Pratarmė

Civitas ir civilizacija yra tos pačios šaknies žodžiai. Šis žodžių bendrumas atspindi esminį miestų vaidmenį, kurį jie suvaidino žmonijos vystymesi. Miestai atsirado būtent ten kur buvo ankstyvosios civilizacijos – senovės Rytuose, Antikos pasaulyje, Kinijoje, ikikolumbinėje Amerikoje ir t.t. Nuo seno jie asocijavosi su aukštesniu visuomenės, teisės, technologijų išsivystymu ir gyvenimo standartais. Šią miesto ir civilizacijos sąsają aptinkame Tacito Germanijoje, kurioje kabama, jog barbarai miestų nepažįsta, o XII amžiuje, pasak Jacques le Goff, Paryžiaus vyskupas Vilhelmas Oranietis rašė, kad miestas – tai civilizacija, pateikdamas miestą kaip opoziciją miškui – geografiniam ir mentaliniam laukinumo įkūnijimui.

Šiandieninė Europos civilizacija yra tiesioginė viduramžių miestų vystymosi procesų tąsa. Tiesa, miestai visur buvo pagrindiniais civilizacinių procesų generatoriais, bet būtent Europos išsivystymui jie turėjo itin didelę reikšmę. Juose telkėsi specializuota žmonių veikla, apimanti protinę, gamybinę, prekybinę, finansinę, valdymo, kultūrinę sferas, t.y. tos veiklos sritys, kurios atitolino žmogų nuo gamtos prieglobsčio ir vertė jį būti labiau savarankišku. Agrarinėje sferoje žmogaus veikla iš esmės priklauso nuo klimato, vegetacijos ir pan. aplinkos veiksnių, tačiau jis gyveno gamtos prieglobstyje. Miestuose žmogus yra labiau pažeidžiamas, tačiau kai išgyvenimą laiduoja paties žmogaus žinios ir įgūdžiai, o perspektyvą – savo kuriamųjų galių vystymas, susidaro palankios sąlygos realizuoti tik žmogui duotą protavimo ir kūrybos dovaną. Šiuo požiūriu miestai yra svarbūs paties žmogaus pažinimui, jo veiklos ir žmonijos misijos suvokimui. Čia svarbu pamatyti kaip formavosi kita, veržlų gyvenimą atitinkanti, mąstysena ir elgsena, kurioms būdingas novatoriškumas, komunikabilumas, gilesnis visuomenės integralumas ir asmenybės individualumo raiška.

Vieningos Europos sukūrimo pagrindas yra visus jos narius jungianti panaši vertybių sistema, šaknimis nueinantį į gilią praeitį. Šį panašumą didžia dalimi lėmė religija, o jos sklaidą ir įsitvirtinimą – miestai. Jie sudarė tinklą apjungusį žemyną ekonominiais ir kultūriniais saitais sukurdami savitą kultūrinę erdvę. Etninės grupės nespėjusios sukurti miestų liko spartaus vystymosi procesų nuošalėje, vienos jų išnyko, kitų tolesnę raidą ir savitumą labai paveikė atneštinė miestų kultūra. Pažvelgus už mūsų kontinento ribų, matome iškalbingą Japonijos pavyzdį – ši šalis dar XIX amžiuje Edo reformomis įgyvendinusi europinio miesto modelį ne tik išvengė kolonizacijos, bet neužilgo tapo lyderiu regione, o ilgainiui ir pasaulyje. Lietuvai pasisekė, kad ji sukūrė savus miestus, tuo suspėjo įsilieti į bendrą europejizacijos procesą.

Lietuvos miestai buvo Vakarų Europos urbanistinės sistemos teritorinis pakraštys. Jie buvo rytinė vakarų įtakos riba matoma Reval-Dopart-Riga-Vilnius-Lublin linijoje ir vakarinė rytų įtakos riba – artimiausi stačiatikių miestai – Gardinas, Vitebskas, Turovas.

Vidurio Europos regione Lietuvos miestai unikalūs tuo, kad vokiečių kolonizacija jame buvo ne tokia reikšminga kaip Skandinavijoje, Lenkijoje, Čekijoje, jau nekalbant apie Prūsiją ir Livoniją. Skandinavijos pusiasalyje vokiečių kolonistai miestų užuomazgas – prekybines emporijas – pagal europinį miesto modelį transformavo į amatų ir valdžios centrus; Lenkijoje ir Čekijoje – sustiprino miestų ekonominį potencialą ir teisinį statusą; Prūsijoje ir Livonijoje – aplamai įkūrė miestus ir juos valdė. Lietuvoje vokiečių įtaka buvo reikšmingas veiksnys, bet ji nebuvo dominuojanti. Miestų materialinėje kultūroje matomi įvairių šalių įtakų suformuoti bruožai. Tai nebuvo kopija, o adaptuota idėja.
Visi išvardinti aspektai yra svarbūs savo šaliai pažinti ir ją pristatyti pasauliui. Miesto problematika ne mažiau svarbi taikomųjų klausimų sprendimui. Mokslinės analizės neatidėliotinai šaukiasi paveldo integravimo į šiandienos gyvenimą strategijos rengimas ir konkretūs sprendimai. Kita tyrimų kryptis, numatoma paliesti sekančiuose „Miestų praeities“ tomuose, – aplinkos istorija bei miesto ir gamtos sąveika istorijos bėgyje.