujos medžiagos naujųjų amžių, socialinei ir ekonominei, vietovių ir regionų istorijai, istorinei geografijai, genealogijai ir heraldikai, onomastikai, lotynų, baltų ir slavų kalboms pažinti.
5. J. Sarcevičienės tema: Lietuvos valstiečių šeima XVIII a. bus detalizuota darbuotojai grįžus iš vaiko auginimo atostogų.
12. Atsiskaitymo už programą būdai ir formos: Pagrindinės problemos bus išnagrinėtos studijose ir atsiskaitoma išleistomis knygomis arba rengiamų spaudai knygų medžiaga (žr. 9 punktą). Smulkesnės temos bus aptartos straipsniuose, konferencijų medžiagoje ir atsiskaitoma išspausdintais arba įteiktais spaudai straipsniais.
13. Programos finansavimo šaltiniai: darbo užmokestis ir komandiruotės iš valstybės biudžeto (Institutui skirti pinigai); konferencija iš Instituto ir fondų, leidyba iš fondų, Instituto, Lietuvos ir užsienio leidyklų lėšų.
Programos vadovas doc. dr. E. Rimša
Vilnius,
2007 m. kovo 14 d.